Skaitytojo laiškas: Nebijokit tautiečiai – jie neturi dantukų!

Autorius: Sarmatas.lt Šaltinis: http://www.sarmatas.lt/08/skai... 2015-08-26 14:46:52, skaitė 3412, komentavo 0

Skaitytojo laiškas: Nebijokit tautiečiai – jie neturi dantukų!

Tai sakau apie VSD ir kitas, prezidentūros įsakymu uoliai lietuvių protus saugojančias struktūras.

„Kai neteisybė tampa įstatymu, pasipriešinimas tampa pareiga“ – T. Džefersonas

Ir tuo privalau pasidalinti, nors aišku saugus nesijaučiu – tačiau Džefersonas skatina.

Aš dirbu vienoje valstybinėje, svarbioje įmonėje. Pernai rudenį keičiau darbo vietą ir nebejotinai turėjau būt patikrintas, net ir migruojant tarp įmonių. Kadangi nepakenčiu neteisybės, valdžios iškrypėliško manipuliavimo teise, bei savanaudiškumo ir savivalės, jau senokai skaitau tik alternatyvius straipsnius. Kalbu ne viena kalba, tad bandau puzliką dėlioti apžiūrėdamas gabaliukus iš visų kampų. Taigi lankausi įvairiausio plauko svetainėse, kurios uoliai pasisako prieš sisteminę spaudą, globalizaciją, vakarų hegemoniją.

Varginu skaitytoją asmeniškumais, tačiau noriu papasakoti, kad suprastumėte kaip išsigandau, kai man buvo pasiūlyta persikelti į solidesnes pareigas su didesniu atlyginimu. Pirma žaibo mintis buvo tai, kad jokiu būdu nepereisiu saugumo patikinimo. Aš juk skaitau įvairiausią alternatyvią spaudą iš įvairiausių pasaulio kampų, nevengiu kartais komentuoti.

Kiekvienam, bent kiek dirbti netinginčiam ir prieigą prie duomenų srauto turinčiam eiliniam agentui turėčiau būt lengvas kąsnis nustatant mano tapatybę. Jei net nenorėtų iškelti nūnai madingų kaltinimų antikonstitucine veikla, tai į naujas pareigas valstybinėje svarbioje įmonėje tikrai galimybių neturėčiau.

Bet mano nuostabai po interviu gavau pasiūlymą. Labai didžiai stebėjausi.

Pradėjęs dirbti juk nepakeisiu pažiūrų akimirksniu. Matęs Egipto maištus su priklausančiais snaiperiais, po to Libijos maištus ir vėl su snaiperiais, o keičiant darbą ir Ukrainos maištus su snaiperiais juk neištrinsiu atminties kaip kad Kedytei – smegenų formatavimas ne tas.

Taigi, 3 mėnesius dirbau ir bijojau, kad tikrai tikrai per 3 mėnesius atkrapštys kiek ištikimas ir paklusnus esu sistemai, kiek esu aklas sistemos tarnas, ar nesu kenkėjas. Bet patikėkit – jokios reakcijos ir po 3 mėnesių. Ir tai deklaruojamoje „Rusijos agentų įžūlaus aktyvumo terpėje“! Ir kas įdomiausia, dėl tech. priežasčių, kartais tam naudojau darbinį kompą, kuris visiškai atviras sistemos administratoriui. Na aišku proksio priemones įsidiegiau – natūralu.

Aišku galėjo tai būti ir neapsižiūrėjimas, gal pasitikėjimas iš anksčiau, bet pasidarė aišku, kad VSD ir pan. geru filtru ir operatyviu „grėsmių“ identifikavimu nepasižymi. Supratote, kodėl grėsmių parašiau kabutėse – aš, kaip spėju visi iš jūsų – myliu Lietuvą, dėl to neišvažiavau. Kaip sakė V kaip Vendetoje „jei mes išvažiuosime, tai jie laimės“. Bet niekada nesutiksiu, kad meilė Lietuvai turi būti aklas atsidavimas valdžiai, su visomis jos šiandienos iškrypimo formomis. Romantiškai svajoju apie žmonių Lietuvą…

Bet šalin lyriką. Straipsnį rašau ne dėl to. Parašyt nusprendžiau po to, kai valdžia aiškiai parodė, jog dantukų kovoje su „valstybės Pirellis“, kaip jie nūnai bando įvardinti mus, sisteminei valdžiai nepritariančius, ji neturi.

O buvo taip, kad gavau privalomą kvietimą į atvykusio VSD agento paskaitą, apie saugumą įmonėje. Seminaras aišku prasidėjo nuo pasakojimų, kad įmonė svarbi, kad Rusijos agentai aktyvumo apogėjuje ir kad mes, dirbantys svarbioje įmonėje ir prieinantys prie informacijos, t. y. užimantys kažkokias vadovaujančias pozicijas, esame tiesioginiai taikiniai.

Pradžioje pasakojama, aišku, buvo apie stebuklingas technologines priemones, kuriomis aprūpinti agentai, kad mūsų telefonų gali klausytis mistiniais autobusiukais perimdami bokšto transliavimą, kad gali atsekti visą interneto srautą iš mūsų kompiuterio ir lokaciją, pasakojo, kad gali instaliuoti bet kokias priemones į telefoną sekimui, kad gali pridėti blakių bet kur ir bet kada… Ir pasakodamas VSD atstovas taip įsijautė, kad po kokių 20 minučių jis visiškai pamiršo, jog vis dėlto reikia įvardinti, kad grėsmė iš Rusijos.

Papasakojęs apie mistines VSD priemones, kurių „šnipų vaikučiai“ dar neturi, agentas perėjo prie svarbiausios dalies – nežiūrint visų technologijų, svarbiausias veiksnys yra personalas. Ir čia prasidėjo įdomioji dalis.

Mums pristatė – beje, kaip minėjau, jau užsimiršęs, kad turi pasakoti apie Rusijos grėsmę – kad personalas yra didžiausia rizika, nes, nežiūrint visų technologinių priemonių, nepatikimas personalas jas visas eliminuoja. Ir pradėjo skiesti, kad tam ruošiami agentai, specialūs, su spec. apmokymu, kurie specialiai ruošiami ir mokomi kaip palaužti asmenį. Jie, mat, neturi sentimentų, gali veikti ir per šeimą ir per darbą – jokių ribų. Gali tiesiogiai gąsdinti, gali manipuliuoti, meluoti, apsimesti.

Mums pasakojo, kad agentai ruošiami slaptai, kiekvienas individualiai, kad apmokomi visų psichologinės prievartos būdų, kad jie neturi jokių sentimentų ir jausmų – robotai. Aiškino, kad agentai dirba kiekviename mieste, kad pareiga atsiskaityti prieš vadovybę ir rodyti rezultatus įpareigoja juos peržiūrėti bet kokio Lietuvos miesto visus gyventojus, turinčius potenciją būti nelojaliems, 2 metų bėgyje.

Skiedė, kad agentas, prieš griebdamas, atidžiai dirba, studijuoja, analizuoja asmens silpnybes, kad kirstų mirtinai. Pasakojo, kad vadovybė griežtai reikalauja ataskaitų apie sekamų žmonių skaičių, apie išvadas, tad nėra jokios galimybės, kad agentas paliktų kažką nepatikrintą. Taip pat pasakojo, kad suėmus žmogų, anam išsisukti per apklausą galimybių nėra, nes viskas ir taip žinoma, tad geriausiai išsiduoti, išduoti visus ir tikėtis pasigailėjimo.

Visa paskaita išvirto į kažkokį gąsdinimą ir, kaip minėjau anksčiau, agentas visiškai pamiršo, kad reikia minėti, jog Rusijos agentai mus medžioja. Bet manęs niekaip nepaliko įspūdis, jog visai neužmiršęs, o tyčia duodamas aliuziją į VSD – pasakojo, kad taip dirba VSD ir „neteisingas“ nedorėlis neturi jokių šansų išsisukti nuo viežlybųjų teisingumo.

Tas klausimas ir esminis – ar lektorius tikrai užsimiršo, ar visgi tyčia kalbą parengė taip, kad visiems liktų aišku, kad taip dirba VSD ir kad išsisukti mes neturim galimybių, jei uoliai nepūsim prezidentinės linijos dūdos.

Tapo truputį juokinga klausyti, nes vis dar nesupratau, kaip mane praleido ir paliko turėdami tokius kolosalius sugebėjimus ir neregėtas technikas.

Tad dirbu ramiai ir jokių bėdų neapturėjau. Neturi VSD dantukų, neturi. Reikia tik truputį pasisaugot, bet ir tai nedaug. Sukvietė tada mus visus gražiu būriu, matyt nelabai turėdami resursų padirbėti su kiekvienu individualiai, slaptai. Nutarė VSD imtis pigiausio būdo – stokodami lėšų ir laiko, o labiausiai personalo, nutarė visus pagąsdinti vienu metu, masiškai. Gavosi pigiai, o pigi prekė žinom ko verta. Neturi jie nei technologijų nei resursų atlikti sekimus, duomenų srautų analizes, tad užsiima pigiu gąsdinimu. Dėl menkos kompetencijos mirksta tik snukiaknygėje, kurios kiekvienas, bent kiek tirštumos galvoj turintis, vengia.

Nepamirškim savo laisvės. Nebijokim – jie patys bijo, jei taip gąsdina.

Skaitytojas