Skųsime viską? Nuo kaukių iki šeimos ir vaiko teisių

Autorius: LVI Šaltinis: https://laisvavisuomene.lt/sku... 2020-09-03 10:39:00, skaitė 691, komentavo 6

Skųsime viską? Nuo kaukių iki šeimos ir vaiko teisių

Neseniai ministras A.Veryga kreipėsi į naktinių klubų, barų ir kavinių lankytojus. Jis paragino naktinėtojus fiksuoti bei pranešti apie kaukių dėvėjimo reikalavimų pažeidimus. Prašymas motyvuotas tuo, kad „kiekvienas galime prisėdti prie situacijos gerinimo“.

Iniciatyva nepasiteisino – žmonės nepanoro naktimis užsiimti kaukių nuosmukio nuo veidų fotografavimu ir vienas kito skundimu.

Ši valdiškos iniciatyvos nesėkmė yra švelni užuomina į tai, kad mūsų šalyje dar ne visiškai sunykusi piliečių vienybė, pagarba kito atsakomybei; kad dar turime ir kruopelę savigarbos, laisvės jausmo, todėl nematome poreikio dėl smulkmenų šauktis „motinos valstybės“, prašydami nubausti šalia sėdinčius „prasikaltėlius“.

Visuotinis skundimas, atrodo, turėtų palengvinti valstybinės visuomenės kontrolės naštą, bet yra neveiksmingas, nes naikina savikontrolę, atima vidinį motyvą bendradarbiauti su valstybe, lemia priešiškumą, baimę ir nepasitikėjimą tarp piliečių. Šalyje, kurioje tvyro tiršta vienas kito skundimo atmosfera, neįmanomas geranoriškas rūpestis vienas kito ir visuomenės sveikata.

Įtarumo santykis tarp bendrapiliečių nepuošia laisvos, demokratinės valstybės. Skundimo mentalitetas yra būdingas autoritariniams ir totalitariniams režimams. Skundė buožes, žydus, jų gelbėtojus, partizanus… Su skundikais bendradarbiavo sovietinė rezistentų persekiojimo sistema. Skundais galima gelbėti, bet galima ir susidoroti.

Visgi pranešimas institucijoms apie ne vietoje ir ne laiku atsidengusį nosies galiuką yra menkniekis, lyginant su skundais dėl jautriausių, subtiliausių, privačiausių, todėl išoriškai sunkiai apčiuopiamų šeimos gyvenimo reikalų. O pastaraisiais metais stebėjome ne vieną politinę iniciatyvą, kuri skundų pagrindu siekė vis giliau suleisti geležinius valstybės nagus į privatų šeimos gyvenimą.

Reikšmingiausia iš tokių iniciatyvų vyko Seimo narės D.Šakalienės inicijuotos vaiko teisių sistemos reformos metu. Tada visos žiniasklaidos priemonės skelbė raginimą skųsti tėvus dėl įtariamų vaiko teisių pažeidimų. Įspūdingiausi skambėjo maždaug taip: „girdi verkiantį vaiką, pranešk, gali būti, kad išgelbėsi vaiko gyvybę“. Nesiplėsime, aiškindamiesi, dėl kokių priežasčių gali pravirkti vaikas ir kaip lengvai „dėl tvoros“ nepatenkinti kaimynai gali tuo pasinaudoti. Šiuos argumentus jau ne kartą išsakė „vaikmušiais“ vadinti reformos kritikai.

Tačiau nepaisant šių ir kitų argumentų, pareiga skųsti tėvus buvo įrašyta į įstatymą, perkelta į ministrų įsakymus, išsiuntinėta atitinkamais nurodymais vaikų ugdymo, lavinimo, sveikatos priežiūros įstaigoms, diegta mokymais ir pamokymais visiems su vaikais dirbantiems specialistams. Sąmoningesni ir sąžiningesni gydytojai, psichologai išdrįso pasakyti, kad tai lemia tėvų nepasitikėjimą specialistais, reikalingų paslaugų vengimą, svarbios informacijos apie vaiką slėpimą. Kaip ten bebūtų, „nulinė tolerancija vaiko teisių pažeidimams“ sistemos reformatoriams buvo svarbiau.

Ne kartą girdėjome „šmaikštų“ padrąsinimą – nemuškit vaikų, ir skundų bei valstybės represijų bijoti nereikės. Čia verta priminti, kad smurtas yra ne vien fizinis, bet ir psichologinis, seksualinis, nepriežiūra. Pastaruosius įtarti lengva, bet įrodyti daug sunkiau. Po „prevenciško“ šeimos išardymo psichiatrinė ekspertizė gali užtrukti puse metų, metus ar ilgiau. Vaiko teisių pažeidimų sąrašas siekia dar toliau – teises į indentiškumą, poilsį, laisvalaikį, teisę į informaciją, saviraišką ir kt. O šiomis abstrakcijomis taip lengva manipuliuoti…

Niekam nekyla klausimas, kad Lietuvoje yra vaikų, kuriems valstybės pagalba yra būtina; kad matant skriaudžiamą ar apleistą mažylį, pranešti tarnyboms yra šventa kiekvieno pareiga. Bet argi verta kurstyti visuomenėje įtarumo atmosferą? Ar verta skatinti skundimą dėl vaiko pravirkimo, dėl kitų menkų ar pasivaidenusių pažeidimų? Ar tikrai į šeimos privatų gyvenimą įsikišusi valstybė savo grubiomis, formaliomis priemonėmis klaidų nepadarys? Ar esame tikri, kad mūsų laikais „poreikio“ susidoroti su neįtikusiais bei pademonstruoti galią prieš įkliuvusius nepasitaiko?

Nebebūkime naivūs. Net ir tauriausia iš visų – vaiko teisių apsaugos sistema – gali pernelyg įsisiūbuoti gelbėdama vaikus nuo tėvų. Laimei, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) net trijose iš eilės bylose liepė arklius pristabdyti.

Nutartyse LAT ne tik konstatavo institucijų padarytus tėvų ir vaikų teisių pažeidimus, bet ir kritikavo po D.Šakalienės inicijuotos reformos įsigaliojusį teisinį reguliavimą. Didele dalimi LAT išsakė iš esmės tuos pačius argumentus, rėmėsi tais pačiais teisės principais ir citavo tą pačią tarptautinių teismų praktiką, kuria savo siūlymus grindė reformos kritikai, bet ignoravo reformos iniciatoriai.

Pavyzdžiui, 2019 m. rugsėjo 4 d. nutartyje LAT pripažino, kad vaiko paėmimas yra valstybės intervencija į privatų šeimos gyvenimą, kuri gali sukelti labai rimtus padarinius, todėl taikytina kaip ultima ratio priemonė, kai kitais būdais neįmanoma vaiko apsaugoti ar užtikrinti geriausių vaiko interesų (bylos Nr. e3K-3-308-969/2019).

2020 m. balandžio 2 d. nutartyje LAT nurodė, kad vaiko paėmimas iš tėvų yra trauminė patirtis vaikui, todėl toks sprendimas turi būti pakankamai pagrįstas. Anot teismo, vaiko paėmimas negali būti priemonė, skirta tėvams pagąsdinti (bylos Nr. e3K-3-182-916/2020).

Paskutinėje E. Kručinskienės byloje atsiskleidė, kad mamos nuteisimui neužtenka „geranoriškų piliečių“ skundo, kaip šoko būsenoje ji netinkamai drausmino vaiką kelis kartus pliaukštelėdama. 2020 m. liepos 9 d. nutartyje LAT nurodė, kad baudžiamojoje byloje būtina įvertinti: „ar tam tikra tėvų fizinė jėga vaikui panaudota siekiant išvengti didesnio pavojaus jo fiziniam ar psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei ir to negalima pasiekti kitomis priemonėmis, ar atitinkama tėvų reakcija buvo sukelta trumpalaikės panikos, bejėgiškumo ir nevilties dėl netinkamo vaiko elgesio“ (bylos Nr. 2K-116-489/2020).

Galima būtų toliau cituoti sveiko proto įžvalgas iš LAT nutarčių, bet dalyko esmė paprasta – kaip nėra neklystančių tėvų, taip nėra ir neklystančių institucijų. Tačiau net ir stipriai klystantys tėvai paprastai myli savo vaikus, jų klaidas bent iš dalies atperka vaikams dovanotos džiaugsmo akimirkos, rūpesčio valandos ir nemigos naktys. O institucijos vykdo instrukcijas, sprendimus grindžia varnelėmis anketose ir iki paskutinės instancijos yra linkusios gelbėti savo kailį net tada, kai akivaizdžiai perlenkia lazdą.

Šeima (kaip ir visuomenė) yra gyvas organizmas. Be rimto pagrindo skundžiant, persekiojant ir baudžiant vienus, nukenčia ir kiti. Taip, organizmui sunegalavus, skundas gali suveikti kaip simptomą malšinantis analgetikas, bet ilgalaikėje perspektyvoje šalyje įsivyravusi skundų kultūra sukeltų aibę nepageidaujamų reiškinių: baimę, nepasitikėjimą, priešiškumą.

Todėl nesant rimto pavojaus, asmenys turėtų būti skatinami pirmiausia ne skųsti savo bendrapiliečius tarnyboms, o padėti vieni kitiems, sudrausminti, priminti taisyklę, paraginti elgtis deramai. Aišku, kad geranoriškas prašymas ne visada suveiks (kaip ir ne visada suveiks apskundimas), bet pridarys mažiau žalos piliečių tarpusavio santykiams ir konkrečių žmonių gyvenimams.

LVI valdybos narė, teisininkė, Kristina Zamarytė-Sakavičienė

© 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.