JAV nusprendė, kad pasaulį valdo "komunizmo šmėkla"

Autorius: Dmitrijus Kosyrevas Šaltinis: https://sputniknews.lt/columni... 2020-10-20 21:37:00, skaitė 1904, komentavo 31

JAV nusprendė, kad pasaulį valdo

"Kaip komunizmo šmėkla valdo mūsų pasaulį": tai knygos pavadinimas... Na, iš tikrųjų, ką tik išleistos JAV trijų tomų propagandinės brošiūros antraštė

Dešimties metų senumo duomenimis, šioje šalyje per metus buvo išleista 316 480 knygų; dabar, matyt, ne mažiau. Bent jau šiuo atžvilgiu JAV išlaiko pirmąją vietą pasaulyje. Taigi, leidinys apie komunizmo šmėklą nėra didingas įvykis, tačiau vis tiek nepaprastas: prieš mus — labai primityvus agitacinis leidinys, paaiškinantis, kaip turėtų mąstyti žmogus iš respublikoniškos, dešiniosios šalies pusės (juk dauguma taip ir mąsto).

Pažymėtina ir leidykla — "The Epoch Times". Prieš dešimt metų respublikonų žiniasklaidoje nebuvo tokio sprogimo, koks yra šiandien JAV, tada atrodė, kad demokratai turėjo visišką žodžio ir minties monopolį visų rūšių transliacijose ar popieriuje. Šiandien tai toli gražu ne taip. Respublikonai sukaupė jėgas, ėmė urgzti ir užpildyti žiniasklaidos erdvę. Ir vargu ar ši situacija pasikeis, net jei lapkričio mėnesio rinkimuose jie sulauks blogiausio rezultato. Bet kuo jie užpildo, yra kitas klausimas.

Mes žiūrime knygą apie komunizmo šmėklą: bendra pažįstama esmė. Ar dar kas nors prisimena, kiek tomų parašė Marksas, Engelsas, Leninas, Trockis ir daugelis kitų (kiekvienas — nuo knygų spintos sienos iki sienos)? Ir akivaizdu, kad labai mažai komunistų visa tai skaitė. Tačiau mažas lankstinukas "Komunistų manifestas" yra kitas dalykas. Beje, jis prasidėjo, kaip žinia, žodžiais, kad po Europą klaidžioja šmėkla, komunizmo šmėkla. Dabar mes matome amerikietišką Markso ir Engelso plagiatą su priešingu ženklu. Taip pat atrandame, kad šmėkla nebeklaidžioja, o valdo visą pasaulį ("prasiskverbė beveik į visas šiuolaikinės visuomenės sferas") ir — svarbiausia — ji labai pasikeitė. Net nėra prasmės lyginti Markso komunizmo su tuo, kaip jį apibūdina dabartiniai Amerikos kovotojai su šmėklomis.

Jų komunizmas visų pirma yra tradicinės kultūros ir visuomenės žlugdymas: žinoma, kad taip yra. Bet tai taip pat kelias nuo prezidento Ruzvelto "Naujojo kurso" (1930 metai) iki antikarinių ir žmogaus teisių judėjimų (1960 metai), o vėliau — prie modernaus progresyvizmo. Tai yra politkorektiškumo atsiradimas (kai daugelio dalykų negalima pasakyti atvirai, nesulaužant kalbos), ir bažnyčios silpnėjimas bei "religinis chaosas", kai kiekvienas gali susikurti religiją. Šeimos sunaikinimas, kuris prasidėjo nuo "seksualinio išsivadavimo", po kurio kilo vyrų persekiojimas.

Taip pat — meno (pirmiausia kino, su šiuo jūsų Holivudu) ir švietimo, o ypač masinės žiniasklaidos, naikinimas. Žiniasklaida, skaitome mes, tam tikru momentu buvo visiškai užvaldyta liberalų ir progresyvistų ir tapo pagrindiniu viso pasaulinio karo frontu.

Gali atrodyti, kad tokia knyga galėjo būti išleista 50-ųjų aukso amžiuje, kai Elvis buvo gyvas, amerikiečiai važinėjo ilgomis atviromis mašinomis, varė jas į kino teatrus po atviru dangumi ir džiaugėsi — tačiau jie labai bijojo Maskvos ir jos sąjungininkų. Bet ne, dabar kitas amžius. Mes turime bijoti Kinijos, nes Maskva nebėra komunistinė. Tiesa, Kinija taip pat turi tik istorinį ryšį su klasikiniu komunizmu, tačiau mūsų trijų tomų brošiūros auditorija apie tai neturėtų žinoti.

Skaitytojui skyrius po skyriaus pasakojama, kaip ne TSRS, o, pasirodo, Kinija dešimtmečiais skverbėsi su savo ideologija į visas Vakarų visuomenes. Ir dar į Aziją, Afriką, Lotynų Ameriką (kodėl gi ne mes, bet jie ir jų Mao Dzedongas? Net įžeidžia). Ir šiandien ji "įgijo jėgų kovoje dėl visuotinės hegemonijos", sumenkindama JAV ir visus Vakarus.

Apskritai jau aišku, kad visas šis niūrus vaizdas labai primena kažką. Ir knyga apie šmėklą to neslepia, tačiau nuo pat pirmų eilučių mums viską paaiškina: tai tas pats velnias. Komunizmas yra velnias, ir jis yra. Velnias trokšta žmonijos sunaikinimo, jis turi daug veidų, iš pradžių vilioja romantiškomis komunizmo versijomis... O paskui — tai, ką jūs ir matote.

Trumpai tariant, viskas, apskritai viskas, kas bloga pasaulyje, yra iš velnio. Jei nori — vadink tai komunizmu, koks skirtumas.

Mes matome kažką panašaus dar vieno visuotinai pripažinto keiksmažodžio atžvilgiu. Kraštutinis politinio ir moralinio bjaurumo laipsnis mūsų šalyje vadinamas fašizmu (rečiau — nacizmu). Tiesą sakant, jei jau tikrai prisikabintume prie masinio tokio termino vartojimo, pasinaudojus gerai apgalvotais sociologiniais klausimais, greitai paaiškės, kad rusui fašizmas yra užsienio okupacijos sinonimas, po kurio nustatomas didžiulis nepaaiškinamai griežtų ir svetimų kasdienio elgesio taisyklių rinkinys, kuris, be to, verčia vienaip ar kitaip elgtis ne tik pirmą kartą ir "dėl vaizdo", bet ir beveik visada. Ir tik antroje vietoje — tai karas bei jo sunaikinimas (kurį, pažymime, gali sukelti ne tik fašistai).

Tuo pačiu metu ne tiek daug žmonių supranta ideologinio kokteilio ir administracinės praktikos komponentus, išsivysčiusius į italų fenomeną (fašizmas kaip toks) ir į vokišką variantą (nacionalsocializmas). Taigi, prieš mus yra tas pats velnias, viso blogio, kuris gali būti žmonių visuomenėje ir gyvenime, personifikacija. Be jo niekaip. Dabar pažiūrėkime, kas iš tikrųjų parašyta visuose trijuose knygos apie šmėklą tomuose. Kinija, kaip ir anksčiau TSRS, yra visiškai mitinis ir geografiškai tolimas blogio šaltinis. O štai artimi demokratai su visomis "komunistinėmis" virtusiomis idėjomis ir kampanijomis nėra mitas. Tai yra velnias, koks jis yra, tiksliau sakant, tai yra satanistai, ir su jais teks susidoroti.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.