A. Bučys. Lietuvių karaliai, kurie buvo

Autorius: Algimantas Bučys Šaltinis: http://alkas.lt/2020/07/15/a-b... 2020-07-16 11:21:00, skaitė 264, komentavo 3

A. Bučys. Lietuvių karaliai, kurie buvo

Algimantas Bučys | Gretos Skaraitienės nuotr.

Skaitydamas Tomo Baranausko straipsnį „Lietuvių „karaliai“, kurių nebuvo” (Alkas.lt 2020 07 07 ), prisiminiau  pamokantį anekdotinį atvejį iš pranykusio sovietinio pasaulio. Vienas  žymus rašytojas, pajutęs neklystančios partijos norą triuškinti laisvajame pasaulyje (Italijoje 1957 m.) išleistą Boriso Pasternako romaną „Daktaras Živago“, viešai pareiškė: „Romano neskaičiau, bet smerkiu iš visos širdies“. Įdomiausia, kad puolimas prieš B. Pasternaką su tuo pačiu šūkiu „neskaičiau, bet smerkiu“ dar labiau sustiprėjo po to, kai romanas autoriui pelnė  Nobelio premiją (1958 m.)…

Nedrįsčiau teigti, kad T. Baranauskas nėra skaitęs mano knygos, bet turbūt skaitė probėgšmais. Kitaip jam nereikėtų kariauti su vėjo malūnais, pasivaidenusiais jam  mano knygoje. Nesirengiu kaltinti T. Baranausko. Kas gi mūsų laikais rastų laiko atidžiai įsiskaityti į kolegos studiją? Juoba kad parašiau tikrai netrumpą (565 p.) ir nelengvą (1,5 kg) knygą „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“, kurios du leidimai (2018, 2019 m.) jau išpirkti, o trečiasis (2020 m.) tebėra knygynuose.

Tik gaila, kad T. Baranauskas šiame  veikale pastebėjo vien publicistinius išvedžiojimus ir nepamatė dramblio, kurį įvardino kiti recenzentai, kaip antai:  Dr. A. Bučio knygoje, pasitelkus šaltinius (tokių net 113, išverstų į lietuvių kalbą, latvių, anglų, vokiečių, lenkų ir kitomis kalbomis), įrodomi turėti karalių titulai. Taigi tyrimui panaudoti gausūs šaltiniai ir atlikta tiesiog unikali jų (originalo ir vertimo) lyginamoji literatūrologinė analizė, leidusi autoriui nustatyti valdovų titulų skirtingą supratimą ir vartojimą Rytų ir Vakarų kraštuose (prof. habil. dr. Juozas Vytautas Uzdila; Mokslo Lietuva, 2020, Nr.1). Taigi atsiliepti į T. Baranausko straipsnį privalėjau kaip tik todėl, kad priminčiau jam ir visiems neskaičiusiems mano knygos tuos istoriografinius faktus, kurie neturėtų leisti atsainiai šnekėti apie istorinius Lietuvos karalius.

Pradėsiu nuo T. Baranausko nekorektiško atsiliepimo apie lietuvių išeivijos istorikus, o toliau papunkčiui sugretinsiu kitus jo teiginius su mano cituojamais pirminiais istorijos šaltiniais, konkrečiai nurodydamas atitinkamus  knygos puslapius pasitikrinti ar šiaip pasiskaityti tiems, kas taupo laiką.

1. Visai be reikalo T. Baranauskas straipsnio pradžioje pareiškia, kad pirmosios diskusijos šia tema bangos praūžė lietuvių išeivijos spaudoje XX a. viduryje ir antrojoje pusėje, o po nepriklausomybės atkūrimo pasiekė ir Lietuvą. Pirminės šios idėjos versijos buvo formuluojamos itin diletantiškai… Anoms „diletentiškoms diskusijoms“ apžvelgti mano knygoje skirta keletas poskyrių ( Kaip Lietuvos valdovai pavirto „princais“ angliškoje enciklopedijoje; Užsitęsusi Lietuvos karalių byla; p.29-32).

Tarp tų išeivijos diskusijos „diletantų“ buvo, pvz., ir Juozas Jakštas (1900–1989), prieškario Lietuvoje apsigynęs unikalią  disertaciją „Vakarų krikščionių mintys apie Romos imperiją iki V amžiaus. Istorinė literatūrinė studija“ (išl. 1937, Kaunas). Trumpai tarus, J. Jakštas yra ir vienas iš A. Šapokos redaguotos „Lietuvos istorijos“ (1936) autorių. Pasitraukęs 1944 m. nuo sovietų armijos į Vakarus (vėliau į JAV), rengė ir redagavo viduramžių istorijos medžiagą „Lietuvių enciklopedijai“, redagavo (1971–1982) leidinį „Lietuvių tautos praeitis“, ilgus metus (1971–1983) buvo Lietuvių istorijos draugijos pirmininkas išeivijoje. Būtent jis ir apibendrino minėtas diskusijas dėl Lietuvos karalių. Kol mūsų istorikai okupuotoje Lietuvoje kentė išankstinės valstybinės cenzūros pančius ir nedrįso net prasižioti apie senovės Lietuvos karalius,  J. Jakštas  išeivijos katalikiškame kultūros, literatūros ir politikos mėnraštyje „Aidai“ (1971 m.) paskelbė savo nuomonę „Prie Lietuvos karalių bylos“, kuri, mano galva,  išsprendžia visą „karalių bylos“ problemą.

J. Jakšto žodžiais tariant, dar besikuriančios Romos [imperijos] valdovai turėjo vardą reges […] Vadinamojo tautų kraustymosi metu, kada į Romos imperiją ėmė brautis germanai, kronikų autoriai jų valdovus taip pat vadino reges. Tad rex buvo Teodorikas, ostgotų vadas; Genzerikas, vandalų vadas; Odoakras, herulių vadas ir kiti. Pirmieji frankų valdovai, pirma pagoniški, nuo V a. vidurio krikščioniški, irgi vadinti reges. Jie davė pradžią Prancūzijos ir iš dalies Vokietijos valstybėms ir jų karaliams – reges. Tie viduramžiški reges, t. y. karaliai, pradžioje neturėjo nieko bendro su bažnytiniu aktu – patepimu šventaisiais aliejais ir vainikavimu, keliant juos į sostą. Bažnytinis aktas buvo aksesorinis dalykas, pradėtas nuo VIII a. vidurio. Dėl visą dvasinį gyvenimą prisunkusios bažnytinės ideologijos tas aktas tvirtai prigijo Vakaruose. Tačiau bažnytinis tų reges pakėlimo aktas nenusmelkė jų pirmykščios reikšmės, ženklinusios savarankius, niekam nepriklausiusius valdovus. Pagoniški Lietuvos valdovai irgi vadinti reges kaip tik ta paskutine prasme.

Straipsnio pabaigoje ankstyvųjų viduramžių specialistas J. Jakštas dar kartą pabrėžė principinę išvadą:

Rex – karaliaus titulas kilo Vakarų pasaulyje ir Bažnyčia jau nuo VIII a. jį pašventino ir lyg sakramentu pavertė. Pakėlimas į karališką sostą pasidarė neginčijama bažnyčios privilegija. Pagoniškų Lietuvos karalių ji, žinoma, nelietė. Jie tituluoti karaliais (reges) pirmykšte, „priešbažnytine“ to žodžio reikšme ( žr. p. 31-32).

Aiškiau, atrodo, neįmanoma pasakyti, bet neskaičiusiems nei  knygos, nei joje pacituotos J. Jakšto išvados, tikriausiai ir visa senovės Lietuvos valdovų titulavimo problema gali atrodyti taip, kaip T. Baranauskui, atseit, tai tik tušti išvedžiojimai apie „karalius, kurių nebuvo“.

2. Susidorojęs su išeivijos karalininkais diskutantais, T. Baranauskas ima šaipytis iš mano knygoje cituoto Lietuvos krašto apsaugos karininko, kuris pasidalino įspūdžiais iš savo susitikimų užsienyje su NATO kariškiais. Pastarojo žodžiais tariant, kol Lietuva nebuvo NATO ir Europos Sąjungos narė, tai mums atrodė, kad kunigaikštis yra labai aukštas įvertinimas mūsų valdovams. Tačiau bendraudami su užsienio šalių partneriais supratome, kad jie mūsų istoriją vertina kitaip. Anglų kalboje didžiojo kunigaikščio titulas nėra lygus karaliui. Mes kunigaikštį suprantame kaip aukščiausią valdovą, o jie – kaip submonarchą (žr. p. 28).

T. Baranauskui visa tai pasirodė daugiau, negu juokinga, cituoju: Oi, mūsų nesupras užsienyje! Žiūrėkite, vienas neišsilavinęs britų karininkas jau nesuprato! Todėl tuojau pat turime pervadinti savo valdovus, kad kiekvienas anglas be vargo suprastų!.

Susidaro įspūdis, kad T. Baranauskas nesuvokia nei tarptautinės viduramžių monarchų sistemos, nei to paprasto fakto, kad prisegus Lietuvos monarchams slaviškus didžiųjų kniazių ar didžiųjų duxų titulus,  jie savaime iškrenta iš suverenių viduramžių valstybių ir jų valdovų paritetinės sistemos. O juk atgavę valstybinę nepriklausomybę ir ištrūkę iš imperinės slavų sistemos, šiandien turime progą ir būtinybę be jokių išankstinės valstybinės cenzūros trikdžių,  remdamiesi Vakarų Europos istorinių šaltinių dokumentika, atstatyti  lietuvių valdovų hierarchinį  paritetą tarptautinėje suverenių monarchų sistemoje. O Vakarų sistemoje, kaip visi žinome, aukščiausią pakopą užima imperatorius, po jo – karalius, po jo – imperatoriui arba karaliui pavaldūs vietiniai valdovai, tarp jų – lotyniškai dux, vokiškai  herzog, angliškai duke, lenkiškai   ksiąžę ir t.t. su vis žemesniu valdžios statusu. Kaip tik šitoje žemesnių titulų eilutėje ir  atsiduria  senovės Lietuvos valdovai, jeigu juos  ir toliau  iš mokyklinio įpročio  vadinsime kunigaikščiais ( =  kniaz = dux = duke = herzog = ksiąžę ir pan.), nors žinome lietuvių kalbininkų išvadą, jog  pats  žodis kunigaikštis  lietuvių raštijoje atsiranda  tik XVI amžiuje (plačiau žr. poskyrius Termino „kunigaikštis“  kilmė ir reikšmė, Istorinė titulo „dux“ vieta tarptautinėje valdovų hierarchijoje; p.526 -529).

3. Gindamas didžiųjų kniazių ir šiaip kniazių/kunigaiščių tradiciją, T. Baranauskas leidžiasi į mėgėjiškus lingvistinius išvedžiojimus dėl titulų „kniaz“ ir „karalius“ kilmės,  ta proga priekaištaudamas dr. Dainiui Razauskui, atseit šis kažkodėl tvirtina, kad „kniaz’“ turėtų būti suprantamas „karaliaus“ ar „suverenaus valdovo“ prasme, o štai lietuvišką „kunigaikštį“ esą būtinai reikia versti į „karalių“, nes, matyt, jis pats kaip „suverenus valdovas“ jau nebegali būti suprasta“…Mėgėjiškos etimologijos potraukis apskritai būdingas T. Baranauskui, kuriam nėra autoritetai nei Kazys Būga, atstatęs Mindaugo sūnaus vardą „Vaišvilkas“ (T. Baranauskui vis vien teisingesnis atrodo suslavintas „Vaišialga“), nei pasaulinio garso baltistai V. Mažiulis ir  V. Toporovas, atlikę mokslinę indoeuropiečių prokalbės archajiškosios šaknies „karl/karal“ analizę (žr. p. 539- 540). Jam pakanka  mokyklinės etimologijos, kurią ir pasitelkia, teigdamas, esą terminas „karalius“ yra slaviškos kilmės,  ir priekaištaudamas, esą  D. Razausko samprotavimuose liko nepaaiškinta, iš kur atsirado tas pastaruoju metu mistifikuojamas žodis „karalius“? Kalbininkams ir istorikams tai seniai nėra paslaptis. „Karalius“ – tai slavizmas. Slavų kalbose tai – titulas, padarytas iš Karolio Didžiojo vardo. Kitaip sakant, jis reiškia „toks valdovas, kaip Karolis Didysis“, taigi suverenus valdovas.

Skaitant šitokius išvedžiojimus XXI amžiuje,  belieka laukti, kada T. Baranauskas ir lietuvišką žodį kardas išves iš kokio nors kardinolo (plačiau žr. poskyrius Populiarioji hipotezė dėl žodžio „karalius“ kilmės, Etimologinės hipotezės dėl žodžio  „karalius“ kilmės; p. 539 – 542) .

4. Mėgindamas įteigti didžiojo kniaziaus titulo vartojimą, T. Baranauskas pareiškia, kad Lietuvos istoriografija jokio kito titulo niekada Lietuvos valdovams ir nėra taikiusi. Netiesa. Pakanka atsiversti mūsų įžymaus istoriko Zenono Ivinskio emigracijoje išleistą „Lietuvos istoriją. Iki Vytauto Didžiojo mirties“ (Roma, 1978), kad įsitikintum, jog Z. Ivinskis, rašydamas apie senovės ikikrikščionišką Lietuvą  aiškiai  privengė vadinti kunigaikščiais  senovės lietuvių valdovus iki Mindaugo. Neretai jis juos vadina kunigais, tapatindamas su kilmingaisiais. Tarkim, kalbėdamas apie diplomatinių interesų paskatintas vedybas, istorikas, rašo, jog yra žinoma ir daugiau faktų iš tų ankstybųjų istorinių laikų, rodančių lietuvių kilmingųjų, jų kunigų vedybinius ryšius su slavų kunigaikščiais […]. Net vardais nebeatsekamos lietuvaitės, vyriausiųjų kilmingųjų – kunigų – dukros, būdavo ištekinamos į kaimynus, nes jos ten skaitydavosi pageidaujamos (Ivinskis 1978, p. 166). Vadindamas  lietuvių valdovus kunigais, kurių dukros tuokėsi su slavų kniaziais, Z. Ivinskis  nevengė net titulinio naujadaro vyriausias kunigas. Pasak jo,  „apie 1240 m. Mindaugas, įveikęs savo priešus, tapo vieninteliu tikrosios Lietuvos ir rytinės dalies Žemaičių valdytoju, tų žemių vyriausiuoju kunigu. Kalbant rytų kaimynų kronikų terminu, jis tapo didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, kaip jį yra pavadinusios Naugardo ir M. Stryjkovskio kronikos (Ivinskis 1978, p. 166). Akivaizdu, kad Z. Ivinskis aiškiai atskiria vakarietišką ir slaviškų kaimynų terminiją.  Priminsiu, kad šitokį aukščiausiojo titulo statusą taikė Mindaugui ir vokiečių „Livonijos rimuotos kronikos“ (XIII a.)  autorius, vadindamas Mindaugo tėvą „dideliu karaliumi“ (sen. vok. ein kunic grôß), kuriam anais laikais negalima buvo lygaus surasti. Pasakodamas apie  1244–1245 m. įvykius ir jų išdidųjį  herojų Lengvenį,  vokiečių ordino istorikas  klausia: Gal kas nors žinot norėtų / Iš kur jo išdidumas kilo, ir čia pat atsako: Pats aukščiausiasis karalius/ Lietuvoje jam buvo palankus./ Mindaugu šis vadinos. (im was ir hôeste konic vil gût,/ der hêrre was in Littowen lant:/  er was Myndowe genant; ( eil. 2730–2734).

Kaip matome, jau 1245 m. įvykių dalyviai žinojo, kad Mindaugas buvo palankus Lengveniui, o jo palankumas buvo ypač svarbus, nes Mindaugas buvo anuomet ne šiaip Lietuvos karalius, o aukščiausias karalius (hôeste konic). Nepastebėjęs mano knygoje šaltinių masyvo „dramblio“, T.Baranauskas nusprendė, jog A. Bučiui vaidenasi „didieji karaliai“, nes jis nesugeba suvokti, jog tai tėra to paties „didžiojo kunigaikščio“ titulo vertimai“. Gaila, kad T.Baranauskui net nepasivaidena, kas gi XIII a. Vakarų šaltiniuose parašyta…( plačiau žr. poskyrius Pagonių karalius Mindaugas iki krikšto ir katalikiško karūnavimo, Pagonių karaliaus krikštas ir tapsmas katalikišku karaliumi; p. 204 – 208; Mito apie vienintelį Lietuvos karalių ištakos, Karaliaus titulo istorinio pariteto nepaisymas; p.172-175).

5. Čia mes prieiname logiškai nepaaiškinamą ne tik T. Baranausko, bet ir kitų dabartinių lietuvių istorikų praktiką ir neregėtą ryžtą sauvališkai taisinėti pirminiuose šaltiniuose teikiamus lietuvių valdovų titulus, kai net šaltinių publikacijose verčiami jie taip, kaip patys vertėjai įsigeidžia. Kaip tik dėl to karališki lietuvių valdovų ir Lietuvos karalystės titulai (lotyniški rex ir regnum) lietuviškuose vertimuose pavirsta bendriniais žodžiais kunigaikštis, kraštas, bet jokiu būdu ne karalius ir karalystė. Tokią praktiką vadinu atvira istoriografine demagogija šaltiniotyroje, ir jai  nuvainikuoti paskyriau savo knygoje ne vieną dešimtį puslapių, taigi čia nesikartosiu, tik  besidomintiems nurodysiu kelių poskyrių puslapius (žr. Klaidinantys popiežiaus Inocento IV laiškų vertimai šaltinių leidinyje „Mindaugo knyga;  p.210-212; Vokiškoji Mindaugo titulų vertimo tradicija, Vokiečių istorinių šaltinių teikiami titulai apie klasikinę Vakarų praktiką, p. 212- 220;  Klaidinantys Krėvos akto vertimai iš lotynų kalbos, Krėvos aktas – Lietuvos karalystę liudijantis dokumentas, p.327 – 329; Istoriografinė demagogija šaltyniotyroje apie istoriko E. Gudavičiaus polemiką dėl Krėvos akto vertimų su Lietuvos teisės istoriku Vytautu Andriuliu, p. 346-353).

6. Reikia atkreipti dėmesį, kad visur atkakliai piršdamas „didžiojo kniazio“ titulą, T. Baranauskas, kaip ir daugelis dabartinių Lietuvos istorikų, vis dėlto suvokia slaviško titulo svetimumą ir netinkamumą suvereniems Lietuvos valdovams. Vis dažniau mūsų istorikai apsieina be „didžiojo kniaziaus“ titulo. Pav., dr. A. Dubonis savo puikioje knygoje apie Traidenį aiškiai vengia vadinti jį „didžiuoju kunigaikščiu“, bet kartu nevartoja ir „karaliaus“ titulo, kurį taiko Traideniui vokiški istoriniai šaltiniai (žr. posk. Traidenis (1268-1282) – paskutinis lietuvių karalius iki Gediminaičių, p. 222-225). Deja, gražūs mėginimai išsisukti be jokio titulo vis dėlto neturi pamato,  nes vietoje jų vartojamas  abstraktus žodis monarchas nėra joks titulas, tai tik vienvaldės valdžios nusakymas (plačiau žr. posk. Abstrakcijos „monarchas“ vartojimas – prasta išeitis, Pariteto būtinybė karališkų titulų erdvėje, p. 542 – 544).

Manyčiau, kad ieško logiškesnės išeities ir T. Baranauskas, jei prisiminsime jo paties kartu su gerbiama Inga Baranauskiene  parašytą  knygą apie senovės Lietuvos valdovus, kuri pavadinta  itin iškilniai „Viduramžių Lietuvos viešpačiai“ (Vilnius, 2014, 103 psl.). Ten galime rasti  „39 valdovų ir karvedžių bei 6 moterų“ biogramas nuo Daugiručio (1203–1213) iki Simono Olelkaičio, gyvenusio XV a., su jų romantiškai stilizuotais portretais (dail. Artūras Slapšys). Leidinys tikrai puošnus (portretų kolekcijos iniciatorius ir mecenatas Antanas Gedvilas, verslininkas ir aktyvus kultūros rėmėjas). Bet vėlgi – vadinti, pavyzdžiui, Traidenį, Gediminą, Algirdą, Kęstutį ir kt.  viešpačiais  gal ir kilnu,  tačiau atsižvelgiant į tarptautinį valdovų  kontekstą  būtų tiesiog neįmanoma apie tokią provincinę titulatūrą šnekėti jokioje mokslinėje auditorijoje. Ką jau čia kalbėti apie minėtus „neišsilavinusius britų karininkus“,  kurie, anot T. Baranausko, nepajėgia suvokti, kokiu čia neregėtu  būdu  Lietuvos istoriografijoje suverenus valdovas yra tapatus vasalui pagal savo didžiojo kniaziaus, tai yra didžiojo princo titulą… ( plačiau žr. Kaip Lietuvos valdovai pavirto „princais“, Kaip Lietuvos valdovai pavirsta „djukais“, Ironiškas nukrypimas apie lietuvišką Great Duke“  Vilniaus katedros aikštėje; p. 29-39). Nesunku nuspėti, kad primityvūs anglai nebesuvoktų  ir T. Baranausko aiškinimų apie Lietuvą valdžiusius viešpačius (= Gods?! Supreme Beings?, Lords?)…

Keletas žodžių pabaigai, nors  galima būtų dar ilgokai tęsti dalykiškus priekaištus antikaralininkui T. Baranauskui. Beje, ir savo knygoje esu sukritikavęs jo klaidingą 1219 m. lietuvių sutarties su rusinais vertimą, kurį jis ir šiandien visur gina, nors originalo aukščiausias laipsnis  stebuklingu būdu jo vertime  pavirsta  aukštesniuoju (žr. poskyrius Ką galėjo reikšti XIII a. Lietuvoje stareijšyj kniazj?, Kodėl žūtbūt reikėjo vyriausius kniazius paversti vyresniaisiais?,  Metraštinių titulų taisinėjimas – paklaida ar tikslas; p.103-108). Deja, esu bendravęs ir net žodžiu diskutavęs su Tomu, ir savo nuostabai įsitikinau, jog jis jokios savo išankstinės nuomonės  nepajėgia pakeisti  ar pakoreguoti net faktografinių duomenų argumentais įspraustas į kampą. Nemanau, kad šis kartas būtų išimtis, nors visados mielai pratęsčiau dalykinę diskusiją.

Kita vertus, dėkoju Tomui, kuris ištraukė  mano knygą iš jėzuitinės istorikų nutylėjimo zonos ir suteikė progą toliau ir garsiau  plėtoti  dalykinę  diskusiją mūsų viešojoje erdvėje. Tikėkim dialogo galia ir sutartinai judėkim į seniai pribrendusią karalių bylos atomazgą, kuri anksčiau ar vėliau  turės užsibaigti valstybinės valios aktu, įteisinančiu  karališkus senovės Lietuvos valdovų titulus, užfiksuotus Vakarų Europos pirminiuose istoriniuose  šaltiniuose. Juk anksčiau ar vėliau istorinė tiesa vis tiek išlenda iš politinės istoriografijos maišo. Taip atsitiks ir šį kartą, nepaisant  visų antikaralininkų  tikinimų, esą jokių karalių nebuvo