Kvailys neturi netgi teorinės galimybės tapti Dievobaimingu.

Autorius: Vladimiras Troščenka Šaltinis: https://geros-figos.blogspot.c... 2021-09-10 20:56:00, skaitė 570, komentavo 37

Kvailys neturi netgi teorinės galimybės tapti Dievobaimingu.

Biblijos Samuelio knyga pateikia mums dviejų kaimiečių istorijas. Vienas buvo turtingas, gobšus ir išdidus, jo vardas buvo Nabalas (hebr. kvailys). Kitas raudonskruostis, neišdidus, labai Dievobaimingas piemenukas - Dovydas

Nabalas, nors ir pradžioje lėbavo paskendęs savo turtuose, bet galu gale, dėl savo kvailumo (gobšumo, išdidumo ir laikymosi savo turtų) prarado ir turtą, ir žmoną ir pagaliau gyvybę. Jo vardas tapo kvailumo simboliu.

Dovydas, nors pradžioje ir iškentė daug pažeminimų ir nepriteklių, bet galų gale, dėl savo Dievobaimingumo, tapo žymiausiu pasaulio karaliumi, žmogumi pagal Dievo širdį. Turtingu, gerbiamu ir galingu. Jo vardas tapo gerovės ir Dievo palaimos simboliu. Jis mirė pasisotinęs gyvenimu ir prieš tai saugiai perdavė savo karalystę sūnui Saliamonui. 

 Tik Dievobaimingas žmogus (nesvarbu kokia jo kilmė) gali tapti žmogumi pagal Dievo širdį, karaliumi turinčiu tikrą turtą, garbę ir galią. O štai merkantilinis kaimietis, nors ir pradžioje maudysis turtuose ir mėgausis savo iliuzine valdžia, galų gale neteks visko.

Kristus mus perspėjo:

Žmogui, kuris Jam patinka, Jis suteikia išmintį, pažinimą ir džiaugsmą, bet nusidėjėliui duoda sunkią užduotį rinkti ir kaupti, kad galėtų atiduoti tam, kuris patinka Dievui.... (Ekleziastas 2,26)

Kame gi slypi dievobaimingo žmogaus jėga ir kaip tai veikia?

 Daugelis vargšų bedievių šuniažmogių mano, jog tie "kvailiukai Jezusiukai" yra lengvas grobis, juk jie atleidžia ir meldžiasi už savo skriaudėjus. 

   Jeigu tu mastai taip pat ir lengvabūdiškai nuskriaudi dievobaimingą žmogų, o jis tau visa širdimi atleido, nesidžiauk. Verčiau drebėk ir bijok.

Paklausi kodėl? Juk jeigu žmogus NUOŠIRDŽIAI atleido, reiškia jokių atsakomųjų veiksmų iš jo pusės nebus.

Teisingai mąstai.

Nuoširdžiai atleidęs Dievo žmogus jokių veiksmų ne darys ir labai laimingai ir palaimintai gyvens atleidęs savo skriaudikams. Bet čia ir yra viena didžiųjų tikėjimo paslapčių. Viskas pasaulyje yra susiję tarpusavyje. Kiekvienas veiksmas sukelia atoveiksmį. Todėl pati jūsų skriauda reikalauja atpildo. Kol Dievo žmogus pats bando keršyti, Viešpats nesikiša, todėl jums nėra ko bijoti. Stumdosi dviejų galių esybės. Stumtelėjo vienas, stumtelėjo kitas, taip ir stumdosi kaip ant virvučių pririšti geležiniai rutuliukai. Bet jeigu krikščionis atsisako savo teisės į atpildą, tuomet šio atpildo teisė pereina Pačiam Dievui, o jau tada jūsų skriauda suveikia kaip uždegtas degtukas dujų pilnoje patalpoje. Jūsų veiksmas nedidelis (tik uždegėt degtuką), bet atoveiksmis triuškinantis. Sprogimas sunaikina viską. Ir tikrai nereikia savęs raminti jeigu atpildas už jūsų nedorybę iš Dievo neateina tuoj pat. Biblija moko, kad Dievas gailestingas, todėl kiekvieną kartą laukia kol žmogus susipras pats ir eis susitvarkyti savo skriaudos padarinių, bet čia pat Biblija su liūdesiu konstatuoja, kad „Kadangi nuosprendis už piktus darbus ne tuojau įvykdomas, todėl žmonių širdys yra visiškai atsidavę daryti pikta“ (Mok 8,11)

Tikri krikščionys žino, perspėjimą:

„Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai rūstybei, nes parašyta: 'Mano kerštas, Aš atmokėsiu', - sako Viešpats. Todėl, jei tavo priešininkas alkanas, pavalgydink jį, jei trokšta, pagirdyk jį. Taip darydamas, tu sukrausi žarijas ant jo galvos.“ (Rom 12,19-20) Mano atlyginimas ir kerštas, kai jų kojos paslys. (Įst 32,35)“

Būtent todėl Dievo žmogus stengiasi kuo greičiau atleisti ir perduoti savo skriaudiko bylą Dievui.

Patikėkite manimi, Dievo rūstybė būna tokia baisi ir akivaizdi, kad tik pastovioje gyvenimiškoje erzelynėje esantys tvarto gyvuliai gali nematyti to kas darosi. Jiems atrodo, kad tai savaiminis dalykas, jie randa aibes racionalių paaiškinimų savo nelaimėms paaiškinti pamiršdami, kad neracionalaus „antgamtiško“ Dievo atpildo ne būna. Visagalis viską sukūrė savo galia, todėl pačioje kūrinijoje įdėjo visus mechanizmus pradedančius veikti esant tam tikroms aplinkybėms. Sunaikinimas ateina per „natūralius“ procesus, bet pataiko „nenatūraliai“ tiksliai būtent tam, kas tą skriaudą padarė.

Biblija moko, kad neatleidimas krikščioniui yra kaip graužiantis kirminas, neduodantis laimingai gyventi ir bendrauti su Viešpačiu. Daugelis krikščionių nežinodami šios tiesos gyvena pastovioje neatleidimo kančioje, nesugebėdami perduoti savo bylą Dievui. Šis neatleidimas naikina ir pačio krikščionino gerovę, nes Dievas mus moko, kad „...jeigu jūs neatleisite žmonėms jų nusižengimų, tai ir jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų'.“ (Mt 6,15) Būtent todėl neatleidusio krikščionino maldos lieka neišklausytos. Juk jeigu nuodėmė nėra atleista, tuomet esi nusidėjėlis. „Žinome, kad Dievas neišklauso nusidėjėlių. Bet jei kas yra Dievo garbintojas ir vykdo Jo valią - tą Jis išklauso“ (Jn 9,31).

Dėl šios priežasties, visokių protestantų, baptistų ir kitokių eretikų nuodėmės negali būti atleistos, nes jie yra užsikietinę savo atskalūniškumo nuodėmėje ir net nebando atgailauti. Jie ir yra pasaulio bedievės žydaujos pagrindinis įrankis stumiant koronaaferą ir ją lydėsiantį baisiausią istorijoje chaosą ir žudynes. Būtent apie juos Kristus pasakė: 'Ne kiekvienas, kuris man sako: 'Viešpatie, Viešpatie!', įeis į dangaus karalystę, bet tas, kuris vykdo valią mano Tėvo, kuris yra danguje. Daugelis man sakys aną dieną: 'Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome Tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų Tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų Tavo vardu?!' Tada Aš jiems pareikšiu: 'Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs piktadariai!' Taigi kiekvienas, kuris klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį savo namą ant uolos. (Mt 7,21-24)

Atskalūnai patys save prakeikia. Nes ne stato ant uolos, bet ant smėlio. Kristaus pažadas yra aiškus: „ Ir Aš tau sakau: tu esi Petras, ir ant šios uolos Aš pastatysiu savo bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės.“ (Mt 16,18). Būtent ant Petro autoriteto (kurį jam suteikė pats Dievas) statoma materialiam pasaulyje esanti Dievo surinkimo dalis.

Atskalūnai bando drąsintis, todėl dažnai ant savo bažnyčių iškelia gaidį vietoje kryžiaus. Šis simbolis reiškia tikėjimą begaline malonę, nes Kristus atleido Petrui, nors jis tris kartus Jo išsižadėjo iki gaidžiui pragystant. Bet tuo pačiu, šiuo ženklu jie akivaizdžiai parodo, jog yra išsižadėję Kristaus. Jie pamiršta, kad Petras graudžiai pravirko ir atgailavo dėl savo atsimetimo. Gausiai prisiperėję eretikai yra užsikietinę savo atsimetime ir net ne bando atgailauti. Todėl jei bandote sekti Kristumi, būkite atsargūs ir pasitikrinkite ar sekate paskui Kristų ar paskui eretikus. 

   Turbūt mažai kam nėra žinomas protestantų ir kitų atskalūnų devizas „Tik per malonę“. Būtent todėl ant daugelio protestantų bažnyčių vietoj kryžiaus yra iškeltas gaidys. Jis simbolizuoja Begalinę Viešpaties malonę apaštalui Petrui, nors jis tris kartus išsigynė Kristaus.

„Tik per malonę“, tai iš esmės labai teisingas šūkis. Dar Šv. Augustinas neabejotinai įrodė šio principo teisingumą, bet neišmanėlių mokyme jis taikomas visiškai neteisingame kontekste. Malonė gali būti suteikta tik tam, kas gręžiasi nuo savo kvailystės. Nusidėjėlis turi atgailauti dėl savo nuodėmės. Prisiminkite žymų pasakojimą apie sūnų palaidūną. Tėvas visą savo meilę galėjo parodyti sūnui palaidūnui tik tada, kai jis grįžo namo. Iki tol kol jis svetur palaidai gyveno, tėvas neturėjo jokios galimybės suteikti jam savo malonę, net ir labai norėdamas.

Kristaus viešai išsigynęs Apaštalas Petras neliko savo atsižadėjime, bet atgailavo ir graudžiai verkė dėl tokio savo poelgio. Kaip tris kartus Pertas išsigynė Kristaus, taip Kristus leido Petrui tris kartus patvirtinti savo meilę Jam. 

  Be atgailos ir grįžimo atgal pas Tėvą, nėra jokios galimybės gauti malonę. 

Kai kurie protestantai pradeda suvokti visą savo nuodėmingo kelio siaubą. Siūlau kelias ištraukas iš nacių nužudyto liuteronų teologo D.Bonhoefferio knyga „Mokinystės kaina“ :

...“ Mes, liuteronai, lyg maitvanagiai susirinkome aplink pigios malonės lavoną ir gėrėme jo nuodų, nužudžiusių gyvenimą, kurį teikia sekimas Kristumi. Žinoma, nereikia pamiršti, kad tyros malonės doktrinai mes išreiškėme tikrai dievišką pagarbą, kuriai nerasi lygių visame krikščioniškame pasaulyje. Tiesą sakant, šią doktriną mes išaukštinome net iki paties Dievo pozicijos. Liuterio formulė buvo kartojama visur ir tuo pat metu jos tiesa buvo iškreipiama į saviapgaulę.”…..

….”Mes išteisinome pasaulį ir pasmerkėme kaip eretikus tuos, kurie stengėsi sekti Kristumi. Tauta tapo krikščioniška ir liuteroniška - deja, tikros mokinystės kaina. Kaina, kuri buvo sumokėta, buvo per maža. Pigi malonė šventė savo pergalę.

Tačiau ar mes suvokiame, jog ta pati pigi malonė atsigręžė prieš mus lyg bumerangas? Kaina, kurią šiandien turime sumokėti žlugusios organizuotosios Bažnyčios forma, tėra tik neišvengiama mūsų varytos politikos pasekmė, kai malonę padarėme prieinamą visiems, paleisdami ją per mažomis kainomis. Mes urmu išpardavėme žodį ir sakramentus, mes krikštijome, konfirmavome ir išteisinome visą tautą net neatsiklausę ir be jokių sąlygų. Humaniško sentimento vedini, mes atidavėme tai, kas šventa, pašaipūnams ir netikintiems. Mes liejome malonę nesibaigiančiais upeliais. Tačiau vargu, ar bent kartą nuskambėjo šaukimas sekti paskui Kristų siauru keliu. O kur tuo metu buvo tos tiesos, kurios ankstyvąją Bažnyčią paskatino įsteigti katechumenų instituciją, kuri savo ruožtu akylai sergėjo sieną, skyrusią Bažnyčią nuo pasaulio, ir užtikrino atitinkamą brangios malonės apsaugą? Kas nutiko su visais tais Liuterio perspėjimais, nukreiptais prieš tokį Evangelijos pamokslavimą, kuris leidžia žmonėms saugiai jaustis gyvenant bedievišką gyvenimą? Ar yra kada nors vykęs siaubingesnis ir pražūtingesnis pasaulio „sukrikščioninimas" nei šis?

  Ką reiškia trys tūkstančiai saksų, kuriuos Karolis Didysis pasmerkė myriop, palyginus su milijonais dvasinių lavonų mūsų šalyje šiandien? Kur jau kur, bet pas mus tai tikrai įrodymų esama su kaupu, jog tėvų nuodėmės atsikartoja vaikuose net iki trečios ar ketvirtos kartos. Pigioji malonė pasirodė besanti labai negailestinga mūsų evangelinei Bažnyčiai.

   O ir mūsų pačių dvasiniam gyvenimui ši pigi malonė pridarė ne ką ne mažiau žalos. Užuot atvėrusi kelią pas Kristų, ji jį uždarė. Užuot šaukusi sekti paskui Kristų, ji užkietino mus per mūsų neklusnumą. O galbūt mes kažkada jau buvome girdėję maloningą pašaukimą sekti paskui Jį ir, paklusę Jo įsakymui, netgi žingtelėjome kelis žingsnius pirmyn mokinystės keliu, laikydamiesi paklusnumo disciplinos, tačiau netikėtai kaktomuša susidūrėme su pigios malonės žodžiu? Argi tai nebuvo šiurkštu ir negailestinga? Tas žodis tegalėjo padaryti vienintelį poveikį: jis užtvėrė kelią į pažangą, suviliojo mus pasilikti vidutiniame pasaulio lygmenyje ir užgesino mokinystės džiaugsmą, įrodinėdamas mums, kad mes ėjome savo pasirinktu keliu ir veltui eikvojome savo jėgas, tuščiai save disciplinavome - o juk visa tai pasirodė besą ne tik kad visai nenaudinga, bet dargi ir nepaprastai pavojinga. Pasirodo, kaip buvo mums kalbama, kad mūsų išgelbėjimas jau buvo atbaigtas per Dievo malonę. Rūkstantis dagtis buvo negailestingai užgesintas. Buvo nemalonu žmonėms kalbėti tokius dalykus, nes toks pigus pasiūlymas palieka juos visiškai sutrikusius ir gundo išsukti iš kelio, į kurį jie jau buvo Kristaus pašaukti. Ir kai jie įsitvėrė pigios malonės, jiems prieš akis amžiams buvo užkirstas kelias pažinti brangiąją malonę. Apgauti ir silpni žmonės, gavę pigiąją malonę, staiga pasijusdavo stiprūs - nors realybėje prarasdavo jėgą gyventi klusnų Kristaus mokinio gyvenimą. Žodis apie pigią malonę sužlugdė daugiau krikščionių nei bet kuris darbų įsakymas.”…….

....“Laimingi tie, kurie pasiekė galą kelio, kuriuo mes dar tik ruošiamės žengti; tie, kurie su nuostaba aptiko tą akivaizdžią tiesą, jog malonė yra brangi jau vien tik dėl to, kad ji yra Dievo malonė Jėzuje Kristuje. Laimingi visi tie paprasti Jėzaus Kristaus sekėjai, kuriuos ši malonė nugalėjo ir kurie gyriaus giesmes apie šią Kristaus neišsenkančią malonę gali giedoti nuolankia širdimi. Laimingi tie, kurie pažinę šią malonę gali gyventi pasaulyje, nebūdami iš jo; kurie sekdami Jėzumi Kristumi žino tikrai turį dangiškąją pilietybę ir žino, kad gali iš tiesų laisvai gyventi savo gyvenimą šiame pasaulyje. Laimingi tie, kurie žino, kad mokinystė paprasčiausiai reiškia gyvenimą, kylantį iš malonės, ir kad malonė paprasčiausiai reiškia mokinystę. Laimingi yra tie, kurie tapo krikščionimis tikrąja to žodžio prasme, nes jiems žodis apie malonę tapo gailestingumo versme.”……

.....Tai žodžiai žmogaus kuris suvokė ką reiškia būti DRUNGNU krikščioniu. 

 Biblija mus moko, kad mūsų tikėjimo vaisiai yra geri darbai, o be darbų tikėjimas miręs. Bet taip pat neapsigaukite mylimieji, jei jūs darysite teisumo darbus be tikėjimo Jėzumi Kristumi tai atneš jums tik nuostolį, o ne palaiminimą. Staigiai sugriuvęs CCCP yra geriausias tokių gerų darbų be tikėjimo Kristumi pavyzdys.

Ateikite pas Kristų tikėjime ir geri darbai natūraliai pradės puošti jūsų gyvenimą be jokių jūsų pastangų. Jei neturite tikėjimo Kristumi, visi išoriniai jūsų gerumo ženklai, pamaldumas, maloningumas, nusižeminimas, disciplina, evangelizacijos ir pan. bus tik prakeikimas ir našta, o ne palaiminimas ir laisvė.

Kristus kalbėjo: 'Su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, beriančiu dirvon sėklą. Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam nežinant kaip. Juk žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje. Derliui prinokus, žmogus tuojau ima pjautuvą, nes pjūtis atėjo'. Mk 4,26-29

Patikėkite Kristumi ir nuo tada vienintelė jūsų gyvenimo pastanga bus kas dieną ieškoti Jo malonės ir gyventi su Emanueliu. Visi kiti dalykai užaugs ir suklestės jums net nežinant kaip. Ar jūs miegosite ar kelsitės, sėkla – Dievo Žodis savaime duos vaisių.

Nebūkite sunaikinti kaip Sodoma ir Gomorą, vien tik dėl to, kad nusekėte ne tokį mokymą. (Jud 1,7).

p.s. Aš asmeniškai nuoširdžiai atleidau visiems savo skriaudikams ir dabar su liūdesiu stebiu kaip jie yra naikinami. Ir ne tik jie, bet ir visa tai, ką jie buvo sukūrę ir ką brangino. Todėl dar karta noriu atkreipti dėmesį, kad jeigu jūs padarėte ką nors blogo žmogui kuris gyvena su Dievu ir jis jums atleido, verčiau bėkite pas jį ir maldaukite, kad jis priimtų jūsų atsiprašymą ir skriaudos atlyginimą, nes kitu atveju ta skriauda bus išieškota tūkstanteriopai.

Baisu patekti į gyvojo Dievo rankas.

Su broliška meilę ir rūpesčiu

Vladimiras Troščenka