Energijos pasaulio laukia chaosas

Autorius: Aleksejus Sobko Šaltinis: https://sputniknews.lt/columni... 2020-07-05 10:42:00, skaitė 822, komentavo 1

Energijos pasaulio laukia chaosas

Prasidėjusią pasaulio energijos transformaciją lydi aštri "įvairių rūšių" ir "specifinė" kova: nauji energijos šaltiniai konkuruoja su senaisiais

Savo ruožtu naftos ir dujų gamintojai, paskelbti "išvykstančiais" (nors ne iš karto, bet ateityje), taip pat aktyviai konkuruoja tarpusavyje, bijodami, kad per dvidešimt – trisdešimt metų jų produktai nebus reikalingi tokiais kiekiais. Tai ypač akivaizdu SGD sektoriuje, kai tik ūmi krizė atidėjo naują projektų bangą. Nepaisant to, įmonės planuoja grįžti prie naujų gamyklų statymo, net galimo produkcijos pertekliaus pavojaus sąlygomis.

Kaip suprasti, kas bus sėkmingesnis šiame konkurse? Maždaug apytiksliai, pirmiausia mes praleidžiame ne rinkos rėmimo priemones mažai anglies išskiriantiems energijos šaltiniams. Tuomet galime manyti, kad laimės tas, kuris siūlo minimalią kainą už savo prekes. Mažiausia kaina, savo ruožtu, nustatoma pagal savikainą. Atrodytų, kad viskas paprasta. Tiesą sakant, tokiose kapitališkai intensyviose srityse kaip energetika, o ypač atsinaujinanti energija, energijos ar elektros energijos gavybos/ gamybos išlaidos tiesiogiai priklauso nuo investuotų pinigų vertės, kaip mes jau aptarėme anksčiau.

Naujas pavyzdys: buvo išleistas dokumentas, skirtas Ispanijos vėjo jėgainių ekonomikos analizei, apdorota daugybė projektų. Autoriai taip pat pademonstravo pinigų kainos įtaką: pagamintos elektros energijos megavatvalandės kaina pasikeitė beveik tris kartus, svyruodama nuo 46 iki 127 dolerių, kai finansavimo kaina pasikeitė nuo nulio ("nemokami pinigai" kalbant apie paskolos palūkanų mokėjimą) iki 15 procentų. Skirtumas įspūdingas.

Tačiau kokia yra investuoto kapitalo vertė iš tikrųjų? Akivaizdu, kad, pirma, tai priklauso nuo paskolos kainos. Pagrindinių palūkanų normų sumažinimas iki neigiamos visame pasaulyje, ką mes dabar matome, vienokiu ar kitokiu laipsniu bus perkeltas į paskolų palūkanų normas. Visa tai palaiko atsinaujinančios energijos projektus, kurie yra vieni kapitališkiausių energetikos sektoriuje.

Bet tai tik pusė istorijos. Investuotą kapitalą sudaro nuosavybės ir pasiskolintų lėšų suma. Tokiu atveju nuosavybės grąža turėtų būti didesnė nei kredito (didesnė rizika nuosavybei, nes pirmiausia grąžinama paskola). Iš čia paaiškėja dar viena koreliacija: kuo didesnė pasiskolintų lėšų dalis, tuo pigesnės (apskaičiuotos) energijos ar energijos gamybos sąnaudos.

Tame pačiame darbe su vėjo energija jau pateiktas ne modelio skaičiavimo pavyzdys, o tikrų projektų analizė: naudojant 85 procentų pasiskolintų lėšų, savikaina yra apie 40–60 eurų (už megavatvalandę) ir, priešingai, artėja prie 160 eurų, jei paskolų dalis yra tik nuo dešimties iki penkiolikos procentų.

Iškyla klausimas: kodėl tada visos įmonės dirba nedirba vien tik iš skolintų lėšų? Iš tiesų yra tokia tendencija. Jei anksčiau didelių naftos ir dujų telkinių plėtra buvo finansuojama daugiausia iš įmonių nuosavų lėšų, tai naujiems atsinaujinančios energijos projektams būdinga didelė pasiskolinto finansavimo dalis.

Klasikiniams naftos ir dujų projektams taip pat padidėja pasiskolintų lėšų dalis iki 70 procentų, kartais mažiau. Bet kodėl gi nefinansuojant viso to paskola, jei tai pigu ir pelninga? Priežastys aiškios: rizika. Nesėkmės atveju dalyvavimas nuosavybėje daugeliu atvejų leidžia bent jau atsiskaityti su kreditoriais. Kita vertus, kreditoriai taip pat pasirengę išduoti paskolas, jei jų lėšos buvo investuotos į šį projektą įgyvendinančią bendrovę.

Ir čia paaiškėja, kodėl atsinaujinančios energijos projektams gali būti didelė pasiskolintų lėšų dalis ir žemos skolinimo normos. Jų rizika laikoma minimalia. Pirma, bent jau ne taip seniai, elektra buvo išperkama pagal fiksuotą tarifą. Antra, kadangi manoma, kad per ilgus dešimtmečius nėra paklausos mažėjimo rizikos, atsižvelgiant į energetikos sektoriaus dekarbonizavimą. Nebūtinai įvykiai vystysis tokiu būdu (pavyzdžiui, kris elektros energijos kainos, o garantuojamas išpirkimas vis rečiau pasitaiko), tačiau būtent ši logika naudojama priimant sprendimus.

Tas pats pasakytina ir apie naftą ir dujas, tik su minuso ženklu, dėl energijos perdavimo ir dekarbonizacijos baimės. Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta pirmiau, įmonės yra pasirengusios priimti investicinius sprendimus tik esant dideliam numatomam naujų naftos ir dujų projektų pelningumui. Tai atspindi gerai žinomą reguliavimo riziką ir leidžia bent išeiti į nulį, jei kainos bus mažesnės nei tikėtasi (nes pelningumas taip pat priklauso nuo kainos ateityje, kurią sunku numatyti). Todėl grąžos norma, reikalinga priimant investicinį sprendimą dėl naujos naftos gavybos atviroje jūroje, viršija 20 procentų, SGD — virš dešimties procentų. Palyginimui: už "vėją" ir "saulę" — jau mažiau nei penki procentai. Ir kuo didesnė grąžos norma, tuo didesnė kaina, nes visi kiti dalykai yra lygūs.

Kas lemia tokias aplinkybes? Neseniai atlikus investicinio banko "Goldman Sachs", ištikimo naujai energijai, karbonomikos tyrimą, be kita ko, daromos šios išvados.

Pirma, tikimasi staigių naftos ir dujų tarptautinių įmonių investicijų į naująjį energetikos sektorių pokyčių. Mes jau aptarėme, kad nepaisant daugybės pareiškimų apie atsidavimą ekologiškai energijai ir pasirengimą pakeisti energiją, naftos ir dujų įmonės iš tikrųjų tik apie tris procentus savo kapitalo investuoja į atsinaujinančią energiją. Tačiau ateinančiais metais, 2020–2021 metais, remiantis "Goldmano Sachso" vertinimais, ši dalis staigiai padidės iki dešimties-penkiolikos procentų.

Antra ir svarbiausia. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, prognozė rodo, kad 2020 metais rinkoje vis dar trūks naftos ir suskystintų gamtinių dujų. Tai atrodytų paradoksas? Tačiau turime atsiminti, kad deficito laikotarpis (ir atitinkamai aukštos kainos) negali trukti dvidešimt metų, o investicijų į didelius projektus grąža užtrunka būtent tiek.

Savo ruožtu pažymime, kad didelis SGD deficitas kelia klausimus (per daug norinčių dalyvauti: tai Kataras su ypač pigiomis dujomis ir JAV, kur vis dar priimami ne iki galo rinkos sprendimai). Naftos sektoriuje deficitas, palyginti su dabartinėmis žemomis kainomis ir nepakankamomis investicijomis, yra gana realus.

Amerikos ТНК, "ExxonMobil" ir "Chevron" nusprendė gudrauti ir pakeisti dalį savo tradicinės gamybos visame pasaulyje skalūnų gavyba. Čia yra trumpas investavimo ciklas, lengviau reaguoti į galimą paklausos kritimą ateityje. Tačiau dabartinėmis kainomis šis sprendimas taip pat neatrodo puikiai.

Apibendrinant. Nėra paprastų atsakymų — kuris energijos šaltinis pigesnis. Viskas priklauso nuo reikalaujamos investicijų grąžos, ir tai gali skirtis kiekvienam projektui, net atsižvelgiant į vieno tipo energijos šaltinius. Ir skiriasi kartais, kai lyginama nafta ir dujos bei nauja energija. Paprasčiausiu variantu tai yra priešpriešinimas, kai naujam atsinaujinančios energijos projektui gali būti suteiktas pigus kreditas, o naujam anglių projektui nebus suteikta jokia paskola — kai kurie bankai jau atsisako finansuoti anglies projektus. Savo ruožtu pelningumas bet kokiu atveju priklauso nuo kainų ateityje, kurios yra tik prognozė. Dėl to savikaina yra savotiškai suprantamas dalykas.

Jei staiga skaitytojui susidarė įspūdis, kad aukščiau aptartos aplinkybės paskatino jį blogai prognozuoti pasaulio energijos ateitį, tai taip ir turėtų būti. Daugybė neaiškumų, su kuriais dabar susiduria energetikos sektorius, yra nauja norma. Ir iš dalies paradoksalios išvados iš aprašytų finansinių aspektų tik pabrėžia šį netikrumą.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.