Ponas Troščenko - Jėzus Kristus tai tik žydas prikaltas ant kryžiaus, jis nėra lietuvių dievas ar mokytojas

Autorius: Mindė Šaltinis: http://ldiena.lt... 2020-11-15 04:54:00, skaitė 764, komentavo 36

Ponas Troščenko - Jėzus Kristus tai tik žydas prikaltas ant kryžiaus, jis nėra lietuvių dievas ar mokytojas

Jėzus Kristus, taip vadinamas dievo sūnus, viso labo daug kam buvo tik žydas. Vadinasi jo tėvas, dievas, negalėjo būti nei negras, nei arabas, nei kinietis - tik žydas. Kas tie žydai ? Biblija sako, kad tai iš Egipto išvaryti vergai, (kaip iš Indijos čigonai) kažkaip patapę dievo (jų dievo) išrinktąją tautą. Sau jie gali skelbtis kuo tik nori ar manytis kuo tik nori esantys, bet ką bendro su jais  turi tautos gyvenančios prie Baltijos jūros ? Su nežinia iš kur atsibasčiusiais žydais, krikščioniais su ant kryžiaus prikaltu žydu, atseit, dievo sūnumi ? Ar šitos tautos iki žydų ir krikščionių invazijos negyveno su savo tikėjimu, savo dievais, savo kultūra ir papročiais ? Ar juos - krikščionius, žydus - kas nors čia kvietė atvykti ir prašė juos išniekinti šių tautų tikėjimo papročius ir vadinti pagonimis, bedvasiais, besieliais gyvūnais ? Krikščionybė neturi nė vienos savos šventės ar žymios datos (išskyrus pjautynių ar jos sukeltų karų) kurios nebūtų pasisavinusi iš senų ir jos sunaikintų tikėjimų. Visos krikščionybės pasisavintos ir naujai pervadintos šventės egzistavo dar iki jos kol nebuvo apšauktos pagoniškomis, netikromis. 

Krikščionybė niekur pas nieką neatėjo gera valia - visur buvo primesta per karus, kryžiaus žygius, žudynes, kraują ir prievartą. Absoliučiai niekuo ji nesiskiria nuo dabartinės liberastinės demokratijos platinimo būdų - bombardavimai, karai - ekonominiai ir įprasti, smegenų plovimas. Per tuos du tūkstančius metų niekas nepasikeitė - vietoj krikščioniškojo “dievo žodžio” iš biblijos  atsirado demokratija su savo “vertybėmis” - pederastinėmis, liberastinėmis, tolerastinėmis, su pornoindustriją, o vietoj šv. inkvizicijos - “žmogaus” ir iškrypėlių šv. teisų gynimo instancijomis. Niekur nedingo iki ir po krikščionybės įsigalėjimo klestėjusi prekyba vaikais, vergais, tik dabar prisidėjo prekyba dar ir jų dalimis, organais - progresas irgi šv. reikalas.

Pradėjusi skaičiuoti savo trečią tūkstantmetį krikščionybė glaudžiai persipynė su pederastija ir kitokiais iškrypimais. Kunigas ir pedofilas jau tapo sinonimais. Popiežius, “dievo vietininkas”, atvirai spjauna į tai kas parašyta biblijoje - iki “dievo sūnaus” apsireiškimo ir po jo, ir niekam net nekyla mintis pasiųsti jį ant laužo ar bent išspirti iš Vatikano.

O ponas Troščenka mums kažkodėl nori įteigti mintį, kad du tūkstančius metų vykęs krikščionybės įsigalėjimas naikinant viską savo kelyje yra kažkokia pagonims nesuvokiama dievo siųsta palaima ar meilė. Be jokio vyniojimo į vatą jis žmones suskirsto į krikščionis (žydo Kristaus mokinius - geruosius) ir pagonis (“su įgimtu aklumu” bloguosius). Visai kaip pas landzbergistus - vatnikai ir patriotai. Ar kaip pas pederastus - engiamos mažumos ir homofobiška dauguma. Kada skaitau pono Troščenkos liaupses krikščionybei ir žydui Jėzui, negaliu atsikratyti déjà vu apimančio   jausmo - kažkas kažkur lyg girdėta, skaityta. Paskui prisimenu - Danielis Defo ir jo Robinzonas Kruzas su savo krikščioniška apvaizdos doktrina. 

Tais “gūdžiais” tarybiniais laikais man kažkaip nekliūvo nei tikintys, nei pederastai vienas kitą krušantys - visi žinojo savo vietą ir nelindo su savo tiesomis ir vertybėmis kitiems į akis. Eini bažnyčia - tai eik, tavo reikalas, visiems nusispjauti ką tu ten veiki. Bet kada kunigėliai vietoj dievo žodžio pradeda pradeda skleisti priešišką propagandą - jokia valdžia visais laikais to nepakentė. Va iš čia ir Jėzus ant kryžiaus, ir Sadūnaitė su Terlecku Sibiro platybėse (ne ant kryžiaus ir ne per krematoriumo kaminą). 

Kada buvo  '‘iškovota laisvė” ir stojo “demokratija bei nepriklausomybė” - pirmą kartą susidūriau su krikščioniška diktatūra. Mokykloje. Vaikams reikėjo rinktis ką mokytis - etiką ar tikėjimą. Vaikams jokių problemų nekylo - biblija jiems buvo pasakų ir linksmų istorijų rinkinys, nes buvau jiems skaitęs ką rašė Markas Tvenas ir Torvaldas. Problema iškylo mokytojai - kodėl etika ? Va tada pirma kartą susidūriau su sisteminiu neo-zombiu. Nepasakosiu čia smulkiai jos debiliškų argumentų (kad duotos instrukcijos tiesiai to nesakyti proto užteko) - panašūs į pono Troščenkos apie pagonius . Kol nepasakiau, norite matyt kaip tarybiniais laikais - kad klasėje būtų 100% pionierių, spaliukų ar komjaunuolių, nesugebate niekaip atsikratyti to slogaus palikimo - neapsiramino. 

Niekaip nesiliaujant visiems tiems kliedesiams apie kažkokią “krikščionišką meilę” norėtųsi paklausti - o kaip gi tie “broliai ir sesės” Kristuje, kuriuos šv. inkvizicija pasiuntė ant laužo ar į savo požemius, kur visokie sado-mazo pakraipos uolūs krikščioniai tobulino savo “meną” su “dievo žodžių” lūpose ? Kokios ten žydo Jėzaus Kristaus meilės apakinti juodaskverniai pasiuntė ant laužo Džordaną Bruno ? 

Niekieno vardu Žemės planetoje nebuvo padaryta daugiau nusikaltimų ir pražudyta žmonių kaip žydo Jėzaus Kristaus ar jo tėvo vardu. Visur iki ten ateinant krikščionybei buvo savi dievai, papročiai, kultūra. Jėzaus Kristaus ir jo tėvo vardu buvo naikinami tikėjimai ir tautos. 

Todėl Jėzus Kristus išnaikintoms ir pavergtoms tautoms nėra jokia “meilė ar mokytojas”- stabas ant kryžiaus kurio vardu buvo žudoma. 

Jeigu jums, pona Troščenka, Jėzus yra mokytojas ir visą kita, tai nereiškia kad jis toks yra visiems. Kitiems tai tik paprastas žydas paskelbtas dievo sūnumi, kaip kaip Lietuvos seimo paskirta prezidentė nėra Baltarusijos prezidentė. Ji prezidentė tik ja paskelbusiems. Ir tik laiko klausimas kada ji pakartos Jėzaus likimą.