„Demokratinės laisvės“ ir tikrovė

Autorius: Vincas Kapsukas Šaltinis: https://ltnacionalistas.wordpr... 2015-03-08 23:52:59, skaitė 4066, komentavo 0

„Demokratinės laisvės“ ir tikrovė

db070948c84c78695d8bd80d264870e2.jpg

LTnacionalistas: Istorinės pažinties tikslais skelbiame 1920-aisiais išėjusį lietuvių revoliucionieriaus Vinco Mickevičiaus-Kapsuko straipsnį „Demokratinės laisvės“ ir tikrovė; jame autorius trumpai kalba apie tuomet besiformavusios kapitalistinės Lietuvos konstitucijoje formaliai garantuotas laisves bei teises.

Jos demaskuojamos kaip veidmainiškas fasadas, skirtas mažumos diktatūrai prieš daugumą pridengti, „laisvės“ iliuzijai sukurti; iškeliama mintis, kad reali laisvė tegali būti iškovojama visuomenės daugumai perėmus valdymą iš mažumos. Nepaisant savo senumo ir tuometės specifikos, kritinė straipsnio esmė, kuri yra būtent buržuazinės „demokratijos“ demaskavimas, yra ne mažiau aktuali ir šiandieninėje „demokratinėje“ Lietuvoje.
---

„DEMOKRATINĖS LAISVĖS“ IR TIKROVĖ

Laikinojoje Lietuvos valstybės konstitucijoje, 16 str. sakoma:

„Visiems lietuvos piliečiams laiduojama asmens, buto ir korespondencijos neliečiamybė bei tikybos, sąžinės, spaudos, žodžio, streikų, susirinkimų ir draugijų laisvė.“

Lietuvos buržuazija ir jos agentai pasididžiuodami kalba apie „laisvą“ ir „demokratinę“ Lietuvą, nurodydami jos konstituciją, kuri Lietuvos piliečių neskirsto į ožius ir avis. Lietuvoje, sakoma, ne taip, kaip Tarybų Rusijoje: čia visi piliečiai turi laisvę…

Tai gerai skamba. Bet juk taip pat kalbėjo ir lenkų ponai bei jų agentai. Ir jie taip pat galėjo nurodyti atitinkamus savo konstitucijos straipsnius. Juk ir visų buržuazinių valstybių konstituciose yra atitinkami straipsniai, esą, visiems šalies piliečiams užtikrinantys visišką laisvę. Tačiau iš tikrųjų matome visiškai ką kita.

Kur buvo asmens, buto ir kt. neliečiamybė, viešpataujant lenkų ponams? Kur buvo žodžio, spaudos, susirinkimų, draugijų laisvė? Ją turėjo tik ponai, darbininkų klasės priešai. Taip pat yra ir Lietuvoje: tiktai buržujai ir jų agentai turi visišką laisvę. Darbininkų klasės laisvė nebent tik kalėjime, kur kankinami geriausieji jos atstovai, dargi išrinktieji profesinių sąjungų valdybų ir Centro Biuro nariai. „Laisvė“ nebent tik Lietuvos žvalgyboje, kur caro ochrankininkai ir buvę lenkų žandarai mirtinai nukankina į jų rankas patekusius darbininkus, versdami juos prisipažinti.

Kokia komedija išėjo iš Lietuvos spekuliantų konstitucinių garantijų, matyti štai iš ko. Kai birželio ir liepos mėn. baltojoje Lietuvoje prasidėjo smarkus darbininkų judėjimas – masiniai mitingai Kaune, kuriuose darbininkai nenorėjo klausyti sociališdavikų (V. Poželos, S. Kairio ir kompanijos), streikai, prie kurių prisijungė netgi valstybiniai tarnautojai, kai darbininkai masiškai ėmė stoti į klasines profesines sąjungas ir visos baltosios Lietuvos profesinių sąjungų suvažiavimas griežtai atsisakė lįsti į sociališdavikų ir kitų buržuazijos agentų žabangus, atvirkščiai, nuėjo revoliucinės klasinės kovos keliu, – vidaus reikalų ministras, o paskui jį ir visi buržuaziniai Kauno laikraščiai davė tokį kompetentingą konstitucinių garantijų išaiškinimą: kol bus išleisti atitinkami įstatymai, kurie išplės atskirus konstitucijos straipsnius, veikia senieji įstatymai, t. y. caro įstatymai, kurie niekais paverčia visas puikiąsias konstitucines garantijas. Kai namai dega, sako gerbiamieji Lietuvos buržua, negali būti vietos streikų laisvei ir kitoms puikioms laisvėms.

Tuo būdu patys Lietuvos buržua viešai parodė, ko vertos yra jų konstitucinės garantijos ir jų „laisvės“. Tačiau jiems to dar buvo maža: kad lengviau būtų įgyvendinti Lietuvoje veikiančios caro ochrankos laisves, jie įvedė karo stovį. O kadangi kai kurios darbininkų organizacijos ir atskiri darbininkai dėl savo naivumo vis dar pasiremdavo Lietuvos konstitucija ir jos garantijomis, Lietuvos Steigiamasis seimas panaikina konstitucines garantijas ir įveda mirties bausmę.

Geresnio įrodymo, koks tai buržuazinis veidmainiavimas, kai jie kalba apie klestinčią Lietuvoje laisvę, priešpastatydami ją Tarybų Rusijai, – geresnio įrodymo negalima rasti. Taip, Lietuvoje, kaip ir visose buržuazinėse valstybėse, klesti buržuazijos laisvė apgaudinėti darbininkų klasę (buržuazinės spaudos, žodžio, susirinkimų laisvė); klesti laisvė išnaudoti darbo žmonių mases, buržuazinių sąjungų, draugijų ir kt. laisvė, bet ne laisvė darbininkų klasei. Prieš ją visose buržuazinėse valstybėse yra policija, žandarai, yra kareivių durtuvai, kalėjimai ir tautinių žvalgybų kankinimo rūsiai.

Darbininkų klasė gali pasiekti laisvę, tik valdžiai perėjus į jos rankas, bet tada kartu su tuo turės baigtis buržuazijos laisvė. Mes tai sakome atvirai ir atvirai apie tai rašome savo konstitucijoje, nes mūsų pusėje didžioji gyventojų dauguma – darbo žmonių masės. Mums nereikia jų apgaudinėti, nereikia prieš jas veidmainiauti, kaip kad daro visų atspalvių buržua. Mes tiesiai sakome: viešpataujant darbininkų klasei, pasibaigs buržuazijos laisvės, pasibaigs jos laisvė išnaudoti ir apgaudinėti darbininkų klasę, pasibaigs jos žvalgybų viešpatavimas. Taip, bus Ypatingosios komisijos, bet ne darbininkų klasei slopinti, o jos priešams slopinti, buržuazijai – dvarininkams, kapitalistams, spekuliantams ir jų liokajams slopinti.

„Krasnoje znamia“, Nr. 6, 1920 m. rugpjūčio 7 d.