Šešėlinė Europos Sąjungos istorija. Planai, mechanizmai, rezultatai. Četverikova O.N. (13 dalis)

Autorius: Algimantas Lebionka Šaltinis: https://lebionka.blogspot.com/... 2020-08-19 12:04:00, skaitė 443, komentavo 0

Šešėlinė Europos Sąjungos istorija. Planai, mechanizmai, rezultatai. Četverikova O.N. (13 dalis)

Būtent glaudi EAS (Europos apskritas stalas) ir Europos komisijos sąjunga suvaidino lemiamą vaidmenį kuriant Vieningos europos aktą 1986 m. Jo pagrindu tapo Žano Deloro kalba, pasakyta Europos parlamente, kuri faktiškai kartojo nuostatas EAS prezidento V.Dekkaro projekto „Europa 1990“, nukreipto pašalinti prekybos barjerus ir muitų sienas. Po to, kai Vieningas aktas įsigaliojo, Apskritas stalas užsiėmė kuo greitesniu jo įgyvendinimu, nuolatos spausdamas vyriausybių atstovus ir Europos komisijos narius. Jam reikalingų sprendimų priėmimui EAS sukūrė visą tinklą lobistinių organizacijų, valdomų Sąjungos Europos darbdavių ir pramonininkų konfederacijos ir Europos - Amerikos prekybos rūmų komiteto, kurie ir šiandien nustato ES dienotvarkę, nukreipdami jos sprendimus link decentralizacijos ir liberalizacijos, užtikrinančių jų valdžios stiprinimą. Ypatingą aktyvumą parodė EAS ruošiant Maastrichto susitarimą, kuriame pačiu svarbiausiu klausimu buvo vieningos valiutos projektas, kurio atžvilgiu buvo numatytas visas veiksmų planas.

1988 metais Europos ekonominės sąjungos rėmuose buvo grupė skirta laipsniškam sukūrimui valiutinės sąjungos, vadovaujamos Žako Deloro, kuris ir buvo patvirtintas Europos tarybos pirmininku 1989 m. Madride. Svarbu, kad Deloro grupė buvo sudaryta beveik išimtinai iš centrinių bankų atstovų ir vykdė jų socialinį užsakymą, tuo metu kai nacionalinių vyriausybių finansų ministrai, atstovaujantys savo šalių interesus, buvo nušalinti nuo klausimų sprendimo.

Plane buvo pakartotos pagrindinės Vernerio ir Maržoleno projekto nuostatos ir numatyta suderinta ekonominė ir pinigų politika, perėjimas prie bendros valiutos ir sukūrimas Europos centrinio banko, kuris būtų nepriklausomas nuo politinės galios ir vykdytų finansų rinkų nustatytą politiką. Čia buvo ginama visiems gerai žinoma idėja visiškai atmesti prekių, darbo ir kapitalo judėjimo reguliavimą ir ypač griežtą skolos ir biudžeto politikos kontrolę. Planas užtikrino absoliučią konkurenciją, griežtai ribotas subsidijas tam tikroms pramonės šakoms ir uždraudė vyriausybėms kištis į Europos centrinio banko veiklą. Buvo teigiama, kad „atlyginimų lankstumas ir darbo jėgos mobilumas yra būtini norint kompensuoti skirtingų šalių ir regionų konkurencingumo skirtumus“. Tuo pat metu kai kurie ekonomistai atvirai atkreipė dėmesį, kad įvedus bendrą valiutą būtų lengviau sumažinti darbo užmokestį, kuris būtų vykdomas suvienodinant valiutas.

Susitikime Madride vis dar buvo tam tikrų nesutarimų dėl plano: jei F. Miteranas ir J. Deloras palaikė bendrą valiutą, tai Margaret Tečer jos atsisakė, o G. Kolis dvejojo. Tačiau vėlesni audringi įvykiai, susiję su Vokietijos suvienijimu, pakeitė situaciją. Tiesa ta, kad Prancūzijos vyriausybė labai jautriai reagavo į VDR prijungimą prie Vakarų Vokietijos. Kaip tuo metu rašė laikraštis „Le Monde“, „kiekvienas žodis gali pažadinti Prancūzijoje miegančia baimes pamatyti kaip 75–80 milijonų vokiečių paskelbia „Ketvirtojo reicho“ puolimą. Aprašydamas šį periodą savo memuaruose „Verbatim“, garsusis mondialistas, tuometinis Miterano patarėjas J. Attali, buvęs faktiniu jo pilkuoju kardinolu, rašė, kad Prancūzija, bijodama prarasti savo politinę vietą Europoje, bandė užkirsti kelią Vokietijos suvienijimui, bet kai tai pasirodė neįmanoma, ji įpareigojo sąjungininką sutikti su Europos pinigų sąjunga, gerai suprasdama, kad tai prieštarauja VFR interesams [118].

Tokiu būdu, kaip tai patvirtino ir kiti F. Miterano bendradarbiai, Prancūzija pareikalavo, kad Vokietija prisijungtų prie valiutų sąjungos kaip sąlygą VDR prijungimo prie VFR. Helmutas Kolis savo ruožtu reikalavo, kad Europos centrinis bankas būtų nepriklausomas nuo politinių valdžios institucijų. Kaip rašė Prancūzijos politikas Y. Vedrinas, „valiutų sąjungos idėja kilo nuo aštuntojo dešimtmečio, atsiradus Vernerio planui. Tačiau realus sprendimas dėl to, priimtas 1989 m. gruodžio mėn. Strasbūre, tapo įmanomas tik esant ypatingoms aplinkybėms, susiklosčiusioms suvienijus Vokietiją, ir dėl asmeninių F. Miterano ir G. Kolio santykių bei jų Europos ateities vizijos“. Kaip H.Kolis pranešė vienam Prancūzijos pašnekovui, „F. Miteraną domino tik du punktai: teisė balsuoti užsieniečiams ir ... nustatymas galutinės datos įvedimo vieningos valiutos“ [119].

1991 m. „Apskritasis stalas“ išleido pranešimą „Modeliuoti Europą“, kuriame pasiūlė ekonominės ir pinigų sąjungos sukūrimo tvarkaraštį, faktiškai pakartotą 1992 m. vasario mėn. pasirašytos Mastrichto sutarties dėl Europos Sąjungos formavimo tekstą. Vėliau lemiamą reikšmę kuriant bendrą valiutą ėmė vaidinti A.Davinjono vadovaujama Europos valiutinio vieningumo asociacija, įkurta 1991 metais penkių TNK, priklausančių EAS.

1993 m. lapkričio mėn. įsigaliojusi Maastrichto sutartis numatė ne tik ekonominę ir pinigų sąjungą, bet ir politinės sąjungos sukūrimą. Po sutarties pasirašymo ES šalys ėmėsi vykdyti bendrą ekonominę ir finansinę politiką, kurios pagrindinis tikslas buvo bendros valiutos įvedimas, ir pradėjo laipsnišką perėjimą prie bendrų taisyklių įvedimo valstybės biudžeto srityje, infliacijos, visų būsimos pinigų sąjungos narių palūkanų normų (valstybės biudžeto deficitas neturėtų viršyti 3%, valstybės skola - ne daugiau kaip 60% BVP ir kt.). Pagrindiniais strateginiais tikslais buvo įvardinta nepriklausoma pinigų politika ir visiškas kapitalo srautų apribojimų panaikinimas.

Dešimtajame dešimtmetyje ir 2000-aisiais buvo nuosekliai įgyvendinta dalis finansinių elitų planų Europai, kurtų daugelį dešimtmečių, ties kurių realizavimu dirbo visa eilė atvirų ir uždarų šešėlinių struktūrų. 1998 m. buvo įsteigtas Europos centrinis bankas; 1999-2001 m. euras buvo įvestas iš pradžių ne gryniems, o nuo 2002 m. - gryniems; pletėsi Europos Parlamento ir Europos Komisijos funkcijos; buvo formuojama bendra Europos teisinė ir bendra informacinė erdvė; formuojama nauja žmogaus asmenybės samprata, kuri neturėtų trukdyti nustatyti visiškos elektroninės kiekvieno visuomenės nario kontrolės. Tačiau pagrindinė kliūtis naujos tvarkos kūrimui išlieka valstybės valdžia, todėl būtent į koncepciją nacionalinio-valstybinio suvereniteto ir suduodamas pagrindinis smūgis.

Pastaraisiais metais nacionalinis suverenitetas jau buvo atvirai ir aštriai kritikuojamas. Pats D. Rokfeleris ne kartą yra kalbėjęs apie jo pasenimą, kurio garsiausi pasisakymai yra šie: „Viršnacionalinis suverenitetas intelektualinės elitos ir bankininkų, be abejonės, yra priimtinesnis už apsisprendimo principą tautų“ (1991); „Mes esame ant globalių pokyčių slenksčio. Viskas, ko mums reikia, yra didelio masto krizė, o tada žmonės priims naują pasaulio tvarką “(1994); „Kažkas turi pakeisti vyriausybes, ir man atrodo, kad tam labiausiai tinka privati ​​valdžia“ (1999).

Per pastaruosius kelerius metus ruošdamas žmoniją būtinybei priimti globalios galios idėją, pasaulio elitas panaudojo įvairias socialines technologijas. Tačiau, kaip ir aštuntojo dešimtmečio pradžioje, jiems reikėjo dar vieno galingo sukrėtimo, kuris jų „diskursą“ pasaulio bendruomenės akyse paverstų į realią ir vienintelę pateisinamą veiksmų programą.

Tokiu instrumentu ir tapo jų 2008 metais pradėta finansinė-ekonominė krizė, kuriai prasidėjus vakarų visuomenės lyderiai ėmė įdieginėti žmonijai mintį apie tai, kad iš šio sukrėtimo „pasaulis išeis kitu“. Ir jeigu „atnaujinto pasaulio“ vaizdas tik ima ryškėti, tai pagrindinė jo idėja yra gana aiški: jeigu jūs nenorite visuotinio chaoso, reikia įvesti vieningą „globalų valdymą“, kas išvertus iš mondialistų kalbos reiškia: jeigu nesutiksite su „globaliu valdymu“, mes jums surengsim chaosą. Globalios elitos realiai perėjo į galutinį pakeitimą valstybinės valdžios savąja, privačia globalaus masto valdžia.

Šis procesas įgyvendinamas dviem keliais. Iš vienos pusės, tarptautinės organizacijos vis labiau išryškina savo viršnacionalinį charakterį ir virsta viršnacionaliniais valdymo organais, kurių veikla nesiderina su nacionalinėmis ir tarptautinėmis teisės normomis. Iš kitos pusės, valstybinės veiklos sferos laipsniškai pereina į privačių struktūrų rankas, kas vykdoma per autsorcingą, perduodant valstybines funkcijas privačioms firmoms, vykdančioms rangovų funkcijas, o sprendimui vidaus užduočių organizacijos pasitelkia pašalinius asmenis. Ypač aktyviai šis procesas vyksta JAV, kur į korporacijų rankas pereina karinės sritys, penitenciarinė sistema, žvalgybos veikla, informacijos kontrolė ir kita. Bet jei čia viešpatauja „savo“, privatus kapitalas, tai periferijos valstybėse valdymo funkcijos privatizavimas sukurią sąlygas perdavimo jų į rankas užsienio kapitalo.

Taip sukuriama pasaulinė totali sistema finansinio, teisinio, politinio, karinio ir elektroninio kontroliavimo privačių korporacijų, kuri remsis stambiu baudžiamuoju aparatu (tipiškas pavyzdys tokio tobulinamo modelio yra Haagos tribunolas). Ši sistema naudoja „tinklinio“ valdymo principą, kuris leidžia įvesti į bet kokią visuomenę paralelines valdžios struktūras, pavaldžias išorės sprendimų priėmimo centrams ir legalizuojamiems pirmenybės tarptautinės teisės prieš nacionalinę doktrinos pagalba. Apvalkalas išlieka valstybinis-nacionalinis (išlieka išoriniai suvereniteto atributai, valstybės lieka formaliai atsakingos), o reali valdžia tampa transnacionaline. Ž.Attali tai vadina „globalia teisine valstybe“.

Ir šiuo atžvilgiu, nesvarbu, ką jie sako apie Europos Sąjungos problemas, reikia suprasti: byra ne Europos Sąjunga, o valstybės valdymo sistema, nes bet kuri krizė, ištinkanti nacionalinę ekonomiką ir nacionalinę socialinę sistemą, naudojama sustiprinti viršnacionalines Europos struktūras.

Būdinga, kad būtent krizės įkarštyje 2009 m. gruodžio mėn. 27 valstybių vadovai pasirašė Lisabonos sutartį dėl ES reformos, kuri rimtai pakeitė Europos, vis labiau primenančios konfederaciją, veidą. Jis žymiai išplėtė Europos Parlamento galias, įsteigė ES Tarybos pirmininko („ES prezidento“), išrinkto 2,5 metų laikotarpiui, ir „užsienio reikalų ministro“, atsakingo už ES užsienio politiką ir saugumą, pareigas.

Tačiau įdomu tai, kad šį kartą Jungtinės Europos architektai nesivargino slėpti tikrų Europos institucijų valdymo mechanizmų. Faktas yra tas, kad kalbant apie pirmąjį ES „prezidentą“, buvusį Belgijos ministrą pirmininką Hermaną van Rompėjų, spauda net neslėpė, kad jis buvo Bilderbergo klubo narys. Nemažai oficialių leidinių pranešė, kad lapkričio 15 d., likus kelioms dienoms iki rinkimų, H. fon Rampėjus susitiko su šio klubo vadovybe Briuselyje, Val Duchesse priemiestyje, kur skaitė kalbą, kurioje visų pirma pabrėžė poreikį ES struktūrinio finansavimo, ir pasiūlė, kaip galimą priemonę, įvesti bendrą „žaliąjį“ mokestį, kuris eitų tiesiai į Briuselį. Spaudos atviras šio įvykio nušvietimas, kur paprastai kruopščiai slepiama viskas, kas susiję su šešėlinių struktūrų veikla, daugelio buvo vertinamas kaip tiesioginis Bilderbergo klubo narių signalas, kad jie yra tikrieji Europos šeimininkai ir nemano reikalo to ilgiau slėpti.

Toks atvirumas taip supykdė pavienius Europos Parlamento narius, kad vienas iš jų, italas Mario Borghesio, pasakė: „Visi trys kandidatai (į ES pirmininko postą. - O. Č.) dažnai būna Bilderbergo ir trišalės komisijos posėdžiuose. Aš manau, kad turime taikyti skaidrumo principus, taip pat turime aiškiai nustatyti, ar jie yra savo šalies politinių jėgų kandidatai, ar tiesiog kandidatai šių slaptų grupių, kurios susirenka už uždarų durų aptarti su tauta susijusių klausimų“. Kitas deputatas, anglas Nigelas Faradge'as, kritikavęs Rompėjaus paskyrimą, kuris, jo žodžiais tariant, yra „lyderis-marionetė“ Barroso rankose, pateikė rimtą pasiūlymą: anglas išdrįso pareikšti, kad Europos Sąjunga yra autoritarinė diktatūra, valdoma niekieno nerinktos biurokratijos. Palietęs Lisabonos sutartį, N. Faradge'as pasakė deputatams: „Jums prireikė 8,5 metų bauginimo, melo ir nepagarbos demokratiniams referendumams, kad pasiekti šios sutarties!“

Iškart po išrinkimo į ES prezidento postą van Rompėjaus, pristatytas Europos visuomenei kaip stambus „kompromisų meistras“, suskubo užtikrinti savo šeimininkus, kad teisingai supranta jam paskirtas užduotis. Kalbėdamas spaudos konferencijoje jis teigė, kad 2009 m. tapo „pirmieji globalaus valdymo metai“ (tai reiškia, kad G20 buvo sukurta kaip „kovos su krize valdymo institucija“).

7. Europos „išvalstybinimas“

Valstybių sienos susitrauks iki regionų ir praras savo reikšmę.
R.Kudenhove-Kalergi.

Kad sukurti Europą, reikia suskaldyti nacijas.
J.-J. Servan-Schreiber

Patys giliausi „Europos integracijos“ tyrėjai nurodo, kad tai lemia tokį rimtą Europos erdvės pertvarkymą, kuris gali būti vadinamas tikra geopolitine revoliucija. Tikrasis jos tikslas nėra galių perskirstymas tarp skirtingų valdžios lygių, o kaip nacionalinių-valstybinių darinių išardymas kaip toks ir politinių ribų panaikinimas, siekiant užtikrinti laisvą tarpvalstybinio kapitalo judėjimą ir sustiprinti jo kontrolę svarbiausiose žemyno vietose.

Kaip rašė prancūzų tyrinėtojas R. Ernoudtas, tautinė valstybė šiandien atrodo kaip „vienintelė maištininkė“ prieš globalizacijos mechanizmą, todėl iš jos reikia „atimti jos esmę ir sunaikinti, kad ekonomika dominuotų politikoje, o ne atvirkščiai“ [120]. Nuo 1990-ųjų nacionalinio suvereniteto „iširimas“, „išplovimas“ ar „erozija“ sąvokos tapo ypač populiarios. Pati valstybė kritikuojama dėl nesugebėjimo užtikrinti efektyvaus valdymo, už lankstumo stoką ir per didelę biurokratiją, o jos panaikinimas atrodo kaip neišvengiama ir objektyvi vystymosi tendencija.

Remdamiesi geopolitinės erdvės suskaidymo ir fragmentacijos logika, pasaulinis elitas remiasi tuo, kas vietinio, lokalaus. Kaip rašo prancūzų tyrinėtojas L.-J. Calve, „silpnų valstybių dulkės jokiu būdu netrukdo pasaulinei rinkai, o labiau palaiko (kapitalo judėjimą, mokesčių rojus ir kt.). Globalizacija skatina mikronacionalizmus, genčių susiskaldymą ir kalbinį nacionalizmą“. Todėl „maištaujantys“ regionai ir bendruomenės, „pažadinantys“ etnines ir kitas mažumas, tampa jos objektyviais sąjungininkais ir parama. Neatsitiktinai moksliniuose tyrimuose buvo įvestas naujas terminas „globalizacija“.

Šiuo atveju mes kalbame apie regionus, apie įvairių rūšių mažumas, vietos valdžią, smulkųjį verslą ir kt. Pasitelkdami tinkamus novatoriškus metodus, įskaitant finansinį pririšimą ir psichologinį apdirbimą, viršnacionalinės struktūros nukreipia visą vietos elito ir regioninių judėjimų energiją į antivalstybinį kanalą. Taigi integracijos procesus aukščiausiame Europos lygyje lydi intensyvi diferenciacija žemutiniame lygmenyje, kuriam ES institucijos veikia kaip aukščiausias arbitras.

„Lauko išvalymą“ globalios rinkos įtvirtinimui Europoje vykdomas vokiečių politikų rankomis. Vokietijai tenka svarbiausia rolė pertvarkant europinę erdvę, kurią ji vykdo realizuodamas savo federacinį sandaros modelį kitoms Europos sąjungos valstybėms. „Kūriama“ Europa turi daug pavadinimų („regionų Europa“, „Europa be sienų“, „dimensijų Europa“), tačiau strategijos esmė yra viena: išskyrimas autonominių regionų kaip atraminių integracijos struktūrų, kurių pagrindu turi būti sukurtas neinstitucionalizuotas tinklas ryšių, apimančių visą Europos teritoriją ir praktiškai pašalinančių pokario valstybės sienų peržiūros problemą. Ateityje Europoje jie bus neryškūs ir pakeisti funkcinėmis ribomis, kurios atpažįsta tik vieną kriterijų - ekonominį efektyvumą, užtikrinant tam tikrų plėtros subjektų konkurencingumą.

---
118. Bierre С. L’union economique et monetaire europeenne : Ces frarupais qui ont ouvert 1’Europe aux finan-ciers anglo-americains. http://'www.cheminade2012.fr/Ces-francais-qui-ont-ouvert-l-Europe-aux-financiers-anglo#nhEncadr C3 A9_203

119. Ibid

120. Nassaux J.-P. L’ethnisme, le projet d’autonomie sociale et individuelle et la mondialisation // Pyramides. Revue du Laboratoire de Recherches en Administration publique. ULB. Numero 9. Printemps 2005, p. 8.

Vertimo pradžia:

Vertimo pradžia (portale www.manolietuva.com):