Verslas laimi, politikai pralaimi: kaip Rusijos SGD užkariaus Baltiją

Autorius: Borisas Marcinkevičius Šaltinis: https://sputniknews.lt/columni... 2018-09-21 10:02:54, skaitė 878, komentavo 1

Per pirmąjį šių metų pusmetį į Estiją eksportuota 8700 tonų Rusijos SGD, tai 55 procentais daugiau nei per ankstesnį laikotarpį, ir "Eesti Gaas" tiki, kad tai ne riba. Be to, Rusijos SGD iš "Eesti Gaas" noriai perka Latvijos ir Lenkijos įmonės

Kai mes kalbame apie suskystintų gamtinių dujų (SGD) gamybą Rusijoje, pirmas dalykas, kuris ateina į galvą, žinoma, "Jamal SGD" Arktyje. Drąsus, drastiškas projektas — niekas iki šiol šiaurėje  nėra pastatęs tokios milžiniškos gamyklos. Laikraščiuose ir portaluose noriai kalbama apie eksporto augimą, išvardijamos visos naujos šalys, kurių dujų įmonės perka "Arkties dujas". Pietryčių Azija, Kinija ir net JAV, o Jamalo dujų tiekimą į Ispaniją daugelis pakomentavo kaip Rusijos SGD eksporto į Europą pradžią.

Rusijos SGD: kelias į Europą

Puiki istorija, tačiau pirmuosius SGD tiekimus į Europą Rusija pradėjo ne nuo Jamalo pusiasalio. Kas Europoje pasirodė esąs apsukresnis ir pirmasis "pagavo" Rusijos SGD? Kas drįsta priešintis kovai su Rusijos diskriminacinėmis priemonėmis, rusofobine politikų retorika? Sulaužykime stereotipus!

Nuo 2017 metų tiekti SGD iš Rusijos pradėjo "Eesti Gaas". Ne, ne iš Arkties. Metais anksčiau, 2016 metų gegužę bendrovės "Kriogaz" dukterinė "Gazprombanko" įmonė pastatė mažo tonažo SGD gamyklą Pskove. Pastatė greitai — susitarimas buvo pasirašytas 2015 metais Pskovo regione, per metus investuota 670 milijonų rublių ir gamykla pradėta eksploatuoti.

Gamyklos pajėgumai — 21 tūkst. tonų SGD per metus, per metus ji perdirba apie 30 milijonų kubinių metrų gamtinių dujų. Ji buvo pastatyta Pskovo regiono poreikiams tenkinti — planuota pereiti nuo mazuto prie SGD Puškino kalnų ir Opočkos katilinėse. Tačiau regiono planuose kažkas pasikeitė ir tuo metu į pagalbą atėjo kaimynai estai. Staiga? Viena vertus — taip, bet skuba yra labiau susijusi ne su derybų tempais ir sutarties pasirašymu, o su tuo, kad "Eesti Gaas" išdrįso parodyti pragmatišką požiūrį, nepaisydama tiek Estijos, tiek ES politinės linijos.

Estijos bendrovė vykdė savo verslą — tiekė vartotojams gamtines dujas, pastatė platinimo tinklus, pateko į elektros energijos rinką. Vamzdynų dujų iš savo buvusio bendrasavininko "Gazpromo" jai užteko tam, kad vyktų lėtas, bet stabilus augimas. Tačiau, dar nespėjus dingti iš akiračio Pskovo gamyklos atidarymo ceremonijoje paleistiems į dangų balionams, vos po kelių dienų Estijos dujų bendrovė pasirašė pirmąją metų sutartį. Kodėl "Eesti Gaas" prireikė SGD?  Europos Sąjunga privertė!

Viena iš EK direktyvų, visais būdais kovojanti su atmosferos tarša degimo produktais, tiesiogiai susijusi su Baltijos jūra: nuo 2015 metų sieros kiekis jūriniame kure čia neturėtų viršyti 0,1 proc. Tai reiškia, kad laivuose negali būti naudojamas mazutas arba dyzelinis kuras su aukšta sieros koncentracija ir laivybos bendrovės priverstos naudoti santykinai brangų mažai sieros turintį dyzeliną arba įdiegti brangią įrangą sieros kiekiui mažinti.

Šioje situacijoje, suskystintų dujų kaip bunkerinio kuro naudojimas ypač tampa naudingas laivuose, skirtuose SGD transportuoti. Didžiausia Estijos laivininkystės kompanija "Tallink" suprato, kad Europos Komisijai nieko neįrodysi, ir 2015 metais pagal bendrovės užsakymą Suomijos laivų statykloje pradėtas statyti naujas keltas "Megastar", kuris iš pradžių buvo skirtas naudoti SGD.

Rezervuarų tūris — 600 kubinių metrų, į juos reikia supilti 18 tonų SGD, metinės kelto, aptarnaujančio liniją Talinas — Helsinkis, sąnaudos yra apie 12 tūkst. tonų. "Eesti Gaas" nupirko šiam projektui Vokietijoje aštuonias modernias puspriekabes su galingais kriogeniniais siurbliais, ir dabar jos be paliovos kursuoja tarp Pskovo ir Talino – keturios pirmyn ir keturios atgal. Kuras į keltą supilamas naktį iš puspriekabės į laivą. Per 2017 metus estai tokiu būdu importavo 12000 tonų Pskovo suskystintų dujų, kurių pirmaisiais metais buvo pakankama.

Eksportas auga

Per pirmąjį šių metų pusmetį į Estiją eksportuota 8700 tonų Rusijos SGD, tai 55 procentais daugiau nei per ankstesnį laikotarpį, ir "Eesti Gaas" tiki, kad tai ne riba. Ką, pasirodys dar vienas keltas? Ne, viskas daug paprasčiau — Rusijos SGD iš "Eesti Gaas" mielai pirks Latvijos ir Lenkijos įmonės: "Ką, politikai kažkuo nepatenkinti? Ne, negirdėjom — mes esame kelyje". 

Europos Komisija neketina atšaukti jūrinio kuro švaros reikalavimų, todėl kiekvienais metais laivų, kurie plauks varomi SGD, Baltijos jūroje vis daugės. "Eesti Gaas" pirmoji pasiekė Pskovo "pyragą" ir tam, kad išvengtų naujų konkurentų Baltijos šalyse, turės daug dirbti. Tikslas yra akivaizdus — pasirašyti sutartį visam SGD kiekiui, kurį "Kriogaz-Pskov" gali pagaminti, nes šiame regione Rusijoje nėra kitų gamyklų. Na, tiksliau tariant, kol kas nėra.

"Apsnūdusi Rusijos giluma"

"Gazprombankas" jau 2016 metais paskelbė apie planus statyti antrą mažo tūrio SGD gamyklą Pskovo srityje, tačiau kažkas suabejojo. Kas ten dalijasi pasakojimais apie "mieguistą Rusijos gilumą"? Turbūt tie patys humoristai, kurie mėgsta anekdotus apie "karštus estų vaikinus", kurie tik anekdotuose yra lėti.

Šių metų balandžio pradžioje laikinai einantis Pskovo regiono gubernatoriaus pareigas Rusijos Federacijos Ministro Pirmininko pavaduotojui Dmitrijui Kozak pranešė, kad regionas pasirašė su Maskvos "Kriomašgaz" sutartį dėl antros SGD gamyklos statybos Dedoviči rajono centre. Taip, tai kiek toliau nuo sienos su Estija, tačiau planuojami gamybos pajėgumai yra daugiau kaip 100 tūkstančių tonų SGD per metus.

"Gazprombankas", sužinojęs šią naujieną, kažką įtarė, o šių metų birželio mėnesį "Kriogaz" generalinis direktorius Ričardas Rudnickis sąžiningai prisipažino, kad be antrosios gamyklos Pskovo sritis jam atrodo nelabai patraukli. Pasirodo, kad planuojamas 150 tūkstančių tonų per metus apimties gamyklos projektas jau paruoštas, liko tik rasti tinkamą vietą. Štai jums ir "mieguista gubernija"…

Nors ir nedidelis, bet visiškai akivaizdus kaimynų bendradarbiavimo projektas — Pskovas naudosis Estijos uostu, Estijos uostas galės aptarnauti vis daugiau ekologiškų jūrų laivų, palaipsniui prisijungs ir kiti kaimynai šiame regione. Laimės visi išvardintieji, pralaimės — tik politikai, bandantys sutrukdyti abipusiškai naudingam verslui.

Bet tai ne didžiausia problema — galų gale, politikus galima ir pakeisti. Kodėl tai gali prasidėti būtent Estijoje? Na, pirmiausia, kodėlgi ne, o, antra, mes ką tik pažvelgėme į labai realų, gyvą Estijos pragmatizmo pavyzdį. Mažoka? Kadangi mes prakalbome apie Estijos uostus, štai dar viena istorija, kuri dar nebaigta.

Ekranoplanai veržiasi į Europą

2013 metais tarybinių ekranoplanų konstruktorius Eduardas Vasiljevas Žemutiniame Naugarde įkūrė uždarąją akcinę bendrovę "KDR Aqualines", kurios inžinierių grupė parengė ekranoplano EP-12 — komercinio, mažo, skirto dvylikai keleivių, projektą. Projektą EP-12 Eduardas Vasiljevas, miręs 2016 metais, parengti suspėjo, bet pastatyti bent vieną ekranoplaną — ne. Yra investuotojų, tačiau užsakovų nebuvo.

Iki praėjusių metų nebuvo, dabar yra — Estijos kompanija "Sea Wolf Express". Patinka estams tokių laivų, kurių greitis siekia 400 kilometrų per valandą, idėja. Jie pristatys keleivius per 20-30 minučių su įlaipinimu ir išlaipinimu iš Talino į Helsinkį.

Pirmasis EP-12 jau yra Taline, vykdomi bandymai, pilotai (arba kapitonai, iš karto nesuprasi) mokosi valdyti fantastišką mašiną. Jei projektas pasitvirtins — tai bus keleivinės jūrų laivybos visoje Europoje revoliucijos pradžia. Plėtra ir gamyba — Rusijos, bet organizacinės pastangos — tikrai karštų estų vaikinų. Lieka palinkėti sėkmės šiai tarptautinei komandai, ir kad politikai nesimaišytų po kojomis.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Europos šalių priklausomybė nuo Rusijos dujų