Sergejus Kurginianas. Apie klasių kovą ir alternatyvas jai

Autorius: Kibirkštis.lt Šaltinis: https://kibirkstis.blogspot.co... 2020-07-17 10:54:00, skaitė 441, komentavo 3

Sergejus Kurginianas. Apie klasių kovą ir alternatyvas jai

Ar yra klasės? Taip, yra. Ar yra klasių kova? Taip, yra. Ar gali klasių kova stumti pirmyn istoriją? Taip, gali. Bet – iki tol, kol yra istorija. Visi tie klasiniai momentai, nors ir nesudarydami viso visuomeninio gyvenimo, bet daug kuo priduodami jam toną, iš tikrųjų funkcionuoja tik tada, kai yra galingas kylantysis istorijos srautas.

Marksas pradėjo 1848 metų revoliucijos epochoje, jo gyvenimo ir veiklos apogėjus – Paryžiaus komuna. Nei pas Marksą, nei pas Leniną nebuvo net šešėlio abejonės, kad jie gyvena kylančių galingų istorinių judėjimų epochoje. Kai tik istorinė temperatūra nukrinta, o kylantis progresyvus ar sudėtingesnis istorinis judėjimas pavirsta savo priešybe (o mes dabar ir gyvename regreso sąlygomis) – viskas, kas susiję su klasėmis, netenka savo fundamentalios reikšmės, kadangi anapus istorinio srauto klasės ir nėra klasės. Didelės socialinės grupės, turinčios interesus – tai dar ne klasės.

Tam, kad pasiaukojančiai eitų į proletariatą, šviesdami jį nepaisant labai nevienareikšmių šviečiamųjų reakcijų, ir galiausiai kažko pasiekti, tie patys bolševikai privalėjo tikėti juo kaip mesiju, kaip istorinio proceso lyderiu, kaip jėga, kuri, užbaigusi istoriją, atvers naujojo žmogaus viršistorijos epochą*. Tada buvo suprantama, kodėl iš esmės jis toks svarbus ir reikalingas. Ir tai tebuvo tik pakartojimas to, kas buvo pasakyta abato Emanuelio Džozefo Sijeso ryšium su Didžiąja prancūzų revoliucija, kad trečiasis luomas buvo niekuo, bet tapsiąs viskuo. Internacionalas tik pakartojo frazę, su kuria faktiškai prasidėjo 1789 metų Didžioji prancūzų revoliucija. Kadangi tada buvo tikėjimas į buržuazijos lokomotyviškumą, į jos istorinį dinamiškumą: „Laisvė! Lygybė! Brolybė!” – o po to buvo tikėjimas tokiomis pačiomis proletariato savybėmis. Klasės – tai įprastos didelės socialinės grupės, dar kaip ir daug kur nepakankamai ištyrinėtos, todėl kalbėti apie jų struktūrines-funkcines savybes, galbūt, dar ir anksti. Jos yra. Bet kada prie jų prisiliečia istorijos ranka, jos tampa tuo, kuo buvo Markso ir Lenino epochoje.

Dabar viskas vyksta kitaip. Jei klasės būtų istorinėmis klasėmis, tai 1993 metais viskas būtų buvo ne taip, kaip buvo; taip pat būtų ir 1991 metais; nebūtų buvę ir Perestroikos. Proletariatas nebūtų atidavęs socializmo iškovojimų – netgi ta ydinga forma, kokia jie buvo siūlomi vėlyvosios tarybinės nomenklatūros. Jis jų nebūtų atidavęs.

Reikia visiškai neišgyventi 91-93 ir vėlesnių metų tragedijos, esamos situacijos regresyvumo, kad nesuprastum, kokiu mastu visa tai – aš turiu omeny šią klasinę prigimtį – pavirto socialiniu dumblu. O virto tai tuo todėl, kad per daug nukrito istorinė temperatūra. Tokio istorinio temperatūros nukritimo sąlygomis paties istorinio proceso vietą užima jo antagonistas – žaidimas. Elitai jaučiasi pajėgūs žaisti greta istorijos ir faktiškai prieš istoriją. Supratęs, kad istoriškai kapitalas pralaimi, kapitalas paskelbė karą istorijai kaip tokiai. Jeigu dabar apie kažką tai ir galima kalbėti, tai apie tai, kaip ateityje išgelbėti istoriją. Tai itin sudėtinga problema. Dabar mes turime reikalą štai su šiuo žaidimų pasauliu, kuriame istorinis pradas kažkaip tai vos-vos kruta.

Kodėl tenka apie tai kalbėti? Kadangi šitokiomis sąlygomis kitaip atrodo kovos procesai – tiek pasauliniai-istoriniai, tiek nacionaliniai. Aš ne veltui, su didžiausia pagarba žvelgdamas į Marksą, labai aukštai vertindamas jo atradimus, laikydamas juos reikšmingus ateičiai, vis dėlto nuo pirmųjų šio klausimo aptarimų siūliau darbus dvejų tyrinėtojų, kurie skirtingai apmąstė tai, kas vyksta žemų istorinių temperatūrų sąlygomis.

Tarkime, kad Marksas teisingai aprašė aukštų temperatūrų socialinę fiziką. Kas vyksta prie žemų socialinių temperatūrų? Ką čia galima pasakyti, pavyzdžiui, apie krikščionybę? Tai ką, vergų klasė iškėlė naują religiją? Arba apie mahometonizmą, ar apie budizmą? Krikščionybė iškilo itin žemos istorinės temperatūros sąlygomis, Romos imperijos, kaip tam tikro universumo, žlugimo, barbariškų judėjimų jos pakraščiuose sąlygomis. Bet juk ji iškilo. Ir, iškilusi kaip istorinis projektas, ji gi pakeitė pasaulį. Be to, pakeitė ne mažiau fundamentaliai, kaip Didžioji prancūzų buržuazinė ar Didžioji Spalio socialistinė revoliucija.

Tas pats gi ir su islamu ir budizmu. Didžioji prancūzų buržuazinė revoliucija tikriausiai buvo klasinė revoliucija ta prasme, kad buržuazija iš tikrųjų lyderiavo, suvokė šį savo lyderio vaidmenį, suformulavo savo ideologiją. Ir kadangi istorijos procesas buvo kylantis, tai galima kalbėti apie jos lemiamą vaidmenį. Betgi tame buvo Apšvietos projektas. Ir grupė, kuri vykdė tą projektą, tai nebuvo tiesiog buržuazijai padėti ėjusi inteligentija. Tai buvo susiformavusi žymiai ambicingesnė grupė. Sakykime, kad toji grupė nebuvo tokia ambicinga ir apibrėžta, kaip krikščioniškoji, islamiškoji ir kitos grupės. Bet su komunizmu visa tai pasirodė labiau apibrėžta, nei Didžiojoje prancūzų revoliucijoje. Vienas genijus – Marksas, viena ideologija – komunizmas ir bolševikinė grupė, kuri pagal savo koordinuotumo ir solidarumo lygį pilnai priminė ankstyvuosius krikščionis.

Vadinasi, dabar darbotvarkėje, permąsčius klausimą dėl istorinių projektų (ir čia, žinoma, žemų temperatūrų socialinėje fizikoje pagrindinis žodis tenka Vėberiui ir dar vienam žmogui, kurį dabar įvardysiu), reikia apmąstyti kitą priemonę istorijos susigrąžinimui, laiko pataisymui ir kažkokios dinamikos įgijimui procese. Dabar jos nėra. Fukujama sumelavo, kada kalbėjo apie istorijos pabaigą, bet šiame mele buvo didelė tiesa. Kadangi štai tas hamletiškas laikų nutrauktų ryšių, sugadinto laiko pajautimas yra labai stiprus. Taigi, Vėberis, Maksas Vėberis, kaip žemų temperatūrų socialinis fizikas, sakė, kad prie žemų socialinių temperatūrų dirba faktiškai sektos, arba istorinį projektą įgyvendinantys subjektai.

Jis užsiminė apie pavyzdžius Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitose vietose, nurodė apytiksles charakteristikas tų subjektų, kurie tą projektą įgyvendino. Galbūt, jis kažkur buvo neteisus. Bet pats požiūris į žemų temperatūrų socialinę fiziką yra be galo svarbus, kadangi šis požiūris leidžia paaiškinti, kaip visiško senovės Romos supuvimo sąlygomis, labai žemos temperatūros ir visiško visų nusispjovimo į tai, kas bus rytoj – „Duonos ir žaidimų!“ – kaip tokiomis sąlygomis vis dėlto pasisuko ir užvirė istorinis procesas. Jis pasisuko ir užvirė krikščionių projekto dėka, o ne dėka vergų klasės, kuri, taip sakant, sukilusi, būtų ir pastūmusi pirmyn istorinį sumanymą. Ne.

Kitu žmogumi, kuris irgi savaip aprašė žemų temperatūrų socialinę fiziką (dar kartą pabrėšiu, kad pas Marksą yra aukštų temperatūrų socialinė fizika) buvo, žinoma, Arnoldas Toinbis. Kuris sakė, kad ne sektos, kaip pas Vėberį, o naratyvas, kraštutinės pusiau marginalinės grupės, ypatingai aštriai jaučiančios iššūkius, nebuvimas atsakymo į kuriuos reiškia mirtį – stumia istoriją pirmyn žemų temperatūrų sąlygomis. Štai šita ypatingu būdu organizuotų tampriai tarpusavyje susijusių bendrijų, panašių į pirmuosius krikščionis, ir šia prasme kartais teisingai vadinamų supersektomis (ir dar reikia kelti klausimą, ar bolševikai, kuriuos keikia kaip supersektą, išgelbėjo pasaulį dėl to, kad ir buvo ta supersekta, ar dėl kokios kitos priežasties?), ir štai šių naratyvų, kuriuos aprašinėja Toinbis, samprata, – mums visa tai svarbu, kadangi, vartodami šią kalbą, mes principe suprantame, kaip dirbti žemų socialinių temperatūrų sąlygomis, faktinio istorijos dinamikos nebuvimo sąlygomis.

Dirbti reikia kitaip. Tai – ne beviltiškumas, ne bejėgiškumas  ką nors pakeisti. Laiką galima pataisyti. Laikų grandinę galima iš naujo sujungti. Istorija vėl gali pradėti judėti. Bet tam, kad veiktum, reikia suvokti, kad gyveni žemos temperatūros sąlygomis, savotiško socialinio dumblo sąlygomis, kad būtent tos žemos temperatūros galiausiai ir privedė prie to, kad tu randiesi atitinkamai apverktinoje situacijoje, ir kad pro spragas eina visa bjaurastis, ir kad žvėris gali naujai pasirodyti būtent kaip kontristorinis, nekenčiantis istorijos, niekinąs ją, siekiąs kartą ir visiems laikams galutinai su ja susidoroti. Tai kitoks darbas. Šia prasme mes dabar gyvename daug sudėtingesnėje epochoje, nei tos, kuriose istorinė dinamika pakankamai audringa, o istorinė temperatūra – pakankamai aukšta. Bet mes gyvename joje, kitokios realybės mes neturime. Ir mes privalome veikti, remdamiesi ta realybe Jei mes norime kažką pakeisti, mums pirmiausiai reikia ją suprasti.

* „Viršistorija“ – сверхистория. Kurginianas naudoja šią sąvoką ryšium su komunizmo samprata: kaip ir Hėgelis, Marksas kalbėjo apie istoriją, kaip pažangiai besivystantį procesą. Tačiau Hėgeliui šis procesas turi pabaigą, o Marksui komunizmas – ne istorijos pabaiga, bet tik naują kokybę įgijusios istorijos, Markso žodžiais tariant – „laisvės karalystės“ (būtent – sąmoningai kuriamo gyvenimo, laisvo tiek nuo gamtinio, tiek ekonominio būtinumo) epocha. Būtent tai Kurginianas ir įvardija „viršistorija“, arba aukštesne istorija. – Red. 

Смысл игры – 106