Dirbtinė laimė – XXI amžiaus narkomanija

Autorius: ŠeimaIrNamai.eu Šaltinis: https://seimairnamai.eu/dirbti... 2020-06-25 13:11:00, skaitė 1000, komentavo 2

Kai turi brangią mašiną, gražių daiktų ir kitų statuso simbolių, pradedi jausti, tarytum brangiau kainuoji ir esi pakilęs gerokai aukščiau tų, kurie viso to neturi.

Žvelgi į kaimyną su pigesne mašina ir įtikinėji save: taip yra dėl to, kad esu kietas ir daugiau uždirbu. Kaimynas – vargeta, o aš – turtingas šaunuolis. Tu galvoji: “Kaimynas tikriausiai galvoja, kad esu kietas vyrukas, jei turiu tokią kietą mašiną”. Ir šita mintis maloniai šildo širdį, padeda išaugti savo paties akyse. Išauga savivertė. Jautiesi reikšmingas ir svarbus, kai prasilenki su kaimynu ar sustoji sankryžoje prie šviesoforo, o aplinkui – žymiai pigesni automobiliai už taviškį.

O jeigu kaimyno automobilis geresnis, smunka tavo savivertė, kadangi tavo akyse kaimynas atrodo sėkmingesniu už tave. Ir tada belieka viena išeitis: pasitaikius pirmai galimybei susigrąžinti prarastą pirmenybę. Ir kalba čia eina, savaime aišku, ne vien apie automobilius.

Tai tęsis be galo, tavo savivertė pastoviai smuks ir augs. Kiekvieną kartą, kai kas nors iš tavo aplinkos įsigys kažką brangesnio, nei pats turi, savivertė smuks. Užtat kiekvieną kartą kai kam nors iš aplinkinių nepasiseks, pranašumo jausmas sugrįš. Nuo to priklauso, kiek esame laimingi.

Šarlis Monteskjė, rašytojas ir filosofas, kartą pasakė: “Jeigu mes norėtume būti tiesiog laimingais, laimę pasiekti būtų labai paprasta. Tačiau mes norime būti laimingesni už kitus, o tai neįmanoma, kadangi mums visada atrodys, jog kiti laimingesni”.

Besivaikydami dirbtinės laimės, žmonės pavirsta narkomanais, kurie bet kokia kaina sieks išsaugoti savo reikšmingumą aplinkinių akyse. Jie perka naujus telefonus, keičia mašinas, perkasi naujus džinsus ir brangius baldus tam atvejui, jei kažkas iš aplinkinių netikėtai užsuks į svečius. Kadangi visa tai labai brangiai kainuoja, neretai tokie susireikšminę žmonės beviltiškai įklimpsta į skolas.

Besivaikant laimės, sėdama ant kreditų adatos. Baisiausia tokiems žmonėms – nusmukti iki tų, kuriuos jie laiko menkesniais, lygio. Kad taip neatsitiktų, jie pasirengę bet kokioms išlaidoms.

Kad išsaugotų savo dirbtinį statusą, jie švaisto didžiulius pinigus patiems įvairiausiems statusą patvirtinantiems daiktams.

Jeigu kažkokia gyvenimo sfera nesiderina su trokštamu statusu, jie labai rūpestingai ją slepia. Ir priešingai, visais įmanomais būdais afišuoja statusą patvirtinančius dalykus. Tarkime, būtinai paminės socialiniame tinkle atostogas 5 žvaigždučių viešbutyje. O poilsį 3 žvaigždučių viešbutyje rūpestingai slėps. Jeigu neturi brangaus namo, vėlgi iš kailio nersis, kad paslėptų šį faktą.

Šių žmonių gyvenimas pavirsta apgaule. Apgaudinėja jie ne tik kitus, bet ir patys save. Jie įsitikinę, kad išties įgavo tą statusą, kurį imituoja. Ir visokeriopai ignoruoja faktą, kad statusą jie susikūrė didžiulėmis skolomis, kurias paskui mokės visą gyvenimą.

Ateis momentas, kai bankai daugiau nebeduos pinigų ir džiaugsmo bei laimės šaltinis išseks, o žmogus įklimps į gilią depresiją. Kas įdomiausia, dėl savo bėdų jis ims kaltinti banką, vyriausybę, sunkų gyvenimą ar netikusį darbdavį, kuris nepakėlė atlyginimo. Vienintelis žmogus, kurio jis niekada nekaltins – jis pats. Juk jis viso labo norėjo būti “kaip visi” ir vadovavosi lozungu “pasiimk iš gyvenimo viską`”. Argi gali jis būti kaltas dėl apverktinos šalies ekonomikos būklės?

Pabaigai būtų ne pro šalį išklausyti Henrio Fordo žodžius:

“Man nėra reikalo apsistoti brangiame viešbutyje, kadangi nematau prasmės mokėti už man visiškai nereikalingas paslaugas. Kad ir kur apsistočiau – aš esu Henris Fordas. Ir nematau ypatingo skirtumo viešbučiuose, juk ir pačiame pigiausiame galima pailsėti ne blogiau nei brangiausiame.

O štai šis paltas – taip, jūs teisus, jį nešiojo dar mano tėvas, tačiau tai neturi jokios reikšmės, juk su šiuo paltu aš vis tiek Henris Fordas. Mano sūnus dar jaunas ir nepatyręs, dėl to baiminasi, ką pasakys žmonės, jeigu apsistos pigiame viešbutyje. O man neberūpi aplinkinių nuomonė, kadangi žinau savo tikrą vertę. O milijardieriumi tapau todėl, kad moku skaičiuoti pinigus ir atskirti tikras vertybes nuo netikrų”.