Moters atsakomybė
Autorius: ŠeimaIrNamai.eu Šaltinis: http://seimairnamai.eu/moters-... 2018-10-07 13:44:35, skaitė 592, komentavo 3
Dažnai kalbame apie atsakomybę – už savo gyvenimą, poelgius. Bet juk atsakomybė – vyriška savybė, tiesa? Štai jie – svarbiausi moteriškumo spąstai. Kai kurios damos išties galvoja, kad būti moterimi – tai papūsti lūpytes ir gundančiai vartyti akutes. Ir viskas. Visa kita tegu sprendžia vyras. Į pagalbą jam irgi neateisiu – rodysiu kaprizus kaip maža mergaitė: noriu štai tų kailinukų, štai to sijonėlio ir šito žiedelio. Daryk, ką nori, aš mergaitė.
Toks „moteriškumo“ paveikslas kažką atbaido nuo visko, kas moteriška, o kažką, priešingai – traukia. Susiformuoja įsitikinimas, kad štai, tapsiu moterimi, būsiu moteriška – ir visos problemos išsispręs. Daryk ką nori – už viską atsakys vyras. Kaip vaikų darželyje.
Ir kitas kraštutinumas. Pasikliauti nėra kuo, kiekvienas kovoja už save, dėl to dirbsiu tiek, kad galima bus išsiversti be vyro. Viską pati. Viską moku, o jeigu nemoku – išmoksiu. Esu be galo atsakinga. Ne tik už save, bet ir už kitus.
Kokia ir kiek atsakomybės tenka moteriai? Ar ji apskritai egzistuoja? Ir kur ta riba tarp atsakomybės už savo gyvenimą, apie kurią mes čia kalbame ir moteriško „aš viską – pati“?
Vyriška atsakomybė – tai globa ir apsauga. Vyras atsakingas už visa tai, ką galime pamatyti, paliesti, išgirsti. Šiltas megztinis, kuriuo jis vakare apgaubė sužvarbusią žmoną. Pinigai ant komodos. Namas, kuriame gyvena visa šeima. Viskas tikslu, aišku, konkretu, akivaizdu, viską galima pirštu parodyti.
Moteriška atsakomybė – tai rūpestingumas ir atsidavimas. Šitą atsakomybę mes visada jaučiame, tačiau ne visada galime pamatyti. Pietus ir vakarienę pamatyti galima, o kaip pamatysi bendrą namų atmosferą? Tai galima tik pajausti. Štai tokia, toji moteriška atsakomybė. Kaip fonas, kaip oras, kuriuo kvėpuojame. Ne visada regima, ne visada pačiupinėjama, tačiau visada pajausi ir suprasi, kada jos nėra.
Suversti viską kitiems – toks elgesys vyrams netinka. Vyras visas problemas sprendžia pats – tai jo atsakomybė. Jeigu nesprendžia – jis nelabai vyras. Nes vyras nedejuoja, neaimanuoja apie užgriuvusias problemas – jis jas sprendžia. Spręsti, darbuotis – vyriška atsakomybė. Už save ir kitus. Už savo darbuotojus, pavaldinius, kolegas, šeimos narius. Kuo daugiau vyras turi žmonių, už kuriuos yra atsakingas, tuo jis stipresnis ir vyriškesnis.
O moteris? Jos atsakomybė ta, kad paprašytų pagalbos. Kad suteiktų vyrui progą atlikti žygdarbį. Kad išsaugotų savo jėgas. Bet tik tada, jeigu kalba eina apie tikrą žygdarbį, o ne apie indų plovimą. Prašyti pagalbos, tačiau mokėti likti savimi. Būti savarankiška ir tuo pat metu neatsiskyrusia nuo vyro. Nepavirsti infantilia ypata, sulaukus 40-50 metų. Išlikti įdomia – visų pirma sau pačiai. Kuo sunkesnę naštą tempia moteris, tuo mažiau joje šarmo ir žavesio (ar galima žavėtis darbiniu arkliu?)
Tai kas gi toji moteriška atsakomybė?
Moteris, kaip visi normalūs žmonės, yra atsakinga už savo asmeninius poelgius. Kaip bet kuri kita asmenybė, ji laikosi kokių nors principų, arba nesilaiko jokių. Moters atsakomybė turi bumerango efektą. Jeigu ji kažką įskaudino, šitas skausmas sugrįš jai pačiai. Padarė gerą darbą – gėris taip pat sugrįš bumerangu. Ir vyras čia visiškai ne prie ko. Už viską mes atsakome individualiai ir gauname lygiai tiek, kiek davėme. Už gera gauname gera, už bloga – bloga. Ne visada iš karto, tačiau visada labai akivaizdžiai. Šioje srityje viskas matematiškai tikslu.
Moters atsakomybė – tai neužsikrauti sau to, ko nereikia. Atlikti savo pareigas ir nesistengti brautis į vyrišką parapiją. Patikėkite, tai didžiulė atsakomybė. Nustoti priimti sprendimus, reguliuoti šeimos biudžetą, nebekalti vinių ir nebesukinėti varžtų, nepiršti savų strategijų. Pasitikėti. Pasikliauti. Štai kur tikra atsakomybė. Juk nuo mūsų pasitikėjimo vyru priklauso, ar taps jis gerbiamu ir sėkmingu žmogumi.
Moters atsakomybė – tai santykiai. Suprasti, kaip jie veikia ir kodėl vyksta tai, kas vyksta. Dažnai mes elgiamės su žmonėmis taip, kaip nenorėtume, kad elgtųsi su mumis. Pavyzdžiui, visi žmonės, rėžiantys tiesą į akis pradeda baisiai pykti, kai tą tiesą išrėžia jiems patiems. Arba žmona, kuri tarkuoja vyrą, visiškai nepakenčia vyro pastabų savo pačios adresu. Mums atrodo, kad mūsų uždavinys – pasakyti kaip yra. O ten – to žmogaus atsakomybės sfera. Norės – užpyks, o panorės – supras, kad mes tarkuojame „iš meilės“. Net jeigu tam žmogui du metukai ir jis jūsų vaikas. Tai štai, moteriška atsakomybė – visada prisiminti, ką, kaip ir kokiu tikslu kalbame. Pasirinkti tinkamą laiką, vietą ir aplinkybes šioms kalboms. Išmokti bendravimo, vaikų auklėjimo, santuokinių pareigų meno.
Moters atsakomybė – būti brandžia ir išmintinga. O tai reiškia žinoti, kada laikas sustoti ir patylėti, nors norisi ir toliau atakuoti vyrą pretenzijomis. Žinoti, kada laikas padaryti pertraukėlę ir išeiti pasivaikščioti, pabendrauti su draugėmis. Domėtis, kaip reikia teisingai gyventi, kokių principų laikytis ir kam to reikia. Pageidautina, pasitelkus vyrą ar tėvą, nes be vyriško proto moteris gali nuslysti paviršiumi ar įklimpti fantazijų bei iliuzijų baloje.
Moters atsakomybė – išmokti būti laiminga ir patenkinta. Bet kokiomis aplinkybėmis. Mylėti tą vyrą, kurią kažkada pati išsirinkai. Džiaugtis tais namais, kuriuos dabar turi. Netgi jei jų namais nelabai galima pavadinti. Bet juk kažkur gyveni. Ir tai jau gerai… Priimti ir jaustis dėkinga už tai, ką turi. Tai visiškai netrukdo norėti daugiau, tačiau patenkinta ir laiminga gauna greičiau nei amžinai nepatenkinta bambeklė.
Moters atsakomybė – laiku rūpintis savimi. Pajausti, kada tu jau ištuštėjai, išsekai, ar priartėjai prie šios būsenos – ir specialiai užsiimti energijos atstatymu. Prižiūrėti save, savo kūną, užsiimti kokiu nors pomėgiu, rankdarbiu. Kartais tam reikia netgi valios pastangų – kažko imtis, užuot dejavus. Dėmesį atkreipia tik į save prižiūrinčias moteris. Ir jeigu jums pačiai su savimi neįdomu, tai ir kitų nesudominsite. Rūpintis savimi, prižiūrėti save ir išlikti įdomia, gyva, tikra. Sunkokas uždavinys. Labai atsakingas.
Moters atsakomybė – netempti į namus negatyvo. Nerankioti kur papuolė ko papuolė. Ir neišversti to šlamšto artimiesiems ant galvų. Nesiskųsti šeimos nariais kitiems žmonėms, nenešti šiukšlių iš namų, nevaizduoti savęs nuosavo vyro ir vaikų auka. Saugoti vidinį šeimos pasaulį nuo pašalinių akių ir vertinimų. Ginti savo intymią erdvę.
Moters atsakomybė – atsidavimas ir tikėjimas. Atsiduoti ir visiškai pasikliauti – nereiškia atsisėsti ant sprando ir parazituoti. Tai reiškia pasikliauti žmogumi tiek, kad suprastum, jog vyras (tėvas, suaugęs sūnus) tave apgins. Nieko blogo tau nepadarys ir nepalinkės. Ant rankų nešios kaip brangenybę. Reikia tik leisti vyrui pačiam spręsti, kas gerai, o kas negerai. Leisti jiems tave globoti ir ginti, saugoti nuo išorinio pasaulio negandų, nuo tavęs pačios ir tavo emocijų. Leisti kitiems, tame tarpe ir vyrams, rūpintis tavimi. Ir padėti tau. Pastebite svarbiausią skirtumą nuo vyriškos atsakomybės? Atsakomybė – tai pasikliauti, atsiduoti, o ne pačiai viską spręsti. Išmokti pasitikėti – ir gauti trokštamą apsaugą.
Moteriška atsakomybė – atlikti savo pareigą. Vietoje to, kad idealiai dirbtumėte vyriškus darbus. Juk tai labai paprasta – puikiai atlikti kokį nors svetimą darbą. Ten mažiau įtampos, mažiau sunkių emocijų. Moterims pasidarė paprasčiau dirbti negu mylėti. Dėl to, kad su darbais joms viskas aišku – padaryk gerai, atidirbk 8 valandas, 5 dienas per savaitę. Likusį laiką gali daryti, ką nori. O namuose pamaina trunka ištisą parą ir yra visiškai neprognozuojama. Vieni ir tie patys veiksmai daromi visiškai nenuspėjama seka. Tai iš pradžių susitvarkyti, o paskui pamaitinti, tai iš pradžių pamaitinti, o paskui išskalbti. Nuobodu, sunku, įkyru, nesuprantama. Svetimus darbus atlikti paprasčiau.
Tačiau moters atsakomybė – likti būtent moterimi. Nes kaip kitaip užaugs laimingi vaikai (o gal labiau patinka 5 kalbas mokantys vunderkindai, neturėję vaikystės ir tuščiomis, negyvomis širdimis?) Kaip kitaip realizuosis vyras (karjeristės jo arba neturi, arba turi alfonsą)? Kaip ji pati taps laiminga? Po kelinto milijono eurų? Po kokios automobilio markės? Kas iš viso to gali pakeisti vidinį pasitenkinimą, kad esi savo vietoje ir įgyvendini savo pašaukimą?
Moters atsakomybė – gyventi kitiems. Nepaisant to, kad daug kas moters atsakomybės sferoje susiję su ja pačia, iš tikrųjų visa tai yra instrumentai. Mums reikia daug dėmesio, rūpestingumo, turime save prižiūrėti ir savimi rūpintis, tačiau vardan ko visa tai? Koks galutinis medžio tikslas? Tiesiog augti ir žydėti, dėl to, kad jis niekam nieko neskolingas ir neprivalo? Ar visgi duoti kažką šiam pasauliui – saldžius ir kvepiančius vaisius, būtent tuos, kurie ir turi prinokti ant šio konkretaus medžio?
Ir duoti, beje, visiškai nesavanaudiškai. Kol esama savanaudiškumo, visas tas žaidimas moteriškumais beprasmiškas. Nes moteris ne tik darbšti, ji dar ir nesavanaudė. Ji nešioja sijonus ne tik tam, kad vyrui moteriškesnė atrodytų ir šitaip padarytų jį vyriškesniu. Ir maistą gamina ne dėl to, kad gėles dovanotų. Ji visa tai daro iš meilės – tos jėgos, kurią sukaupė savyje, rūpindamasi savimi. Sukaupė, kad atiduotų. Suorganizuotų mainus.
Santykiai – tai visada mainai. Net moteriškas kūnas sutvertas duoti. Tiesiog pasižiūrėkite į save – viskas jumyse tam, kad duotumėte gyvybę vaikams, duotumėte vaikams pieną, netgi duotumėte save vyrui. Moteriškas kūnas nesuderinamas su šykštumu ir egoizmu, gyvenimu vien tiktai sau, be žiedų ir vaisių. Tai viso labo tuščias beprasmiškas žydėjimas. Bergždumas. O bergždumas – tai ne moteriškumas, nors gali atrodyti labai gražiai ir viliojančiai. Moteriškumo vaisiai gali būti patys įvairiaausi, tačiau jie visada yra. Ir visi jie visada skirti kitiems. Artimiesiems. Vyrui. Vaikams. Draugams. Bendraminčiams.
Štai toks skirtumas. Milžiniškas. Ištisas kalnas skirtumų. O atsakomybė galiausiai reikalinga abiem. Tik skirtinga. Vyrams – vyriška. Moterims – moteriška. Tada kiekvienas užsiims savais reikalais – ne idealiai, kiek pajėgs. Ir pasaulis po truputėlį ims keistis, harmonizuotis, stabilizuotis. Nes visi bus savo vietose.
Atsakomybė gyvenime – būtina. O „aš viską galiu pati“ geriau išbraukti iš savo galvos visiems laikams. Tai irgi mūsų atsakomybė – liautis būti „mes pačios galime“.