John’as Perkins’as: Slaptoji Amerikos imperijos istorija

Autorius: Jonas Kovalskis Šaltinis: https://jonaskovalskis.com/202... 2020-05-26 13:01:00, skaitė 812, komentavo 5

John’as Perkins’as: Slaptoji Amerikos imperijos istorija

John Perkins. "The Secret History of the American Empire" / "Slapta Amerikos imperijos istorija"

Ištraukos

Įžanga

Aš pradedu savo pasakojimą būtent nuo to momento, kuriuo baigiasi mano pirmoji knyga – “Ekonomikos smogiko išpažintis”. Tada, 2004m., rašydamas paskutines eilutes, aš neturėjau nė menkiausio suvokimo, ar ką nors sudomins ekonomikos smogiko gyvenimo istorija. Mane skatino noras išsipasakoti, visiems išsakyti tiesą apie įvykius, prie kurių aš prikišau rankas.

Gyvenimas patvirtino mano siekimų teisingumą. Pakeliavęs su paskaitomis po Ameriką ir kitas šalis, atsakinėdamas į klausimus ir tiesiog bendraudamas su žmonėmis, kuriems iš tiesų rūpi ateitis, aš turėjau galimybę įsitikinti jų aistringu noru sužinoti tikras priežastis įvykių, vykstančių šiuolaikiniame pasaulyje. Mes visi norime sugebėti skaityti tarp eilučių skurdžiuose laikraščių pranešimuose ir be įkyrių užuominų iš šalies atrasti tiesą, užmaskuotą savanaudiškais pareiškimais tų, kurie savo rankose laiko verslo, vyriausybių ir masinių informacijos priemonių valdymo gijas (ši jėga vadinama korporatokratija).

“Išpažinties” pratarmėje aš jau minėjau, kad kelis kartus ėmiausi parašyti tą knygą. Aš kreipiausi į kitus ekonomikos smogikus ir “šakalus” (CŽV finansuojami parankiniai), kurie reikiamu metu išlenda iš šešėlio, kad užbaigti ekonomikos smogikų pradėtus darbus, naudojant spaudimą ir šantažą, pataikavimą ir papirkinėjimą, ir net fizinį susidorojimą su nepaklusniais. Norėjau, kad jų pasakojimai būtų įtraukti į mano knygą. Labai greitai gandai pasklido apie tai, ir aš pats tapau grėsmių ir šantažo objektu. Buvau priverstas atsisakyti savo sumanymo.

Tačiau atėjo rugsėjo 11-oji diena, ir šios tragedijos akivaizdoje aš pažadėjau sau, kad niekas nesustabdys manęs šį kartą, ir aš papasakosiu pasauliui apie tai, apie ką buvau priverstas taip ilgai tylėti. Siekiant išvengti spaudimo, aš nusprendžiau laikyti paslaptyje knygos paruošimą iki to momento, kol ji nebus publikuota. Tokia politika tuo metu buvo pati saugiausia. “Šakalai” gerai supranta: jei kas nors blogo atsitiks su manimi, mano knygos pardavimai šoktels iki debesų.

Žinoma, vienumoje, be pagalbos tų, kurie taipogi virė šiame katile, tokį kūrinį rašyti buvo sunku, bet tik tai galėjo suteikti man nors šiek tiek saugumo. Bet mano knyga išvydo šviesą, ir daugeliui tų, kurie dalyvavo įvykiuose, apie kuriuos aš pasakojau, tai pasitarnavo kaip postūmis išlįsti iš šešėlio.

Ekonomikos smogikai, “šakalai”, žurnalistai, Taikos korpuso savanoriai, stambių korporacijų, Pasaulio banko, Tarptautinio valiutos fondo (TVF) vadovai, valstybės pareigūnai – visi patraukė pas mane su savo asmeniniais prisipažinimais. Jų istorijos, papasakotos šiuose puslapiuose, atskleidžia slaptas priežastis įvykių, formuojančių esmę to pasaulio, kurį mes paliksime mūsų vaikams, ir perša neišvengiamą išvadą: privalome veikti, privalome pasikeisti.

Noriu pabrėžti, kad aš neketinu panardinti skaitytojų į tamsią neviltį ir pesimizmą. Aš iš prigimties optimistas ir suprantu kaip niekas kitas, kad nepaisant viso jų rimtumo, mūsų pasaulio problemas sukūrėme mes patys, žmonės, kurie gyvena jame. Mums nekelia grėsmės milžiniškas meteoritas, ir saulė dar kol kas nesiruošia užgesti. Kadangi mes sukūrėme šias problemas patys, tai niekas kitas geriau už mus jų neišspręs. Tamsių mūsų praeities paslapčių tyrinėjimas padeda nušviesti ateitį, kuri mūsų laukia ir pakeisti ją į geresnę pusę.

Perskaitę “Slaptą Amerikos imperijos istoriją “, jūs, esu tuo be galo tikras, visiškai įsitikinsite, kad bus rastas teisingas kelias. Kiekvienas iš jūsų nuspręs dėl savo veiksmų plano. Visi kartu galėsime pasinaudoti suvokimu, kad sukurtume harmoningą visuomenę, atitinkančią mūsų aukščiausius idealus.

---

Jau kelintas mėnuo keliavau po šalį su savo “Išpažinties” prezentacija, kai

vieną vakarą atsidūriau knygyne Vašingtone, (Kolumbijos apygarda). Aš taip pat turėjau ir ten surengti pristatymą, kurį, kaip man pranešė, ketino aplankyti keletas Pasaulio banko darbuotojų.

Įkurtas 1944m. Bretton-Woods mieste, mano gimtojoje New Hampshire valstijoje, Pasaulio bankas turėjo užtikrinti nukentėjusių Antrajame pasauliniame kare šalių ekonomikos atkūrimą. Tačiau labai greitai jo misija transformavosi į užduotį pagrįsti kapitalistinės sistemos pranašumą prieš tą, kuri buvo sukurta Sovietų Sąjungoje. Kad ši užduotis būtų lengvesnė, Pasaulio banko darbuotojai užmezgė glaudžius ryšius su tarptautinėmis korporacijomis. Tokiems, kaip aš, ekonomikos smogikams tai atvėrė erdvę daugiamilijardinių finansinių aferų organizavimui. Jų mechanizmas buvo toks: mes pervedinėjome Pasaulio banko ir giminingų organizacijų lėšas į projektus, kurie, popieriuje gynė neturtingųjų sluoksnių interesus, tuo tarpu kai iš tikrųjų jie praturtindavo tik keletą pačių turtingiausių. Tokie projektai visada prasidėdavo vienodai: mes pasirinkdavome besivystančią šalį, kurios išteklius (tarkim, naftos atsargas) norėjo įsisavinti mūsų korporacijos, ir įtikindavome jos vadovybę paimti didelę paskolą, kuri vėliau buvo pervedama į mūsų pačių inžinerijos ir statybos kompanijų rankas, taip pat keletui vietinių kolaborantų. Šie pinigai buvo panaudojami didelės apimties infrastruktūros projektų, pavyzdžiui, elektrinių, oro uostų ar pramoninių parkų vystymui.

Tačiau jie retai atnešdavo naudą šalies gyventojams – paskolos gavėjui: dauguma jos gyventojų gyveno skurdžiai ir negalėjo naudotis elektrifikavimo privalumais, neturėjo galimybės skraidyti lėktuvais ir stokojo būtinos kvalifikacijos, kad gauti darbo vietą pramonės objektuose. Tuomet praeidavo kuris laikas, ir mes, ekonominiai smogikai, vėl grįždavome į šalį, kuri laikė save mūsų skolininkais, šį kartą išreikalauti tai, kas teisėtai priklausė mums: pigios naftos tiekimą, arba lemiamą balsą mums svarbiais klausimais Jungtinėse Tautose, arba ginkluotą paramą mūsų kariuomenei visame pasaulyje, pavyzdžiui, Irake.

Bendraudamas su skaitytojais, aš visada akcentuoju jų dėmesį į vieną momentą, kuris yra akivaizdus man, bet, kaip praktika parodė, daugumai nėra: iš tikrųjų Pasaulio bankas yra visai ne pasaulio, o grynai Amerikos bankas. Toks yra ir jo artimiausias brolis – Tarptautinis valiutos fondas.

Kiekvienos iš šių tarptautinių finansinių institucijų valdyboje yra 24 direktoriai, o aštuonios šalys – Jungtinės Amerikos Valstijos, Japonija, Vokietija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė, Saudo Arabija, Kinija ir Rusija – turi individualų atstovą, o likę 16 direktorių atstovauja 184-ių TVF ir Pasaulio banko valstybių narių interesams. Tuo pačiu metu, Jungtinės Valstijos kontroliuoja apie 17% balsų TVF ir 16% Pasaulio banko valdyboje; Japonija yra antra įtakingiausia, turėdama atitinkamai 6% ir 8% balsų; Vokietija, Jungtinė Karalystė ir Prancūzija, kiekviena iš šių šalių po maždaug 5% balsų. Jungtinės Valstijos turi veto dėl Pasaulio banko nepalankių joms sprendimų, ir jo prezidentas yra tiesiogiai skiriamas JAV prezidento.

Kai oficiali mano prezentacijos dalis baigėsi, aš persikėliau prie nedidelio staliuko, kad pasirašinėti savo knygos egzempliorius. Skaitytojai jau stovėjo ilgoje eilėje, vingiuojančioje tarp lentynų. Sprendžiant iš visko, vakaras žadėjo užsitęsti – tačiau aš jau pradėjau priprasti prie to. Tiesa, buvo keista, kad pristatyme buvo tiek daug publikos su dalykiniais kostiumais – matyt, biurų ir institucijų darbuotojų. Jie vis ėjo ir ėjo, keisdami vienas kitą ir įteikdami man savo vizitines korteles. Jų savininkai užėmė aukštus postus užsienio ambasadose, taip pat Pasaulio banke. Paaiškėjo, kad savo apsilankymu mane pagerbė keletas ambasadorių, o du netgi paprašė pasirašyti egzempliorius ne tik sau, bet ir savo šalių prezidentams.

Eilės pabaigoje buvo keturi vyrai: du vyresnio amžiaus, su griežtais dalykiniais kostiumais ir su kaklaraiščiais, ir du visai jauni, apsirengę labiau demokratiškai, su džinsais ir sportiniais marškinėliais. Vyresnio amžiaus ponai įteikė man Pasaulio banko darbuotojų vizitines korteles, o vienas iš jaunesnių tarė: “Mūsų tėvai leido pasakyti jums štai ką. Kiekvieną rytą mes matome juos, apsirengusius lygiai taip pat – jis parodė į vieną iš vyresnių vyrų – ir vykstančius į darbą Pasaulio banko biure. Bet kai Vašingtone susirinko protestuotojų prieš šią instituciją eitynės, mūsų tėvai prisijungė prie jų, tiesa, bandė išlikti neatpažįstami – su kažkokiomis senienomis vietoj dalykinių kostiumų, ir dar su beisbolo kepuraitėmis ir tamsiais akiniais. Ir vis dėlto jie negalėjo neparemti demonstrantų, nes jie tikėjo savo ir jūsų teisumu.”

Vyresnio amžiaus vyrai energingai paspaudė mano ranką. “Daugiau tokių kovotojų už teisingumą, kaip jūs”, – pasakė vienas. “Parašykite dar vieną knygą, – karštai jį palaikė antrasis. – Papasakokite smulkiau apie tai, ką šiandien pasakojote mums. Parodykite, kas nutiko toms šalims, kuriose jūs dirbote, paaiškinkite, kokią didžiulę žalą, tariamai vardan pažangos, daro tokie kaip mes. Parodykite šios imperijos veidą, ištraukite į dienos šviesą jos metodus – kaip Indonezijoje, kur statistiniai duomenys rodo augimą ir pažangą, o paprastų žmonių gyvenimas eina vis blogyn ir blogyn. Tai suteiks mums nors šiokios tokios vilties. Pasiūlykite mūsų sūnums alternatyvas, kurių dėka jie atliks savo darbą geriau nei mes.”

Man beliko tik pažadėti, kad aš parašysiu tokią knygą.

Bet prieš pereinant prie pagrindinio dėstymo, aš norėčiau išsamiau išnagrinėti žodį, kurį pavartojo mano pašnekovas iš Pasaulio banko – “imperija.” Pastaraisiais metais jis gana dažnai skamba ir žiniasklaidoje, ir auditorijose, ir vietos kavinėse. Bet kokia yra tiksli šio žodžio reikšmė? Kokia prasmė šiandien jam suteikiama? Nejaugi Amerika, su savo didinga Konstitucija, “Teisių biliu” ir skambiais pareiškimais apie būtinybę ginti demokratiją, nusipelno tokios etiketės, kuri per visą žmonijos istoriją simbolizavo žiaurius ir savanaudiškus valdymo režimus?

Taigi, imperija yra valstybė, kuri dominuoja prieš kitas šalis, ir kuriai būdingas vienas ar daugiau iš toliau išvardintų bruožų: 1) naudoja teritorijų, prieš kurias dominuoja, išteklius; 2) sunaudoja milžinišką išteklių kiekį – neproporcingai daug, palyginti su kitomis šalimis vienam gyventojui; 3) turi galingas ginkluotąsias pajėgas, naudojant jas kaip politikos vykdymo priemonę, kai kiti, labiau apsukresni metodai nepateisina savęs; 4) siekia primesti savo šalies kalbą, kultūrą, meną ir tradicijas visoje savo įtakos teritorijoje; 5) apmokestina ne tik savo gyventojus, bet ir kitų šalių gyventojus; 6) primeta savo nacionalinę valiutą kontroliuojamoje teritorijoje.

Šis žodžio “imperija” apibrėžimas buvo mano suformuluotas per daugelį susitikimų su universitetiniu jaunimu, kurie vyko mano knygos prezentacijų metu 2005 ir 2006m. Paaiškėjo, kad beveik visi studentai, išskyrus kelias retas išimtis, sutinka su tokia išvada: Jungtinės Valstijos turi visus pasaulinės imperijos bruožus. Įsitikinsime tuo, nuosekliai peržiūrėdami kiekvieno iš nurodytų bruožų tinkamumą Amerikai.

1) ir 2) punktai: JAV gyventojų skaičius sudaro mažiau nei 5% nuo visų gyventojų skaičius planetoje; tuo tarpu amerikiečiai suvartoja daugiau nei 25% pasaulio išteklių. Tai daugiausia užtikrinama kitų šalių, daugiausia besivystančių, išnaudojimu.

3) punktas: Jungtinės Amerikos Valstijos turi galingiausias ir geriausiai techniškai aprūpintas ginkluotąsias pajėgas pasaulyje. Nors Amerika sukūrė savo imperiją daugiausia ekonominėmis priemonėmis, t. y. ekonominių smogikų pastangomis, visų šalių vadovai nė kiek neabejoja, kad šiems metodams nesuveikus, nedelsiant įsikištų Jungtinių Valstijų karinės pajėgos, kaip tai atsitiko Irake.

4) punktas: pasaulyje dominuoja anglų kalba ir amerikietiška kultūra.

5) ir 6) punktai: nors JAV tiesiogiai neapmokestina kitų šalių ir JAV doleris vidaus rinkose nepakeičia nacionalinės valiutos, korporatokratija įdiegia užslėptą apmokestinimą, o doleris jau seniai tapo visuotinai priimta valiuta tarptautiniuose atsiskaitymuose. Šis procesas prasidėjo Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, su eiliniu aukso standarto pakeitimu – nuo to momento, kai teisė keisti auksą į dolerį buvo suteikta tik valstybėms, o privatūs asmenys jos neteko.

50 ir 60-aisiais metais Jungtinės Valstijos ėmė dideles užsienio paskolas, kad finansuoti kylantį Amerikoje visuomeninį vartotojų teisių judėjimą (konsumerizmą), karus Korėjoje ir Vietname, taip pat prezidento Lyndon’o Johnson’o paskelbtą “Didžiosios visuomenės” kūrimą. Tačiau, kai atėjo laikas išmokėti paskolas ir užsienio verslininkai pabandė gauti JAV prekių ir paslaugų mainais už savo dolerius, staiga paaiškėjo, kad infliacija surijo didelę dalį jų vertės – argi tai nėra netiesioginis mokestis? Jų vyriausybės reikalavo sumokėti JAV skolas auksu – ir ką gi? 1971m. rugpjūčio 15d. prezidento Nixon’o administracija palaidojo jų viltis visiškai susigrąžinti pinigus, investuotus į Amerikos ekonomiką, uždrausdama aukso standartą.

Vėliau, Vašingtonas nėrėsi iš kailio, įtikinėdamas likusį pasaulį ir toliau priimti dolerį kaip standartinę pasaulio valiutą. Kaip dalis SAMA projekto (Saudi Arabian Money-laundering Affair) – taip pas mus vadino slaptą Saudo Arabijos pinigų plovimo aferą, prie kurios aš prikišau rankas 70-ųjų pradžioje – Saudų Karališkieji namai įsipareigojo parduoti naftą tik už Jungtinių Amerikos Valstijų dolerius. O dėl to, kad ši šalis kontroliavo pasaulio naftos rinkas, likusiems OPEC nariams neliko nieko kito, kaip prisijungti prie šio įsipareigojimo. Ir kol nafta išlaiko svarbiausio strateginio ištekliaus statusą, doleriui garantuotas dominavimas pasaulio valiutų rinkoje, o tuo pačiu visos šalys mokės netiesioginius mokesčius Jungtinėms Amerikos Valstijomis.

Vėlesniuose “Išpažinties” aptarimuose studentų auditorijose paaiškėjo kitas, septintasis, imperijos bruožas: ją valdo imperatorius arba valdovas, kuris kontroliuoja valstybės struktūras ir žiniasklaidą, nėra renkamas tautos ir nepaklūsta jos valiai; tokio valdovo valdžios neapriboja įstatymai.

Iš pirmo žvilgsnio, tai iš esmės išskiria Jungtines Valstijas iš kitų imperijų. Bet tik iš pirmo. Jei gerai pamąstyti, tai tik skirtumo iliuzija. Jungtinių Valstijų imperiją valdo asmenų grupė, kolektyviai veikiančių beveik kaip vienas valdovas. Šie žmonės yra didžiausių korporacijų vadovai, kas suteikia jiems galimybę kontroliuoti mūsų vyriausybę. Jie patys, jų norai ir idėjos laisvai keliauja per “besisukančias duris” tarp verslo ir vyriausybės. Finansuodami politines kampanijas ir žiniasklaidą, jie užsitikrina sau įtakos mūsų renkamiems valdžios atstovams svertus, ir kontroliuoja mūsų gaunamą informaciją. Ši grupė asmenų (vyrų ir moterų, priklausančių korporatokratijai) visada lieka valdžioje, nepriklausomai nuo to, kurios partijos atstovai – respublikonų ar demokratų – dominuoja tuo metu Baltuosiuose rūmuose ar Kongrese. Jie nepaklusta tautos valiai ir jų veiksmų neapriboja įstatymai.

Ši šiuolaikiška imperija buvo kuriama slaptai, po truputį. Dauguma jos piliečių iki šiol neįtaria, kad ji egzistuoja; tačiau tai gerai pajuto tie, kuriuos ji, ši imperija, išnaudoja ir kurie toliau tęsia elgetišką egzistavimą. Kiekvieną dieną 24 000 žmonių miršta nuo bado ir ligų, kurias sukelia nuolatinė nepakankama mityba. Daugiau nei pusė pasaulio gyventojų ir toliau gyvena už mažiau nei du dolerius per dieną – dažnai to nepakanka patenkinti labiausiai neatidėliotinus žmogaus poreikius, ir jei perskaičiuoti realius rodiklius, paaiškėtų, kad per pastaruosius 30 metų šios pajamos nė kiek nepadidėjo.

Paprasčiau tariant, milijonai žmonių moka per didelę kainą už tai, kad mes, imperijos piliečiai, galėtume gyventi su įprastais patogumais, nieko neatsisakydami. Ir nors mes dabar taip susirūpinę dėl žalos, kurią daro aplinkai mūsų nesulaikomas savanaudiškumas, daugelis nežino arba tiesiog nenori žinoti, kiek žmogaus kančių jį sumokėta. Mes nepaliekame jokio pasirinkimo savo vaikams, nori jie to ar ne, jie turės atsakyti už ryškius socialinius skirtumus ir nelygybę, kurią sukūrė mūsų karta.

Šios imperijos kūrimo proceso metu mes sugebėjome prarasti pačias esmines vertybes, kurios praeityje sudarė sąvokos “amerikietis” pagrindą. Savo rankomis mes atėmėme pagrindines pilietines teises, taip aistringai skelbtas nepriklausomybės deklaracijoje, ir iš savęs, ir iš tų, kurie pateko į mūsų kolonijinių pretenzijų sferą. Mes daugiau nebegalime pretenduoti į titulą tautos, kuri laikosi visuotinių lygybės, teisingumo ir visuotinės gerovės principų.

Tačiau imperijų amžius nėra ilgas – taip liudija istorija. Visos kada nors egzistavusios imperijos sulaukė tragiškos pabaigos – vienos nusirito į nuosmukį, kitos buvo nukariautos užkariautojų. Jų griuvėsiuose siautėjo karai ir iškildavo naujos imperijos, kad trumpam užpildyti susidariusią tuštumą. Turime nepamiršti šio perspėjimo. Turime pasikeisti. Negalime leisti, kad istorija vėl priverstų mus mokytis šią karčią pamoką.

Korporatokratijos bastioną, jo stiprybę ir galią sudaro didžiausios korporacijos. Kas, jei ne jos, apsprendžia mūsų pasaulio vaizdą? Pažvelkime į gaublį – keistas linijų susipynimas žymi ne daugiau kaip 200 dabartinių šalių sienas. Daugelio jų sienos buvo nustatytos kolonijinių praeities valstybių valia ir neatitinka juose gyvenančių Tautų interesų – buvusios kolonijinės valdos dažnai turi mažai autoriteto ir įtakos savo regionuose.

Pasaulio geopolitinis modelis yra beviltiškai pasenęs; jo dabartines realijas galima palyginti su didžiuliais debesimis, kabančiais virš visos planetos ir simbolizuojančiais transnacionalinių gigantų įtakos sferas. Nei viena šalis neišvengė jų geležinių gniaužtų. Jų čiuptuvai įsiskverbė į labiausiai neperžengiamus užkampius pusiaujo miškuose, ir į tolimiausius dykumų kampelius. Nėra žemėje tokios vietos, kurios nepasiekė korporatokratija.

Ji yra aktyviai veikianti, nes yra pakankamai pasikausčiusi surengti spektaklį “demokratija ir skaidrumas” ir sėkmingai vaidina jį daugelio valstybių scenose visame pasaulyje. Bet tai nekeičia korporacijų esmės, o tik maskuoja jų diktatą, kai slaptai išrinktųjų saujelė priima sprendimus ir susižeria liūto dalį pelno į savo kišenes. Pakanka pažvelgti į mūsų rinkimų eigą – mūsų demokratijos pamatų pagrindą – kad suprasti, kad mums brukami tik tokie kandidatai, kurie turi pilną priešrinkiminę kišenę. Taigi mes iš tikrųjų renkamės iš tų, kurie yra papirkti korporacijų ir tų, kurie jas valdo. Imperija, kuri pamina mūsų didingus idealus, yra sukurta godumu, gebėjimu slaptai prasukti savo darbelius ir neišmatuojamu savanaudiškumu.

Korporatyviniai monstrai, vienok, nėra visiškas blogis. Per daugelį metų jie parodė gebėjimą veiksmingai sutelkti ir naudoti išteklius, palaikyti kolektyvinio kūrybingumo dvasią, plėsti informacijos ir platinimo tinklą, galintį aprėpti tolimiausius pasaulio kampelius. Tai būtent jos, didžiosios korporacijos, gali duoti viską, kas galėtų išgelbėti nuo bado mirties 24000 kenčiančių, kurie ir toliau miršta kiekvieną dieną. Dėka korporacijų pastangų mes turime ir žinias, ir technologijas, ir veiksmingas sistemas tam, kad sukurti stabilią, gyvybingą ir teisingą aplinką mūsų planetoje.

Mūsų valstybės tėvai – įkūrėjai gerai suprato, kad revoliucija neturėtų sukelti netvarkos. Išlaisvindami savo šalį nuo metropolijos tironijos, jie tuo pačiu padėjo pamatus verslo ir teisiniams mechanizmams, panašiems į tuos, kurie veiksmingai veikė Didžiojoje Britanijoje. Dabar mes turime padaryti kažką panašaus – paimti viską, kas geriausia iš mūsų pačių sukurtos imperijos ir panaudoti pasaulio tautų suvienijimui, pašalinti didžiausius prieštaravimus, išgydyti žaizdas ir sumažinti atotrūkį tarp turto ir skurdo.

Kaip kažkada mūsų valstybės tėvai – įkūrėjai padarė, mes turime parodyti pilietinę drąsą ir ryžtingai atsisakyti senų visuomenės gyvenimo šablonų, kurie pasmerkė ištisas tautas kančioms ir skurdui. Mūsų uždavinys yra pakeisti imperiją į visuomenės modelį, kur lyderiai išmintingai vadovauja piliečiams. Norint pasiekti šį tikslą ir palikti mūsų vaikams pasaulį, kurį jiems bus garbė paveldėti, reikia pradėti nuo pagrindinis dalykų – transformuoti ramsčius, ant kurių laikosi korporatokratijos valdžia ir galia – korporacijas. Viską teks pakeisti: jų savęs identifikavimą ir tai, kaip jos apibrėžia savo tikslus, kaip plėtoja valdymo metodus ir aukščiausio lygio vadovų pasirinkimo kriterijus.

Korporacijos viskuo priklauso nuo mūsų, žmonių, nes mes esame statybinė medžiaga jų intelektui ir stiprybei. Mes taip pat esame jų rinka: mes perkame tai, ką jos gamina ir savo lėšomis finansuojame jų idėjų ir tikslų įgyvendinimą. Tuo pačiu metu, kaip parodyta šioje knygoje, mes galime pasiekti puikių rezultatų, jei iškeliame sau tikslą pakeisti korporacijų žalingus įpročius – mes, pavyzdžiui, sugebame priversti jas išvalyti pramoninėmis atliekomis užterštas upes, sustabdyti ozono sluoksnį ardančių priemonių gamybą, atsikratyti gėdingos diskriminacijos praktikos. Dabar atėjo laikas pasimokyti iš mūsų pergalių ir pakilti į aukštesnį lygį.

Turime imtis veiksmų – tokių, apie kuriuos kalbama šiuose puslapiuose – kad pabaigti darbą, kurį mūsų pirmtakai pradėjo 1770-aisiais, ir vis dar neužbaigtą. Gyvenimas pats ragina mus perimti estafetę iš mūsų valstybės tėvų – įkūrėjų ir iš visų tų vyrų ir moterų, kurie vykdė jų valią, iš tų, kurie netausodami savęs kovojo prieš vergiją, kurie neleido šaliai pražūti sunkiu Didžiosios depresijos metu ir nugalėjo Hitlerį; tų, kurie gelbėdamiesi nuo priespaudos, patraukė pas mus ieškodami prieglobsčio ar geresnio gyvenimo, kuriems suteikė viltį didžiausi bendražmogiški principai, įtvirtinti šventuose kiekvienam amerikiečiui dokumentuose.

Išaušo valanda, kai mes turime sukaupti visą mūsų drąsą ir įvykdyti misiją, kurią jie mus įpareigojo. Vardan jų atminties mes turime neleisti, kad ši nauja imperija sugriūtų ir ją pakeistų kita. Pakeiskime ją, kol dar nevėlu! Po to įsimintino pristatymo Vašingtone, aš dažnai prisimindavau dviejų Pasaulio banko darbuotojų prašymą ir savo pažadą parašyti dar vieną knygą, kuri parodytų žalingas pasekmes tokių, kaip aš, ekonomikos smogikų, ir parodytų visiems neabejingiems kelią į geresnį pasaulį. Aš supratau, kad turiu tai padaryti. Taip aš supratau savo pareigą tiems, kurie perskaitė mano pirmąją knygą, tų dviejų žmonių sūnums, savo 23 metų dukrai ir visai jaunai kartai, kuriuos jie atstovauja. Visiems jiems ir sau pačiam aš turiu žengti kitą žingsnį.

Pirmoji dalis. Azija

Pakeliui į Aziją 1971m. jaučiausi kaip užkariautojas, pasirengęs paversti į griuvėsius įveikto priešo stovyklą. Man buvo 26 metai ir aš jaučiausi apgautas gyvenimo. Širdis troško keršto.

Dabar, žvelgiant atgal, galiu drąsiai teigti, kad savo darbą aš pasirinkau dėl pykčio, kuris virė mano viduje. Psichologiniai testai, kuriais aš buvau ilgas valandas tikrinamas Nacionalinėje saugumo agentūroje (NSI), parodė, kad manyje slypi ekonomikos smogiko potencialas. Kitaip tariant, labiausiai užslaptinta šalies šnipinėjimo organizacija manė, kad jei manyje siaučiančias aistras nukreipti reikiama kryptimi, aš būčiau naudingas vykdant imperijos plėtros misiją. Taip aš gavau darbą tarptautinėje konsultavimo įmonėje Chas. T. Main (MAIN) – vienoje iš tų, kurios darė nešvarius darbus korporatokratijai. Aš buvau laikomas idealiu kandidatu trečiojo pasaulio užkariautojo vaidmeniui. “Išpažintyje” aš smulkiai papasakojau apie mano pykčio priežastis. Tačiau galiu pakartoti jas dar kartą – šie paaiškinimai tilps keliuose sakiniuose. Mano tėvai buvo mokytojai privilegijuotoje privačioje vidurinėje mokykloje ir vertėsi ganėtinai kukliai, tačiau aš užaugau ten besimokančių turtingų šeimų atžalų apsuptyje.

Nuo ankstyvo amžiaus mane vienu metu baidė ir traukė dailiosios lyties atstovės – matyt dėl šios priežasties jos visada šalinosi manęs. Aš nekenčiau koledžo, kurį turėjau lankyti tik todėl, kad mano tėvai to norėjo. Pirmą kartą sukilęs prieš jų valdžią, aš mečiau mokslus ir įsidarbinau stambiame miesto laikraštyje kurjeriu – tai buvo kaip tik man.

Tiesa, po kurio laiko grįžau, prispaudęs uodegą, atgal į koledžą, kad išvengti šaukimo į karinę tarnybą. Aš vedžiau anksti, ir tai tik todėl, kad to norėjo mano išrinktoji – vienintelė moteriškos lyties būtybė, kuri galiausiai atsidavė man. Po to trejus metus, vėl gi norėdamas išvengti karinės tarnybos, aš praleidau Amazonijoje ir Anduose varganu Taikos korpuso savanoriu.

Aš visada laikiau save tikru patriotu, atsidavusiu savo šaliai, kas tik dar labiau kurstė mano pyktį. Mano protėviai dalyvavo Nepriklausomybės kare ir beveik visuose karuose, kuriuose kariavo JAV. Mano šeima visada palaikė konservatyvias respublikonų idėjas. Išmokęs pirmąsias pilietiškumo pamokas Th. Paine ir Th. Jefferson’o darbuose, aš visada laikiau konservatorius žmonėmis, tikinčiais idėjomis, kurios tapo pagrindu mano šalies santvarkai, aš tikėjau teisingumu ir lygybe visiems.

Aš negalėjau nesipiktinti, kai šios idėjos buvo išduodamos Vietname, kai jas žemino slapti vyriausybės sandoriai su stambiomis naftos kompanijomis – man teko pamatyti savo akimis, kaip to pasekoje negailestingai naikinami Amazonės miškai ir pavergiamos gentys, gyvenančios tose vietose.

Kodėl aš pasirinkau ekonomikos smogiko kelią? Argi tai ne reiškė savo idealų išdavimo? Dabar, pridėjęs ranką prie širdies, galiu prisipažinti, kad šis darbas žadėjo daugelio mano svajonių išsipildymą: pinigus, valdžią, gražias moteris, ir dar keliones pirmąja klase į labiausiai egzotiškus pasaulio kampelius. Žinoma, mane užtikrino, kad neteks daryti nieko neteisėto. Žodžiu, dirbk savo darbą deramai, ir tau bus garantuota šlovė ir pagarba, pakvietimai skaityti paskaitas universitetuose ir karališkas priėmimas visur, kur tik pasirodysi. Taip kalbėjo protas, o širdis šnibždėjo, kad šis kelias buvo pilnas pavojų ir bėdų, todėl įtikinėdamas save šio darbo žavesiu, man atrodė, kad žaidžiu pats su savimi. Bet aš tikėjau, kad būsiu laiminga išimtis. Taigi, pakeliui į Aziją, mano paskyrimo vietą, aš ketinau iš pradžių keletą metų naudotis visais savo darbo privalumais, o tada demaskuoti šią ydingą sistemą ir tapti didvyriu. Aš visada buvau idealus sūnus, išskyrus pabėgimą iš koledžo. Ir dabar aš jaučiau – atėjo laikas pasiimti jėga iš gyvenimo tai, ko jis iki šiol man nedavė.

Mano pirmąja auka turėjo tapti Indonezija…

Didžiausia pasaulyje salų valstybė, Indonezija užima salyną iš daugiau nei 17000 salų, išsibarsčiusių milžiniškoje erdvėje nuo Pietryčių Azijos iki Australijos. Šalyje gyvena apie 300 skirtingų etninių grupių, kalbančių daugiau nei 250 vietos kalbomis ir dialektais. Gyventojai yra daugiausia musulmonai, šio tikėjimo atstovų Indonezijoje yra daugiau nei bet kurioje kitoje pasaulio šalyje. 1960-ųjų pabaigoje jau buvo žinoma ape jos turtingiausias naftos atsargas.

Prezidentas John’as F. Kennedy teikė Azijai antikomunizmo bastiono vaidmenį ir padėjo Azijos šalių vadovams kurti savo imperijas šiuo principu. Siekiant šio tikslo, jis parėmė perversmą Pietų Vietname, nuvertusį nuo valdžios prezidentą Ngo Dinh Diem’ą, kuris vėliau buvo nužudytas, kaip daugelis manė, tiesioginiu CŽV nurodymu. Vėliau ši įstaiga padėjo nuversti Mohammed’o Mossadyk’o vyriausybę Irane, generolo Abd al-Karim Qasim’o Irako vyriausybę, Arbens’ą Hakobo Gvatemaloje ir Patrice Lumumba Konge. Diem’o vyriausybės nuvertimas leido JAV sutelkti dideles karines pajėgas Pietryčių Azijoje, o vėliau sukurstyti Vietnamo karą.

Tačiau gyvenimas apvertė aukštyn kojom Kennedy planus. Dar gerokai prieš paties prezidento nužudymą, Vietnamo karas tapo katastrofa JAV. 1969m. prezidentas Richard’as Nixon’as pradėjo dalinį kariuomenės išvedimą iš Pietų Vietnamo, ir jo administracija priėmė įmantresnę strategiją, siekiant išvengti domino efekto: Pietryčių Azijos valstybių perėjimo į komunistinę stovyklą lavinos. Indonezijai buvo teikiamas pagrindinis vaidmuo šioje strategijoje. Lemiamas veiksnys pasirenkant šią šalį buvo tai, kad valstybės vadovas, prezidentas Haji Mohammed Suharto, įgijo reputaciją kaip neperkalbamas antikomunistas, kuris nevengė žiauriausių metodų vykdydamas savo politiką. Jis išgarsėjo tuo, kad būdamas Indonezijos armijos vadovu, 1965m. žiauriai nuslopino komunistinį maištą.

Po to sekusios kruvinos skerdynės nusinešė nuo 300 iki 500 tūkstančių indoneziečių gyvybių, kuriuos įtarė ryšiais su komunistais – tai buvo vienos iš kruviniausių amžiaus masinių žudynių, kurios gali būti drąsiai prilygintos Hitlerio, Stalino ir Mao Czeduno politinėms represijoms. Dar apie milijonas žmonių šalyje buvo uždaryti į kalėjimus ir stovyklas. Ant antikomunistinių nuotaikų bangos 1968m. Suharto tapo Indonezijos prezidentu. Iki mano atvykimo į šalį, Amerikos užsienio politikos tikslai Indonezijos atžvilgiu jau buvo aiškūs: užkirsti kelią komunizmo plitimui ir visais įmanomais būdais remti prezidentą Suharto. Buvo manoma, kad jis tarnaus Vašingtono interesams taip pat, kaip ir Irano šachas. Šie du politikai buvo daug kuo panašūs: gobšus, pasipūtę, žiaurūs. Mes gi ne tik troškome Indonezijos naftos, bet taip pat ir norėjome, kad ši šalis taptų sėkmingo antikomunistinio režimo pavyzdžiu likusiai Azijai ir visam islamo pasauliui.

Konsultacinės firmos, kuri buvo mano darbdavys, užduotis buvo sukurti integruotų energetikos sistemų projektą, kuris leistų Suharto ir jo draugeliams iš vyriausybės greičiau išvystyti Indonezijos pramonę, dar labiau pripildyti savo kišenes, ir, žinoma, išlaikyti Amerikos viešpatavimą šalyje daugeliui metų.

Mano užduotis buvo parengti ekonominį pagrindimą Indonezijai gauti paskolas iš Pasaulio banko, Azijos plėtros banko ir Amerikos tarptautinės plėtros agentūros (USAID).

Netrukus po mano atvykimo į Džakartą visa MAIN komanda susirinko elegantiškame restorane viešbučio “InterContinental Indonesia” viršutiniame aukšte. Žodį tarė mūsų Indonezijos projekto vadovas Charlie Illingworth’as, kuris trumpai apibendrino mūsų pagrindinį uždavinį: “Mes čia esame tam, kad – nei daugiau nei mažiau – išplėšti šią šalį iš komunizmo gniaužtų.” Ir pridūrė: “Mes visi žinome, kaip mūsų pačių šalis priklauso nuo naftos tiekimo. Indonezija gali tapti mūsų galingu sąjungininku. Nepamirškite apie tai, įgyvendindami mūsų pagrindinį planą. Darykite viską, kas įmanoma, kad naftos pramonė ir visos ją aptarnaujančios pramonės šakos – uostai, naftotiekiai, statybos bendrovės -energetikos atžvilgiu būtų aprūpintos viskuo, ko joms gali prireikti per 25 metų mūsų plano laikotarpį”.

Pagal to meto papročius Džakartoje dauguma vyriausybinių įstaigų atsidarydavo anksti, jau 7.00 val., ir dirbo iki dviejų valandų po pusiaudienio. Maždaug vidudienį, tarnautojai darė pertrauką, kad šiek tiek užkąsti, išgerti kavos ar arbatos, o pietavo pasibaigus oficialiai darbo dienai.

Aš įpratau iki to laiko greitai grįžti į viešbutį, užsidėti glaudes ir eiti į baseiną, kur užsisakydavau bare sumuštinį su tunu ir atšaldyto vietinio alaus Bintang Baru bokalą. Ir nors aš reguliariai tampydavau su savim portfelį, prikimštą darbinių dokumentų, sukauptų po daugelio dalykinių susitikimų, tai buvo grynai savęs apgavimas. Mane labiau traukė kiti užsiėmimai – aš tobulinau savo įdegį ir aistringai žvalgiausi į jaunas gražuoles viliojančiais bikiniais. Jos daugiausia buvo amerikietės, nuobodžiaujančios žmonos darbuotojų ir inžinierių, dienas leidžiančių tolimose statybvietėse, arba vadovų, sėdinčių biuruose pačioje Džakartoje.

Labai greitai viena iš šių žavių moterų sužavėjo mane, maždaug mano amžiaus ir aiškiai su rytietiško kraujo priemaiša. Ji išsiskyrė ne tik grakščiu, lieknu kūnu, bet ir stebėtinai draugišku nusiteikimu. Jos laikysenoje ar man pasiųstoje šypsenoje matėsi kažkas viliojančio, tarsi ji kviestų mane flirtuoti. O aš, kaip kvailys, sutrikęs nusigręždavau ir, tikriausiai, net parausdavau, keiksnodamas pernelyg puritonišką išsiauklėjimą, kurį man davė tėvai.

Kaip netrukus pastebėjau, maždaug apie ketvirtą, praėjus pusantros valandos, kai užsiimdavau savo vietą ant baseino krašto, prie jos prisijungdavo vyras. Esu tikras, kad tai buvo japonas. Truputį pakalbėję apie kažką, ši pora paprastai dingdavo, o aš, kad ir kaip ieškodavau, niekada jų nesutikau nei kartu, nei atskirai – nei viešbučio bare, nei restorane, nei kur nors kitur. Atrodė, kad jie būdavo tik baseine ir niekur kitur.

Vieną popietę, leisdamasis liftu į viešbučio pirmąjį aukštą, sutelkiau visą savo ryžtą ir pasižadėjau, kad šiandien tikrai prieisiu prie merginos ir net pasikalbėsiu su ja. Tiesą sakant, galvojau, ką aš prarasiu? Juk aišku, ji yra ištekėjusi už to japono, bet aš gi visiškai į nieką nepretenduoju – pasakysiu, kad pasiilgau savo gimtosios kalbos ir tiesiog noriu pabendrauti su savo tautiete. Ji neturės dėl ko prieštarauti. Priėmęs tvirtą sprendimą, džiūgavau.

Eidamas į baseiną ir tikėdamasis pokalbio su savo gražuole, jutau malonų jaudulį ir net niūniavau po nosimi kažkokią dainelę. Bet kokia nesėkmė! Priėjęs prie baseino, pastebėjau, kad jos įprasta vieta tuščia. Sumišęs ir pasimetęs, sustingau prie įėjimo. Tada pasukiojau galvą į visas puses, beviltiškai tikėdamasis ją pamatyti. Tačiau gražuolės niekur nebuvo.

---

Tai buvo karštas, tvankus vakaras, kokie nėra retenybė Džakartoje.

Dangus buvo visiškai užklotas lietaus debesimis, grasinančiais kiekvieną minutę prapliupti smarkia liūtimi. Pasinerdamas į tvankumą, susidomėjęs apsidairiau aplinkui – prieš tai mano buvimas gatvėje apsiribodavo laiku, reikalingu nueiti iki priešais viešbutį esančios automobilių stovėjimo aikštelės, kur įsėsdavau į man skirtą džipą, arba grįžti į savo kambarį. Dabar gi, būdamas neįpratęs prie judrios gatvės šurmulio, aš iškart vos nepatekau po bečako ratais – triračio velorikšos vežimėlio.

Aš dažnai važinėjau po miestą tarnybiniu automobiliu, vykdamas į dalykinius susitikimus, visada su susidomėjimu žvelgdavau į mažas dėžutės formos bečakų keleivių kabinas, nudažytas visomis vaivorykštės spalvomis, ir man jos atrodė labai spalvingai. Tuomet į galvą ateidavo mintis, kad Indonezija yra išradingų amatininkų šalis. Dabar, kankinamas savo paties išgyvenimų, į jas žvelgiau kitomis akimis.

Staiga pastebėjau, kad velorikša, kuris vos nepartrenkė manęs, ir jo broliai pagal profesiją buvo skarmalais apsirengę vargšai, desperatiškai besivaržantys vienas su kitu dėl klientų. Su kurtinančiu varpelių skambėjimu velorikšos puolė prie manęs, tikėdamiesi atkreipti į save dėmesį. Bijodamas, kad jie iš tikrųjų mane partrenks, aš pasitraukiau link tolimo šaligatvio krašto, priartėdamas prie labai niūraus ir tamsaus lyg degutas, nuotėkų latako, pripildyto atliekomis ir skleidžiančio aiškų šlapimo kvapą.

Atidžiau įsižiūrėjęs, pastebėjau, kad latakas nubėga žemyn į vieną iš daugelio kanalų, kuriuos senais laikais pastatė Olandijos kolonistai. Vanduo kanale buvo stovintis, padengtas klampia bjauraus žalio atspalvio plėvele, kuri asocijuojasi su puvimu ir irimu; smarvė nuo jos ėjo nenusakoma.

Aš lėtai ėjau gatve, retkarčiais išsisukdamas nuo bečakų, zujančių važiuojamosios dalies kraštuose. Gatvės vidurys buvo pripildytas mašinų ir motociklų. Čia ir ten buvo girdėti kurtinantys garso signalai, čiaudėjo sugedę varikliai, cypė stabdžiai, riaumojo varikliai be duslintuvų, slopindami likusį triukšmą. Virš įkaitusio važiuojamosios dalies asfalto kilo aštrus ne visiškai sudegusio benzino kvapas, o drėgname ore virš šaligatvio kabojo išmetamųjų dujų debesys. Visas šis gatvės pragaras su savo triukšmu ir dvokimu pradėjo mane slėgti fiziškai.

Jausdamasis visiškai sugniuždytas, minutei sustojau atsikvėpti. Staiga siaubingai užsinorėjau mesti savo kvailas paieškas ir grįžti į viešbučio tylą ir jaukumą. Bet suėmiau savo valią į kumštį ir prisiminiau, kaip daugelį savaičių gyvenau Amazonės džiunglių gūdumoje, o paskui dar molinių plytų valstiečių trobelėse Andų šlaituose. Prisiminiau šiuos paprastus, nepretenzingus, nuolatinio skurdo prislėgtus žmones, kurių dienos racionas apsiribojo keliomis bulvėmis ir sauja pupelių. Kalbėdami apie savo vaikus, jie visada minėdavo ne tik gyvuosius, bet ir mirusius, o pirmųjų dažnai būdavo kur kas mažiau nei pastarųjų.

Tada mintys nukrypo į tuos, kurie su manimi dalinosi tų kelionių sunkumais, ir galų gale į visus amerikiečius, besilankančius skirtingose pasaulio šalyse. Daugelis jų, pamaniau, sąmoningai nenori matyti kitų šalių akimis tų, kurie ten gyvena visą savo gyvenimą. Staiga mane perskrodė mintis, kad Taikos korpuso savanorio darbas – tiksliau, ryšiai, siejantys mane su žmonėmis, kurie dosniai atverdavo man širdį, dalinosi menkais turtais, su džiaugsmu priimdavo mane ir dovanodavo savo prisirišimo ir meilės šilumą – visa tai paliko gilų pėdsaką mano širdyje.

Stovėdamas vienumoje Džakartos gatvėje, karštyje artėjant sutemai, aš suabejojau: nejaugi aš iš tikrųjų gimiau ekonomikos smogiku? Kaip aš galėjau susigundyti tokiu žiauriu vaidmeniu, įžūliai apiplėšinėti visus šiuos vargšus -velorikšas, iš visų jėgų ariančius dėl duonos kąsnio, jaunas merginas ir vaikinus, patarnaujančius man viešbutyje, įmonių ir valstybinių įstaigų biuruose, neturtingus valstiečius, laistančius prakaitu savo ryžių laukus, žvejus, siuvėjus, dailides, mažų parduotuvių savininkus?

Vienas dalykas būti kilniuoju Robinu Hudu, vogti iš turtingųjų ir viską išdalinti vargšams, arba, tarkim, bebaimiu piratu ir medžioti Ispanijos galeonus, kurių triumai lūžta nuo aukso karališkajam iždui. Bet apiplėšinėti vargšus? O tarp kitko būtent tai galiausiai ir buvo mano užduotis: buvau mokomas apvogti vargšus, perduoti grobį turtingiesiems ir gauti didelį atlygį už tai. Kaip gi aš sugebėjau tai daryti? Kaip Charlie Illingworth’ui ir visiems panašiems į jį pavyko taikiai sugyventi su savo sąžine?

Tuo metu aš jaučiausi asmeniškai atsakingas už viską, kad mes darėme. Man teko pripažinti, kad metai, praleisti Ekvadore, pakeitė mano pasaulėžiūrą, kuri dabar labai skyrėsi nuo mano kolegų, taip pat ir nuo Amerikos piliečių, kurių mokesčiais buvo apmokamas tokių kaip aš darbas. Nežinau, gerai tai ar blogai, bet man buvo pasiųstas praregėjimas, kurį turėjo tik nedaugelis amerikiečių.

Kiekvienas kažkaip pateisina savo gyvenimą. Charlie, pavyzdžiui, iškėlė sau tikslą kovoti su komunizmo plitimu. Kiti dažnai išsisukinėja. “Pasaulis yra žiaurus,” – sako jie. – “Savi marškiniai arčiau savo kūno.” Kai kuriems patogu manyti, kad kitų rasių ar socialinių sluoksnių atstovai yra iš prigimties menkesnio išsivystymo arba tingūs, ir dėl šios priežasties nusipelno juos užgriuvusių nelaimių ir nepriteklių. Yra, tikriausiai, ir tokių naivių, kurie nuoširdžiai tiki, kad pasaulio problemas galima išspręsti pristeigiant elektros tinklų ir visuotinai tiekiant elektros energiją. Bet tik ne aš. Pajutau, kad man dar teks nuspręsti, kuo pateisinti savo egzistavimą šiame pasaulyje.

Staiga mano dėmesį patraukė kažkas, ko iki šio momento nepastebėjau. Besivoliojanti pačiame stovinčio vandens pakraštyje didžiulė kartoninė dėžė staiga susipurtė ir sujudėjo. Aš nevalingai pradėjau sekti jos konvulsinius trūkčiojimus, kurie priminė mirtinai sužeisto gyvūno agoniją.

Sekundės dalį man pasirodė, kad tai tik įsiaudrinusios vaizduotės kliedesiai – dėl tvankumo, smarvės ir gatvės triukšmo. Aš nusprendžiau judėti toliau, bet prieš nusisukdamas nuo kanalo, pastebėjau, kaip iš dėžės išsikišo kažkas primenantis žmogaus ranką arba tai, kas anksčiau galėjo būti ranka, bet dabar atrodė kaip baisi kruvina galūnė.

Dėžė tuo tarpu sudrebėjo. Galūnė praslinko jos kraštu ir sustingo viršutiniame kampe. Iš dėžės išlindo juodų plaukų kuokštas, susivėlęs ir purvinas. Galva susipurtė, ir iš paskos jai iš dėžės pradėjo lįsti iki šiol jos gelmėse pasislėpęs kūnas. Pažvelgęs atidžiau, pajutau perbėgantį per nugarą drebulį nuo pasibjaurėjimo ir siaubo. Tai buvo žmogysta, susikuprinusi ir susižalojusi – sprendžiant iš visko, moteris. Ji sunkiai nuvirto ant žemės prie vandens. Staiga supratau, kad matau tai, apie ką daug girdėjau, bet niekada anksčiau nebuvau susidūręs: ši moteris – jei tik aš nesuklydau nustatydamas lytį – buvo raupsuotoji. Pirmą kartą teko pamatyti žmogų, kurio kūnas puvo būdamas gyvas.

Įsitaisiusi prie vandens, tiksliau, atsirėmusi į šiukšlių krūvą, moteris kita ranka, kurią anksčiau slėpė dėžė, pradėjo skalauti kažkokį skudurą dvokiančiame kanalo mišinyje, paskui nugręžė nuo jo vandenį ir apsivyniojo aplink galūnę, paslėpdama pirštų vietoje esančias baisias žaizdas.

Man pasigirdo dejonė, ir aš ne iš karto suvokiau, kad ji sklido iš mano krūtinės. Mano kojos tapo kaip vatinės. Aš sunkiai nuslopinau degantį norą bėgti atgal į viešbutį ir sutelkiau visą savo ištvermę, kad likti vietoje. Aš turėjau pereiti šį išbandymą – stebėti žmogaus agoniją, širdyje jausti, kad bet koks kitas veiksmas būtų neteisingas. Ši moteris nuolat kentė tokias kančias, akis į akį su savo siaubingu likimu. Pagalvojau, kiek tokių nelaimingų, atstumtų ir apleistų kiekvieną dieną vienumoje pasmerkti tokiems baisiems ritualams Džakartoje, visoje Indonezijoje, Indijoje, Afrikoje.

Staiga dėžės sienelės vėl pradėjo drebėti. Raupsuotoji lėtai pasuko galvą ir prisimerkusiomis akimis spoksojo į dėžę. Jos veidas, kaip pastebėjau, buvo nusėtas baisių opų, o lūpų nebuvo išvis.

Virš dėžės krašto pasirodė kūdikio galva. Aš jau nebegalėjau ištverti šio reginio siaubo, tačiau kaklas tartum suakmenėjo, ir aš stovėjau sustingęs, negalėdamas pajudėti, užkerėtas ir paralyžiuotas. Taip atsitinka, kai žmogus tampa žmogžudystės liudininku, ir ne tik negali niekuo padėti aukai, bet negali ir atplėšti akių nuo baisaus reginio. Vaikas tuo tarpu išlindo iš savo prieglobsčio ir nušliaužė pas motiną. Prislinkęs prie jos, jis ėmė verkti. Teisingiau, aš pamaniau, kad jis verkia – dėl gatvės triukšmo verksmas buvo visiškai negirdimas. Tai buvo lyg begarsiame kine: plačiai išsižiojusi burna ir silpno kūdikio kūno traukuliai.

---

Durys atsidarė tiesiai į restorano salę – nedidelę patalpą, apšviestą tik blyškia apvalių žibintų, pastatytų ant stalų, šviesa. Vieno trumpo žvilgsnio užteko įvertinti nacionalinę ir kultūrinę restorano lankytojų įvairovę – ten buvo ir europiečiai, ir azijiečiai, ir amerikiečiai.

Vos man peržengus slenkstį, prie manęs, linkčiodama einant, pripuolė kinietė, matyt, šios įstaigos šeimininkė. “Sveiki atvykę, labas vakaras. Pietūs vienam asmeniui?”, – paklausė ji, kviesdama mane užeiti į salę. Sprendžiant pagal tarimą, ji lankė anglų kalbos pamokas pas tikrąjį britą. Aš nusekiau paskui ją, ir kai mano akys priprato prie salės prietemos, staiga aš pamačiau kažką neįtikėtino, kuo negalėjau patikėti. Aš tiesiog apstulbau.

Už poros staliukų nuo manęs jaunos moters kompanijoje, taip pat azijietiškos – europietiškos kilmės, sėdėjo ta pati paslaptingoji nepažįstamoji iš baseino, mano svajonių mergaitė, kurios aš taip atkakliai ieškojau! Ji ramiai, beveik tiesiai, žvelgė į mane. Supratusi, kad aš ją pažinau, gražuolė nusišypsojo ir pamojavo man. “Jūsų pažįstami?” – paklausė kinietė, pastebėjusi tai, ir gestu pakvietė link jų stalo. “Taip”, – linktelėjimu patvirtino toji, apie kurią svajojau, ir kreipėsi į mane: – “Ar nenorėtumėte prisijungti prie mūsų?”. Aš sutikau.

Kinietė vikriai pastūmė man kėdę, nusilenkė ir vėl dingo.

Aš gi sustingau visiškai pasimetęs, nežinodamas, ką pasakyti, ką daryti. “O kur gi jūsų vyras?” – galų gale išspaudžiau.

Jaunos moterys pažvelgė viena į kitą ir linksmai nusijuokė. “Aš neištekėjusi” – pasijuokusi, atsakė nepažįstamoji.

– O tas džentelmenas baseine?

– Tiesiog verslo partneris. Sėskitės gi, – nuslopinusi juoką, ji parodė į kėdę.

– Mes jau pateikėme užsakymą, visko pilna, pradžiai pakaks visiems. Ar jūs labiau mėgstate pietauti vienas? – Jos anglų kalba buvo beveik nepriekaištinga, tik su šiek tiek užuominų į akcentą.

Aš pagaliau prisėdau už stalo, mėgindamas suprasti manyje siaučiančius jausmus. Pusė mano sielos dainavo iš džiaugsmo, negalėdama suvokti mane užgriuvusios sėkmės, o kita siuntė pavojaus signalus, lyg aš daryčiau kažką draudžiamo.

– Sakės? – nepažįstamoji iš baseino parodė į mažą porcelianinį puodelį, kurį priešais mane pastatė nepastebimai priėjęs padavėjas. – Vykitės, mes jau įsibėgėjome, šiandien vakaras mūsų, švęskime. Žinote, čia visai nebloga sakė.

Ji pripildė mano puodelį.

– Būkime sveiki!

Susilietę trys puodeliai tyliai skambtelėjo. Mes draugiškai išgėrėme. Čia nepažįstamoji, tartum atsitokėjusi, sušuko:

– Oi, kaip negražiai išėjo! Mes gi neprisistatėme, – ji perbraukė lūpas balta lino servetėle. – Mano vardas Nensi, o čia – Meri, – ji gestu parodė į savo palydovę.

– Džonas, – iš eilės paspaudžiau man ištiestus delnus.

– Aš jus stebėjau viešbučio baseine, Džonai, ir vis laukiau, kada jūs prieisite. Jūs atrodėte toks vienišas ir toks simpatiškas. Bet man pasirodė, kad jūs siaubingai drovus. Arba, galbūt, – ji prislinko per stalą prie manęs ir atsidūrė taip arti, kad aš pajutau lengvą alkoholio kvapą jos kvėpavime, – arba, galbūt, jūs mirtinai įsimylėjęs savo žmoną?

Dabar atėjo mano eilė juoktis.

– Aš išsiskyręs.

– Į visų išsiskyrusiųjų sveikatą! – pakėlė tostą prieš tai nė žodžio neištarusi Meri. Jos anglų kalba buvo tokia pat taisyklinga, kaip Nensi, bet akcentas jautėsi stipresnis.

Tuo tarpu atskubėjo padavėjas, nešinas krūva lėkščių su įvairiu maistu. Mes pradėjome valgyti, tuo pat metu pasakodami vienas kitiems apie save. Antrąjį šoką tą vakarą aš patyriau, kai išgirdau, kad nuostabios merginos, sėdinčios priešais mane, yra geišos. Jos taip ir pasakė – geišos. O aš visada maniau, kad geišos yra kažkas iš tolimos praeities, bet merginos draugiškai patikino mane.

– Nafta, – tarė Meri, – štai kas atgaivino šį senovės meną, žinoma, ne tame pavidale, kaip seniau, bet jis ir šiandien gyvas ir klesti.

Nensi ir Meri istorijos buvo panašios ir, deja, tipiškos. Abi gimė iš nesantuokinių ryšių tarp motinos kinietės ir karininko iš Amerikos karinio kontingento, dislokuoto čia po Antrojo pasaulinio karo. Neturtingos moterys, neturėdamos lėšų išlaikyti savo naujagimių dukterų, atidavė jas vienam japonų verslininkui. Jis rūpinosi mergaičių auklėjimu, davė joms gerą išsilavinimą, be kita ko, jos intensyviai studijavo anglų kalbą ir JAV istoriją ir kultūrą. Vėliau, kai mergaitės sulaukė pilnametystės, pradėjo dirbti japonui.

– Jums gi teko matyti gatvės merginas – čia jų daugybė, – Nensi parodė į užsklęstą langą, kuris buvo nukreiptas į tą pačią pėsčiųjų perėją. – Mes juk galėjome būti vienomis iš jų, bet mums pasisekė, labai pasisekė.

Toliau ji pradėjo pasakoti, kad jų geradarys, japonų verslininkas, dosniai mokėjo joms ir tik retkarčiais duodavo griežtus nurodymus, kaip jos turėtų veikti ar ko konkrečiai imtis.

– Jį domino tik rezultatas, ir nieko daugiau. Mes pačios turėjome sugalvoti, kaip gauti reikalingą žmogų, – ji vėl pripildė porceliano puodelius sake.

– Koks būtent rezultatas? – paklausiau.

– Dieve, koks naivus, – nustebo Meri, – tikrai, jis čia naujokas.

Taip, aš sutikau, tai buvo mano pirmoji komandiruotė, mano pirmoji savarankiška užduotis, ir aš degiau noru sužinoti kiek įmanoma daugiau.

– Na kągi, mes mielai apšviesime jus, – truputį iškilmingai pareiškė Nensi.

– Jūs negalite net įsivaizduoti, kaip retai pasitaiko tokių naivių. Jūs esate nuostabus! Tik mes būtinai paprašysime ko nors iš jūsų mainais – žinoma, ne šiandien. Gal kada nors vėliau.

– Jūsų paslaugoms, – atsakiau kiek įmanoma nerūpestingai.

Toliau sekė visa paskaita. Man buvo malonus mano naujų pažįstamų pamokantis tonas, labiau panašus į gerbiamų kolegijos dėstytojų, nei į dviejų geišų, aiškinančių man, nepatyrusiam, kad turintys valdžią visada siekė kilti aukščiau, nevengiant eiti per galvas ir aukojant kitų žmonių gyvenimus, kad sustiprinti savo valdžią ir susikrauti turtus.

Jaunos moterys kalbėjo su stebinančiu nuoširdumu, ko priežastimi aš iš dalies palaikiau išgertą sakę, o aplamai jų kalbos buvo rišlios, ir formuluotės tikslios. Jos laisvai aptarė didelę prekybos prieskoniais svarbą didžiųjų Europos keliautojų laikais ir tą didžiulį vaidmenį, kurį pasaulyje šimtmečiais turėjo auksas.

– Šiandien šiuo auksu tapo nafta, – tęsė Nensi, – dabar tai vertingiausias išteklius. Šiandieniniame pasaulyje būtent nafta svarbiausia. Prieskoniai ir auksas, taip vertinami mūsų protėvių, buvo prabanga, o iš tikrųjų, jų tikroji vertė yra ne tokia didelė. Kuo gi buvo prieskoniai? Niekuo daugiau, kaip išskirtiniu patiekalų skoniu, konservacijos priemone. O auksas? Tiesiog medžiaga papuošalams. O nafta… Nafta – tai gyvenimas, būtent ji suka šiuolaikinio pasaulio ratus. Tai vertingiausias išteklius žmonijos istorijoje. Viskas, kas susiję su nafta, yra labai didelės svarbos. Tad ar reikia stebėtis, kad dėl naftos kontrolės žmonės yra pasirengę viskam? Vardan šio tikslo jie meluos, vogs, žudys. Jie stato laivus ir gamina raketas, siunčia tūkstančius, šimtus tūkstančių jaunų karių mirti – ir viskas tam, kad valdyti naftą.

---

Per vėlesnius kelerius metus aš dažnai lankiausi Indonezijoje. Matyt, MAIN’o sugebėjimas sukurpti ataskaitas, pagrindžiančias milžiniškų paskolų išdavimą, iš kurių galėtų gerai pralobti Amerikos korporacijos ir Indonezijos viršūnės, padarė deramą įspūdį Pasaulio bankui, jo kompanjonams ir Suharto vyriausybei. O kad tai traukė šalį į skolų bedugnę, mažai jaudino “dosnius padėjėjus.” Bankams tai buvo tik dalis jų plano. Dėl paties Suharto, tai jis, sutvirtindamas savo kaip tikrojo kovotojo prieš komunizmą šlovę, susikūrė tvirtą saugumą ateičiai, kuomet šalis neišvengiamai bankrutuos.

Aš mėgau susipažinti ir pasikalbėti su vietiniais valstiečiais, žvejais, studentais, mažų parduotuvių savininkais, berniūkščiais iš gatvės. Kartu su kažko naujo pažinimo džiaugsmu, šie susitikimai graužė mano sąžinę, sukeldami kaltės jausmą už milžinišką žalą, kurią, kaip aš gerai supratau, darė paprastiems žmonėms Indonezijoje tokie ekonomikos smogikai, kaip aš.

Grįžęs iš komandiruočių į Džakartą, aš stengiausi praleisti kiek įmanoma daugiau laiko Intercontinental Indonesia viešbutyje, tiksliau, viešbučio baseine. Mano didžiam nusivylimui, aš daugiau niekada nesutikau nei Nensi, nei Meri. Tačiau dažnai stebėdavau jų seseris pagal profesiją ir net susidraugavau su viena iš jų, gražia jauna mergina iš Tailando. Kaip supratau, geišomis kaip priemone plėtoti verslą naudojosi ne tik japonai. Mes, amerikiečiai, taip pat europiečiai ir atstovai iš kitų Azijos kultūrų, turėjo savas šios profesijos atmainas, bet, visuotine nuomone, japonai vis dėlto buvo geriausi “darbdaviai” – jie, kaip niekas kitas, sugebėjo ištobulinti šį verslą, kas yra daugiau nei akivaizdu, atsižvelgiant į jų šimtmečių senumo istoriją ir kultūrą.

Ši miela tailandietė bendravo su manimi ne todėl, kad norėjo gauti ką nors iš manęs, ir ne savininko nurodymu, kuris ieško kompromato – aš jau buvau nupirktas ir nedominau tokios publikos. Jos simpatija man buvo greičiau paaiškintina jos vidiniu gerumu, noru turėti artimą žmogų, panašų į mane; ne paskutinį vaidmenį čia, manau, suvaidino ir ta abipusės traukos kibirkštis, kuri įsižiebė tarp mūsų pirmajame susitikime. Beje, tai buvo tik prielaidos. Aš taip iki galo ir nesupratau jos elgesio motyvų, ir šią merginą priėmiau kaip gerą draugą ir kompanjoną.

Ji, kaip ir Nensi savo laiku, toliau aiškino man apie didžiojo tarptautinio verslo slaptus mechanizmus ir diplomatiją. “Turėkite omenyje, kad bet kurios moters kambaryje, kuri bando suvilioti jus, visada bus paslėptos vaizdo kameros ir diktofonai, – ji kartą pasakė, ir pridūrė nepatogiai nusijuokusi: – “ne dėl tos priežasties, kad būtumėte nepatrauklus, bet kad iš tikrųjų daug kas yra visai kitaip, nei jūs manote”. Sudarant svarbiausius pasaulyje sandorius, kaip man aiškino tailandietė, tokios moterys kaip ji, geišos, vaidina beveik pagrindinį vaidmenį.

Po poros metų nuo mano pirmojo paskyrimo Indonezijoje, mane trims mėnesiams pasiuntė į Sulavesi salą, esančią į rytus nuo Borneo salos. Būtent ši Indonezijos salyno sala buvo pasirinkta kaip bandymo poligonas pavyzdiniam žemės ūkio plėtros modeliui sukurti.

Kaip ir visada, mano darbas buvo aplankyti visus rajonus, perspektyvius išteklių tarptautinėms korporacijoms atžvilgiu, susitikti su vietos valdininkais, surinkti kuo daugiau naudingos informacijos, ir parašyti optimistinę ataskaitą, įrodančią, kad stipri finansinė investicija į vietos elektros energijos ir kitų infrastruktūros projektų plėtrą greitai pavers silpną vietos ekonomiką į ekonomikos augimo ir klestėjimo pavyzdį.

Galima vieta elektrinės statybai buvo pasirinktas miestelis pavadinimu Batsville – su užuomina, kad ten yra daug šikšnosparnių, ir esantis netoli kažkokio teksasiečio verslininko gyvulininkystės fermos. Ten aš ir išvykau vieną ankstų rytą.

Vėliau susitikau su Pinrang miestelio meru ir uždaviau jam daug klausimų apie šio regiono išteklius, kaip vietos bendruomenė reaguotų į elektrinių ir pramonės įmonių, priklausančių užsienio kompanijoms, statybą. Tačiau niekaip negalėjau atitraukti minčių nuo milžiniškų šikšnosparnių. Galiausiai, neiškentęs, paklausiau, ar jie nesukelia nepatogumų. “Nė kiek, – atsakė meras, – vakarais jie pabunda ir išskrenda į džiungles, valgyti vaismedžių vaisių, o ryte grįžta ir niekada neliečia mūsų sodų ir plantacijų”. Tada jis pritraukė puodelį arbatos prie savo lūpų ir pridūrė su gudria pašaipėle: “Jie kaip ir jūsų korporacijos – išskrenda, praryja tolimų šalių išteklius, pridergia ten, kur Amerikos turistai paprastai nekelia kojos, o tada grįžta namo”.

Šią temą ne kartą prisimindavau, kai aš kalbėdavau su indoneziečiais.

Pirmą kartą aš pradėjau suprasti, kad amerikiečiai iš esmės nesuvokia, kaip jų įprastinis gyvenimo būdas yra paremtas išnaudojimu, o pačios išnaudojamos tautos, priešingai, mato ir supranta tai labai aiškiai. Net 1970m. jos laikė amerikiečių kariuomenę ne kaip demokratijos gynėją, bet visų pirma kaip ginkluotą išnaudotojiškų korporacijų apsaugą, ir todėl visada žiūrėjo į ją su baime ir priešiškumu.

---

Kaip jau pasakojau “Išpažintyje”, sprendimą priėmiau, kai poilsiavau Karibų salose – tose pačiose, kurios senais laikais buvo piratų, puldinėjusių prikrautus auksu Ispanijos karaliaus galeonus, citadele. Taigi, vieną dieną, po pusiaudienio sėdėdamas vieno iš apleistos cukraus plantacijos pastato griuvėsių šešėlyje, ir bandydamas įsivaizduoti visą siaubą, kurį išgyveno Afrikos vergai, pastatę jį, staiga pagalvojau, kad aš, iš esmės, taip pat esu vergas. Štai taip, per valandą, po kelių metų moralinių kančių aš pagaliau priėmiau sprendimą. Netrukus, nelaukdamas atostogų pabaigos, aš išskridau į Bostoną ir pareiškiau, kad noriu išeiti iš darbo. Tačiau, po grasinimų ir papirkimo, taip ir neišdrįsau paviešinti keliančių siaubą smulkmenų apie imperijos veiklą, kuriai tarnavau daugelį metų.

Aš nusprendžiau kuriam laikui pradingti, ir visus vėlesnius metus po šio mano žingsnio jaučiau sąžinės graužimą. Aš pats pasmerkiau save šioms kančioms. Bet štai atėjo nacionalinės tragedijos diena, 2001 metų rugsėjo 11- oji. Stovėdamas ant didžiulio garuojančio kraterio krašto, kurio vietoje neseniai stovėjo Pasaulio prekybos centro bokštai, supratau, kad dėl žuvusiųjų atminties turiu žengti kitą dėsningą žingsnį. Aš nusprendžiau atgailauti. To rezultatas tapo mano knyga “Ekonomikos smogiko išpažintis”.

Po to, kai ji buvo išleista 2004 metais, ir man teko atsakyti į daugelį radijo korespondentų klausimų, supratau, kad aš iš tikrųjų labai silpnai suprantu apie savo ekonomikos smogiko veiklos įtaką šalių, kuriose dirbau, ekonomikai. Yra žinoma, kad JAV prikišo rankas prie Sovietų Sąjungos žlugimo, ko dėka tapo pirmąja pasaulyje išties globaline imperija, ir pasaulyje nėra jokios kitos supervalstybės, galinčios kelti jai grėsmę.

Mes buvome tie, kurie skelbė “pažangos” ir “industrializacijos” idėjas, būtent mūsų pastangomis trečiojo pasaulio šalyse susiformavo ištisas vietos elito sluoksnis – ištikimas korporatokratijos tarnas. O kaip gi paprasti žmonės tose šalyse, kuriose mes vykdėme savo abejotiną veiklą? Kokią ji darė įtaką jų padėčiai? Šis klausimas reikalavo patikslinimo. Norėdamas atnaujinti savo žinias, aš nusprendžiau dar kartą aplankyti šalį, kurioje prasidėjo mano ekonomikos smogiko karjera.

Iš pirmo žvilgsnio oficialūs statistiniai duomenys rodė, kad mūsų darbas

Indonezijoje davė puikius ekonominius rezultatus, bent jau iki 1997m. Skaičiai išdidžiai liudijo apie sumažėjusią infliaciją, sukauptas užsienio valiutos atsargas iki daugiau nei $20 000 000 000, teigiamą prekybos balanso saldo $900 000 000 ir sustiprėjusį bankų sektorių. Indonezijos ekonomikos augimas 1990-ųjų laikotarpiu iki 1997m. pasiekė 9% per metus – įspūdingas rezultatas, nors ir ne tas dviženklis skaičius, kurį aš prognozavau, vykdydamas mano darbdavio užsakymą. Remiantis šiais statistiniais duomenimis, Pasaulio banko, TVF, tarptautinių konsultacinių firmų ir akademinės bendruomenės atstovai pagrįstai tvirtino, kad ekonominės plėtros politika, kurią vykdo mano profesijos atstovai, atneša neabejotina sėkmę.

Aš gi labai greitai išsiaiškinau, kad visa ta puiki statistika neatspindi tos aukštos kainos, kurią Indonezijos žmonės sumokėjo už taip vadinamąjį “ekonominį stebuklą”. Visas pelnas nuo jo buvo paskirstytas tik tarp tų, kurie stovėjo ekonomikos laiptelių viršuje. Spartus nacionalinių pajamų augimas buvo pasiektas išskirtinai žiauriu pigios ir skaitlingos darbo jėgos išnaudojimu.

Tikra prakaitą spaudžianti sistema išsunkė viską iš Indonezijos darbininkų, pasmerkdama juos daugeliui valandų nepakeliamo darbo sunkiomis sąlygomis, be jokių gyvybės ir sveikatos apsaugos garantijų. Vyriausybė tuo tarpu dosniai dalino užsienio korporacijoms teisę plėšrūniškai grobti gamtos išteklius, palaimindama praktiką, seniai pripažintą neteisėta taip vadinamojo pirmojo pasaulio šalyse ir Šiaurės Amerikoje. Ir nors oficialiai minimalus darbo užmokestis išaugo iki trijų dolerių per dieną, darbdaviai praktikoje dažnai ignoravo šią sąlygą.

2002 m. maždaug 52% šalies gyventojų buvo priversti gyventi už mažiau nei du dolerius per dieną, kas yra, kaip bevertintume, niekas kitas, kaip vergovė, tik šiuolaikinio tipo.

Pagal Pasaulio banko ataskaitą apie pasaulinę finansų padėtį (Global Development Finance report) ir TVF tarptautinę finansinę statistiką, Indonezija tvirtai laikėsi kaip šalis su didžiausia užsienio skola Azijoje (procentais nuo BVP). Per 1990-1996m. laikotarpį, artėjant Azijos finansų krizei, šis rodiklis laikėsi ne žemiau 60% ribos (palyginti su 35% kaimyniniame Tailande, 15% Kinijoje ir Honkonge ir 10% Singapūre ir Taivane). Šie skaičiai liudijo, kad mes nuvarėme Indoneziją į tokią skolų duobę, iš kurios ji nesugebės išlįsti savarankiškai, nebent, žinoma, viskuo nuolaidžiaus mūsų korporacijoms. Ką ir bekalbėti, mes, ekonomikos smogikai, šauniai padirbėjome šiuo atveju.

---

2005m. gyvenimas suvedė mane su dviem dokumentinių filmų kūrėjais, Jim Keadey ir Leslie Kretz. Jie kreipėsi į mane su pasiūlymu duoti interviu televizijai. Bendraudamas su jais telefonu ir el. paštu, aš supratau, kad šie jauni žmonės yra ekonomikos smogikų priešingybės ir naujos bangos visuomeniniai aktyvistai.

“Mes norime ne tik paimti iš jūsų interviu, bet ir papildyti jūsų žinias apie tai, kas yra Indonezijos prakaitą spaudžiantys fabrikai,” – pareiškė Leslie. Ji paaiškino, kad 2000m., ji ir Jim’as kurį laiką praleido Nike fabrike šalia vietinių darbuotojų indoneziečių, bandydami, kaip ir jie, išgyventi tomis pačiomis siaubingomis sąlygomis, iš vargingo atlyginimo, siekiant savo kailiu patirti visus prakaitą spaudžiančios sistemos “malonumus”.

Aš paprašiau Leslie ir Jim’o užrašyti savo istoriją.

Įsitikinę, kad oficialiai įsidarbinti Nike gamykloje neįmanoma, mes ėmėmės vienintelės alternatyvos, kurią galėjome sugalvoti: nuvykti kartu į Indoneziją, apsigyventi su kompanijos vietinės įmonės darbuotojais ir pabandyti pragyventi už lėšas, lygiavertes atlyginimams. 2000m. mes atvykome į Indonezijos miestelį Tangerang netoli Džakartos pabandyti pragyventi už $1,25 per dieną – tiek Nike mokėjo darbininkams.

Per pirmąjį eksperimento mėnesį aš praradau apie šešis kilogramus, o Jim’as beveik vienuolika. Kaip ir Nike darbininkai, mes gyvenome mažoje betoninėje ne daugiau kaip 7,5 kvadratinių metrų ploto patalpoje, kur nebuvo jokių baldų, jau nekalbant apie oro kondicionierių – ir tai atogrąžų karštyje užterštame mieste! Miegoti teko ant plonų kilimėlių, numestų tiesiai ant nelygių betoninių grindų, padengtų tik vyniojimo popieriumi, nuo kurio jokiais būdais nebuvo įmanoma pašalinti įsiėdusio dulkių ir suodžių sluoksnio, susidariusio dėl šiukšlių deginimo, pramoninių išmetamųjų teršalų ir miesto transporto išmetamųjų dujų. Nuotėkos iš tualeto buvo nuleidžiamos į atvirus latakus, nutiestus abiejose gatvės pusėse. Nenuostabu, kad gyvenvietė buvo pilna didžiulių, beveik kumščio dydžio tarakonų ir milžiniškų žiurkių.

Pabandykite įsivaizduoti save Nike fabriko Tangerange darbuotojo vietoje. Jums apie 20 metų, ir nuo 8 val. ryto iki 8 val. vakaro jūs plušate nuo pirmadienio iki šeštadienio, o kartais ir sekmadieniais. Be to, jums dar reikia nuvykti kiekvieną dieną iš namų į darbą ir atgal, ir kažkaip pasirūpinti savimi. Poilsiui ar net smulkioms pramogoms trūksta pinigų.

Nėra jėgų, ir atrodo, kad nuovargis mirtinai įsiėdė į kaulus. Protestuoti ir reikalauti žmogiškų sąlygų baisu – taip galima ir prarasti darbą. O tarptautinė korporacija visam pasauliui trimituoja apie socialinę gerovę, kurią ji suteikė savo darbuotojams, todėl sąžiningam vartotojui nėra ko nerimauti. Aplamai visi yra patenkinti ir laimingi.

Deja, tokios nežmoniškos darbo sąlygos ir toks atlyginimas – ne tik Nike fabrikuose. Mes kalbėjome su indoneziečiais, kurie dirba tokioms visame pasaulyje žinomoms kompanijoms kaip Adidas, Reebok, Gap, Old Navy, Tommy Hilfiger, Polo/Ralph Lauren, Lotto, Fila, Levi’s. Visur mokamas tas pats elgetiškas darbo užmokestis, visur darbuotojai gyvena lūšnynuose ir visur jų reikalavimai darbdaviui vienodi: deramas darbo apmokėjimas ir teisė organizuoti nepriklausomas profesines sąjungas.

“Vietos fabrikų savininkus Nike taip pat negailestingai spaudžia” – pasakojo Jim’as. “Kas jau kas, bet jos darbuotojai gerai žino, kiek kainuoja kiekvienas batų raištelis, nes jų buhalterijos knygose visa tai yra apskaityta iki paskutinio cento. Jie be perstojo spaudžia fabrikų savininkus, versdami juos išlaikyti kiek įmanoma mažesnę savikainą. Taigi savininkai – o tai, kaip įprasta, kiniečiai – turi tenkintis pelno trupiniais.”

“Fabrikų savininkams, žinoma, gyventi lengviau nei jų darbininkams”, – atsiduso Leslie, – bet jie taip pat išnaudojimo aukos. Nike duoda įsakymus ir pildosi piniginę.”

Bėgant metams kiekviena JAV prezidento administracija nuosekliai rėmė Suharto diktatūrą. Tačiau nevyriausybinės organizacijos labai kritikuodavo Indonezijos valdžią, o nepriklausomi stebėtojai kaltindavo ją sunkiais tarptautinės ir nacionalinės teisės pažeidimais, žmogaus teisių pažeidimais ir pasirengimu paaukoti bet kokius demokratinius principus siekiant įtikti tarptautinių korporacijų ir valdančiojo klano interesams. Kaip rašė “New York Times”, “Indonezija reguliariai laikosi tarp labiausiai korumpuotų pasaulio bendrijos šalių.”

“Man net į galvą neatėjo, kad viskas taip blogai,” – pokalbio su manim metu pastebėjo Neil’as, buvęs operatyvinis CŽV darbuotojas. Jis lankėsi viename iš mano knygos pristatymų, o po to pasisiūlė pavaišinti mane alumi. Mes prakalbėjome beveik iki vidurnakčio. Dar kartą mes susitikome po kelių mėnesių, kai lankiausi pas žmonos giminaičius netoli San Francisco.

Neil’as tada papasakojo man savo istoriją: jo tėvai, kiniečiai, auklėjo savo sūnų tvirtos neapykantos Mao dvasioje. Nenuostabu, kad noras dirbti CŽV tuo metu atrodė jam gana logiškas. “Buvau idealistas ir, pirmą kartą atvykęs į Džakartą 1981m., aš nuoširdžiai maniau, kad mūsų pareiga yra užkirsti kelią “komi” (komunistams) Indonezijoje”, – pasakojo Neil’as. Jis išsiskyrė su savo iliuzijomis tik po aštuonerių metų, 1989m., kai amerikiečių kariuomenė įsiveržė į Panamą. Šie veiksmai, jo nuomone, galėjo sukelti visą pasaulį prieš Ameriką. Dėl šių motyvų jis paliko valstybės tarnybą ir užsiėmė “privačia praktika”.

2005 m. jis vėl atsidūrė Indonezijoje; turėjo vadovauti vieno iš atstatomų po cunamio objektų apsaugai nuo vietinių sukilėlių grupių Sumatros vakarinėje pakrantėje, Ačeho provincijoje. “O Dieve, šios paskutinės kelionės metu man tartum akys atsimerkė,” – pasakojo Neil’as. – “Iš pirmo žvilgsnio, Džakarta atrodo kaip tipiškas didelis šiuolaikiškas miestas – šviečiantys dangoraižiai, prašmatnūs viešbučiai ir visa kita. Bet reikia vos atidžiau pažvelgti – siaubas apima nuo to, kas dedasi aplink… Blogiau neįmanoma. Klesti korupcija. O juk tai mūsų rankų darbas.”

---

Įvykiai Rytų Timore, kaip tik tuo metu, kai aš lankiausi Udžungpandange, yra vienas iš labiausiai pasibaisėtinų pavyzdžių, kaip Indonezijos valdžia pažeidinėjo žmogaus teises ir niokojo aplinką. Rytų Timoras, kaip ir Sulavesi, yra viena iš tolimų Indonezijos provincijų, kur be aukso ir mangano yra turtingos naftos ir gamtinių dujų atsargos.

Tačiau skirtingai nuo Sulavesi, kuri visada priklausė Indonezijai, Rytų Timoras keturis šimtmečius išlaikė Portugalijos kolonijos statusą. Nors 90% Indonezijos gyventojų yra musulmonai, Rytų Timoro gyventojų dauguma priklauso Romos katalikų bažnyčiai.

Rytų Timoras 1975m. lapkričio 28d. paskelbė nepriklausomybę nuo Portugalijos, kuria džiaugėsi viso labo tik devynias dienas. Dešimtą dieną Indonezija įvedė savo kariuomenę į šią salos dalį; žiaurią okupaciją lydėjo masiniai susidorojimai su vietos gyventojais. Iš viso žuvo apie 200 000 žmonių – trečdalis Rytų Timoro gyventojų.

Remiantis dokumentais, kurie yra viešai prieinami Nacionalinio saugumo agentūros archyvuose, Jungtinių Valstijų vyriausybė ne tik tiekė Suharto režimui ginklus timoriečių žudynėms, bet ir atvirai palaikė agresiją. Kaip liudija dokumentai, invazijos operacijos išvakarėse, 1975m. gruodžio 6d., JAV prezidentas Gerald’as Ford’as ir valstybės sekretorius Henry Kissinger’is susitiko su Suharto ir palaikė jo suplanuotą operaciją, kuri prasidėjo kitą dieną. Kaip po to paaiškėjo, 1977m. vėlesnio prezidento Carter’io administracija uždraudė išslaptinti šią informaciją.

Praėjus 35 metams, Joao Carrascalao, buvusio Ryrų Timoro gubernatoriaus brolis ir politinis lyderis, visus tuos metus praleidęs tremtyje, papasakojo Amy Goodman, radijo laidos “Demokratija dabar!” vedančiajai, kad jis atvyko į Džakartą likus vos valandai iki prezidento Ford’o ir sekretoriaus Kissinger’io lėktuvo nusileidimo. Tą pačią naktį vienas iš aukštų Suharto administracijos pareigūnų, pulkininkas Sujanto, informavo jį, kad Jungtinės Valstijos uždegė diktatoriui žalią šviesą įsiveržimui į Rytų Timorą.

Kaip Amy pasakojo Brad’as Simpson’as, Merilendo universiteto istorijos docentas ir Nacionalinio saugumo agentūros archyvo mokslinis bendradarbis, “šių dokumentų likimas yra pavyzdys gėdingo tylėjimo, kurį jau ketvirtį amžiaus praktikuoja kiekviena Baltųjų rūmų administracija. Bet kokios Indonezijos įsiveržimo į Rytų Timorą plano detalės yra kruopščiai slepiamos nuo amerikiečių tautos ir pasaulio bendruomenės dėmesio, sistemingai slopinant ar diskredituojant bet kokius patikimus duomenis apie taikių gyventojų žudynes Rytų Timore 80-ųjų viduryje. Ir aktyviai ieško būdų, kaip neleisti Kongresui uždrausti tiekti ginklus į šį regioną.”

Korporatokratija gerai suprato, kad tik remdama ambicingą suvienytos Indonezijos idėją ir jos autorių, diktatorių Suharto, ji užsitikrins teisę nevaržomai šeimininkauti visur, kur yra trokštami gamtiniai turtai. Nuo tada, kai dirbau Ačeho provincijoje, esančioje šiaurinėje Sumatra salos dalyje ir turtingoje nafta ir gamtinėmis dujomis, ne mažiau kaip 10 000 žmonių žuvo ten nuo Suharto režimo rankos. Dar tūkstančiai buvo nužudyti slopinant neramumus Molukų salose, Vakarų Kalimantane (Borneo) ir Irian Jaya (Naujoji Gvinėja). Ir kiekvieną kartą kruvinų susidorojimų su gyventojais priežastis buvo siekimas apsaugoti tarptautinių korporacijų, kurios rėmė savo pinigais Suharto režimą, interesus.

Tikėdamasi išmokėti paskolas savo gausiais ištekliais, Indonezija vis labiau skolinosi infrastruktūros plėtros projektams, kas savo ruožtu sukėlė milžinišką viešbučių, restoranų, prekybos centrų, o taip pat statybos, aptarnavimo, bankininkystės ir transporto paslaugų paklausą. Tai praturtino vietos elitą ir užsienio kompanijas, bet stiprino paprastų žmonių kančias. O kovai su pasipriešinimo judėjimu provincijose centrinė valdžia naudojo ginkluotąsias pajėgas.

Ne mažiau kaip paprasti Indoneziečiai, nuo tokios ekonominės politikos nukentėjo ir aplinka. Dėl kalnakasybos, celiuliozės ir popieriaus gamybos bei kitų pramonės šakų plėtros buvo sunaikinti milžiniški vienų didžiausių pasaulyje atogrąžų miškų plotai. Upės buvo užterštos nuodingomis atliekomis. Pramonės objektai ir dideli miestai nuodijo atmosferą tonomis kenksmingų išmetamųjų dujų.

Kai ekonominės krizės smagratis pradėjo suktis vis greičiau, įtakodamas visas Indonezijos gyvenimo sritis, Suharto priėmė TVF siūlomą restruktūrizavimo paketą – Structural Adjustment Package (SAP). Be kita ko, jame rekomenduojama sumažinti subsidijas kurui ir maistui, taip pat mažinti išlaidas daugeliui kitų socialinių paslaugų. Nedviprasmiškai ir atvirai skirta remti turtingųjų interesus, ši politika tik pagilino tokias socialines opas, kaip badas ir sergamumas tarp neturtingųjų, ir dar labiau paaštrino socialinį antagonizmą.

Galų gale liaudies nepasitenkinimas pavirto masiniais gatvės neramumais. Dabar ir turtingieji, bijodami socialinio sprogimo, palaikė permainų siekius. 1998m. gegužės mėn., po 32 metų tironiško valdymo, Suharto buvo priverstas atsistatydinti. 1999m. rugsėjo mėn., prezidento Clinton’o administracija staiga visiškai nutraukė karinį bendradarbiavimą su Indonezijos ginkluotosiomis pajėgomis.

Bet visi šie įvykiai jokiu būdu nereiškė korporatokratijos žlugimo.

Priešingai, iš esmės ji tik sustiprino savo pozicijas. Indonezijos valdantysis elitas greitai susiorientavo ir, pasisavinęs nuopelnus už diktatoriaus Suharto nuvertimą, pradėjo vaizduoti save kaip tautos globėją. Amerikos vyriausybė ir tarptautinės korporacijos triukšmingai sveikino Suharto diktatūros nuvertimą ir parėmė naują režimą. Po to atėjo 2004m. gruodžio 26-oji, kai stichinė nelaimė atvėrė korporatokratijai naujas galimybes įsitvirtinti Indonezijoje.

---

2004 m. gruodžio 26-oji tapo juoda diena. Ir ne tik nelaimingoms aukoms, akimirksniu žuvusioms milžiniškose cunamio bangose, bet ir visiems mums, nuoširdžiai tikintiems užuojauta, malone ir gera valia tiems, kurie gyvena šalia mūsų šioje planetoje. Tragiška begėdiškiausio išnaudojimo istorija prasidėjo prieš keletą mėnesių iki stichinės nelaimės.

Ačeho provincijos separatistinis judėjimas, kaip ir dauguma tokių Indonezijos salyne, kilo iš siekio būti nepriklausomam nuo centrinės valdžios, kuri buvo laikoma ekonominio išnaudojimo ir žiaurių represijų priemone.

Būtent tais tragiškais metais Indonezijos valdžia pradėjo derybas su Judėjimu už laisvą Ačehą. Jau buvo susitarta, kad provincijos gyventojai gaus dalį pelno iš naftos, gamtinių dujų ir kitų išteklių gavybos; jiems taip pat pažadėjo tam tikras savivaldos ir kitas teises, kurių Ačeho žmonės siekė dešimtmečius. Bet čia įsikišo cunamis.

Būdama vietine organizacija kaip tik tame rajone, kuriam teko stichijos smūgis, Judėjimas už laisvą Ačehą smarkiai nukentėjo nuo įsigalėjusio chaoso. Kai kurie judėjimo lyderiai žuvo arba prarado artimuosius. Transportas ir komunikacijos buvo sunaikinti visoje provincijoje. To pasekoje Judėjimas už laisvą Ačehą buvo priverstas susilpninti pasipriešinimą ir atsitraukti nuo derybų proceso, sutelkiant visas likusias pajėgas padėti aukoms ir ūkio atstatymui.

Vyriausybė savo ruožtu greitai įžvelgė visą naujos situacijos naudą, ir ant nelaimių bangos pradėjo aktyviai ginti savo interesus. Nauji kariuomenės daliniai iš Javos ir kitų stichinės nelaimės nepaliestų regionų buvo įvesti į Ačehą, o netrukus prisijungė Amerikos karinis kontingentas ir samdiniai kaip Neilas. Ir nors kariuomenė ėmėsi kontroliuoti situaciją, siekiant padėti nukentėjusiems, už viso to, be kita ko, stovėjo siekimas nuslopinti Judėjimą už laisvą Ačehą.

Nešvaistė laiko ir Bush’o administracija. 2005m. sausio mėn., praėjus mažiau nei mėnesiui po cunamio, Vašingtonas 180 laipsnių kampu pasuko savo politiką Indonezijos atžvilgiu, kurią nuo 1999m. vykdė Clinton’o administracija, ryžtingai nutraukusi ryšius su represiniu kariniu režimu. Baltieji rūmai iš karto patvirtino milijono dolerių vertės ginkluotės tiekimą Indonezijai.

Kaip rašė 2005m. vasario 7d. New York Times, “Vašingtonas griebėsi naujų galimybių, kurios atsivėrė dėl cunamio. Valstybės sekretorė Condoleezza Rice jau pareikalavo gerokai suaktyvinti Indonezijos karių parengimą. … Pati Indonezijos kariuomenė dar kartą dislokuota Ačeho provincijoje, kur 30 metų slopino sukilimus, o dabar griežtai suvaržo likusias Judėjimo už laisvą Ačehą jėgas.” 2005m. lapkričio mėn. Vašingtonas panaikino ginklų embargą Indonezijai ir visiškai atkūrė savo glaudžius ryšius su kariniu režimu.

Padėtis vėl tapo palanki Judėjimo už laisvą Ačehą priešininkams, kuris, dėl vis stiprėjančio spaudimo iš Indonezijos armijos pusės ir ją palaikančių JAV karinių pajėgų, buvo išsekęs, bandydamas padėti vietos bendruomenei atstatyti savo gyvenimą. To pasekoje jo vadovai buvo priversti pasirašyti labai vienašališką, sau nepalankų susitarimą su vyriausybe. Vėlgi didžiausias kąsnis teko korporatokratijai – cunamis faktiškai suteikė jai teisę tęsti nevaržomą plėšrūnišką turtingų išteklių Ačeho provincijoje grobimą.

---

Ekonomikos smogikų veiklos kenkėjišką esmę ypač ryškiai man parodė trys įvykiai, kurie įvyko po 2004m. cunamio. Atrodytų, kad niekaip nesusiję vienas su kitu, iš tikrųjų jų visų šaknys vedė į mano praeitį. Pirmasis susijęs su stambia konsultacine firma, įsikūrusia Bostone, o antrasis ir trečiasis buvo susiję su Indonezijos valdžios institucijomis ir kariuomene, taip pat Amerikos kalnakasybos kompanijomis.

“Išpažintyje” aš jau pasakojau, kad 80-ųjų ir 90-ųjų pabaigoje turėjau ryšių su firma “Stone and Webster Engineering Company” (SWEC), kuri tuo metu buvo laikoma viena iš didžiausių ir prestižiškiausių konsultavimo ir statybos kompanija šalyje. Aš taip pat minėjau, kad SWEC sumokėjo man apie pusę milijono JAV dolerių mainais už pažadą susilaikyti nuo knygos apie savo kaip ekonomikos smogiko veiklą publikavimo. Ir staiga ši firma vėl prisiminė mane ir paprašė kai ką padaryti jai.

Dar 1995m. vienas iš aukštas pareigas užimančių SWEC darbuotojų paprašė manęs susitikti. Pietų metu jis pasakojo apie planus statyti stambų chemijos kompleksą Indonezijoje. Projekto vertė buvo apie milijardas dolerių. Tai bus, jis patikino, pats didžiausias projektas bendrovės šimtametėje istorijoje.

“Aš ketinu kas beatsitiktų įgyvendinti šį projektą, – pareiškė jis, ir, pritildęs balsą, pridūrė: – Tik aš niekaip negaliu pradėti, kol nesugalvosiu, kaip perduoti 150 000 000 kai kam iš Suharto giminės.”

“Kyšį”, – pasufleravau.

Jis linktelėjo: “Būtent. Jūs praleidote daug metų Indonezijoje. Ar galite papasakoti man, kaip tai yra daroma ten?”

Atsakydamas aš pasidalinau su juo keturiais man žinomais būdais duoti “teisėtą kyšį”. Pirma, įmonė gali sudaryti su kokiomis nors vietinėmis kompanijomis, priklausančiomis šiam asmeniui arba jo artimiausiems draugams, lizingo sutartį visų rūšių statybos įrangos, tarkim, buldozerių, kranų, sunkvežimių ir kt. tiekimui – žinoma, išpūstomis kainomis. Antra, galima sudaryti subrangos sutartį kokiems nors darbams pagal projektą su bendrove, panašia į jų savo veiklos sritimi – vėlgi išpūstomis kainomis. Trečias variantas – sudaryti maisto, apgyvendinimo, transportavimo, kuro ir kt. tiekimo statomo objekto personalui sutartį tokiu pat būdu. Paskutinė galimybė – pasiūlyti Indonezijos valdančiojo elito šeimų atžaloms mokymąsi prestižiniuose universitetuose JAV su pilnu išlaikymu, ir net primokėti jiems kaip konsultantams ar stažuotojams.

Tuo pačiu aš pabrėžiau, kad siekiant įteisinti tokį stambų kyšį, gali būti reikalingi visi keturi būdai, bet ir tai užtruks keletą metų, ne mažiau. Aš taip pat patikinau savo pašnekovą, kad tai yra visiškai teisėti papirkimo būdai, praktikuojami šalyje ir niekada nesukėlę nereikalingo dėmesio ar teisminių kaltinimų amerikiečių kompanijoms ir jų darbuotojams. Be to, aš patariau jam apsvarstyti, ar nevertėtų įtraukti į šį jautrų reikalą geišų.

Čia mano pašnekovas šyptelėjo: “Jos jau dirba pilnu pajėgumu.” Kalbant apie visą kita, tai jis sunkiai atsidusęs apgailestavo, kad Suharto žmogus pareikalavo “pinigų į priekį.” Man teko pripažinti, kad aš nežinojau jokių būdų, kaip atlikti “mokėjimą į priekį”, bent jau kiek nors teisėtai. Tai buvo mūsų pokalbio pabaiga: mano pašnekovas padėkojo man, nusilenkė ir daugiau niekada apie jį negirdėjau.

Antrasis įvykis prasidėjo nuo to, kad į mano el. paštą atėjo vieno iš svarbių Indonezijos valstybės tarnautojo, su kuriuo man teko bendrauti dar tolimais 1970m., sūnaus laiškas. Emilis (iš karto paminėsiu, kad tai pakeistas vardas) pasiūlė susitikti viename ramiame tailandietiškame restoranėlyje viršutiniame West Side.

Jis iškart pareiškė, kad mano “Išpažintis” padarė jam didelį įspūdį. Aš prisiminiau Emilį dar nuo Džakartos laikų. Jo tėvas supažindino mane su juo, kai jis buvo 10-metis berniukas. Sluoksniuose, kuriuose sukosi jo tėvas, dažnai minėjo apie mane, pasakojo Emilis. Jis žino, Emilis tęsė toliau, kad jo tėvas buvo vienas iš tų korumpuotų valdininkų, apie kuriuos rašoma mano knygoje. Tada jis pažvelgė man tiesiai į akis ir prisipažino, kad nusekė savo tėvo pėdomis.

“Dabar aš norėčiau išvalyti save nuo viso šio purvo, atgailauti, kaip jūs,” – tokiais žodžiais Emilis baigė savo pasakojimą. Jis nepatogiai nusišypsojo: “Bet aš turiu šeimą, kurią branginu, ir keletą svarbių neužbaigtų darbų. Manau, kad jūs suprantate, ką aš turiu galvoje.”

Aš patikinau Emilį, kad niekada neminėsiu ir neatskleisiu jo tikrojo vardo. Emilio papasakota istorija buvo demaskuojantis liudijimas. Anot jo, Indonezijos kariuomenė įprato imti duoklę iš privataus sektoriaus, kad padengti savo išlaidas. Emilis bandė tai pasakyti laisvai, tarsi juokais, pridurdamas, kad tai yra įprasta praktika, seniai įsigalėjusi trečiojo pasaulio šalyse. Tada jis surimtėjo: “Bet po Suharto režimo žlugimo 1998m. viskas tapo daug blogiau, nei buvo prie jo. Kaip tikras karinis diktatorius, jis siekė visiškai kontroliuoti savo galingą armiją. Po Suharto daugelis bandė, tačiau, veltui, pakeisti mūsų šalies įstatymus, kad pagaliau kariuomenę kontroliuotų valdžia. Jiems atrodė, kad šį tikslą galima pasiekti mažinant karinį biudžetą. Bet kur tau! Generolai gerai žinojo, kur kreiptis pagalbos – į užsienio kalnakasybos ir energetikos bendroves.”

Čia aš pertraukiau Emilį, pažymėdamas, kad jo istorija labai primena panašią situaciją tokiose šalyse kaip Kolumbija, Nigerija, Nikaragva ir daugelyje kitų, kur, be reguliariųjų ginkluotųjų pajėgų, egzistuoja privačiai finansuojami apsaugos daliniai.

“Taip, – atsakė jaunuolis. “Jūs gerai žinote, kiek mes turime samdinių mūsų šalyje. Bet dabar aš kalbu apie daug blogesnius dalykus. Per pastaruosius kelerius metus užsienio korporacijos faktiškai perėmė į savo rankas mūsų kariuomenę. Ir tokios situacijos pasekmės yra tikrai bauginančios, juk išeina, kad dabar užsieniečiai valdo ne tik mūsų išteklius, bet ir mūsų ginkluotąsias pajėgas! ”

Kai pasiteiravau, kodėl jis pasakoja apie tai, Emilis pritilo ir nusigręžė, išsiblaškiusiai žiūrėdamas pro langą į automobilių srautus. Tyla truko kelias minutes. Tada Emilis vėl atsisuko į mane: “Aš – tikras kolaborantas ir nuėjau dar toliau, nei mano tėvas. Esu vienas iš tų, kurie betarpiškai derasi dėl šių mokesčių, tarpinė grandis tarp korporacijų ir kariškių. Man labai gėda.

Vienintelis dalykas, kurį aš vis dar galiu padaryti, tai papasakoti jums, kaip yra, o tada tikėtis, kad jūs rasite būdą, kaip papasakoti pasauliui apie tai, kas dedasi mūsų šalyje.”

Praėjus kelioms savaitėms nuo susitikimo su Emiliu, New York Times tinklapyje aš aptikau straipsnį, kuriame buvo išdėstyti išsamūs faktai, susiję su kompanijos “Freeport – McMoRan Cooper ir Gold”, esančios Naujajame Orleane, veikla. Pasak laikraščio, “per pastaruosius septynerius metus ji perdavė Indonezijos kariuomenės vieno regiono vadovybei $20 000 000 kaip mokestį už savo pramonės objektų apsaugą šioje atokioje provincijoje.”

Toliau straipsnio autorius teigė, kad “valstybės biudžeto sąskaita padengiamas tik trečdalis Indonezijos ginkluotųjų pajėgų finansinių poreikių, o likusi dalis gaunama iš neskaidrių šaltinių, tokių kaip “apsaugos mokestis”, kas leidžia vietos kariniam elitui veikti nepriklausomai ir nebūti kontroliuojamam centrinės valdžios.”

---

Daugelyje susitikimų su skaitytojais kažkas būtinai bando įrodyti, kad Nike ir kitos korporacijos dabar elgiasi daug geriau. Kaip ir dauguma, aš būčiau linkęs tikėti šiais teigiamais pokyčiais. Mes visi viliamės, kad Nike įkūrėjas ir generalinis direktorius Phil’as Knight’as ir kiti vadovai pradėjo geriau suvokti savo atsakomybę.

Norėdamas tuo įsitikinti, aš kartą el. paštu susisiekiau su Leslie ir Jim’u, kurie bandė pagyventi tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir Nike Indonezijos fabrikų darbininkai, o dabar rengė dokumentinį filmą apie prakaitą spaudžiančius fabrikus. Jų atsakymas, vienok, buvo mažai žadantis:

“Po mūsų pirmosios kelionės 2000m., mes buvome Indonezijoje dar du kartus, susitikome su fabriko darbininkais, su kuriais susidraugavome mūsų pirmojo vizito metu, taip pat ir su profsąjungos organizatoriais.

Jei vyriausybė ir pakėlė minimalų darbo užmokestį, tai proporcingai

išaugo būsto, maisto, geriamojo vandens, drabužių ir kitų būtiniausių produktų kainos. Iki šiol darbininkai negali išspręsti dilemos: valgyti patiems ar maitinti savo vaikus. Mūsų paskutinio vizito į Indoneziją metu mes susitikome su sena pažįstama, kuri dirbo Nike gamykloje aštuonerius metus. Ji tvirtai apkabino mus, o tada, kreivai šyptelėjusi, ištarė su karčia neviltim: “O pas mus niekas taip ir nepasikeitė”.

90-ųjų pabaigoje, atsakydama į kaltinimus sukūrus prakaitą spaudžiančią sistemą savo fabrikuose trečiojo pasaulio šalyse, Nike teigė, kad kritikai patys nežino, apie ką kalba, tuo labiau, kad korporacija nėra savininkė fabrikų, kurie vykdo užsakymus, todėl neturi jokių įgaliojimų ką nors ten pakeisti. 2000-ųjų pradžioje jos atstovai pradėjo kalbėti: “Pretenzijos yra teisingos, bet ne tuo adresu.”

Tačiau jau 2002m. Nike pakeitė taktiką. Jos įgaliotieji atstovai pradėjo lankyti susitikimus kolegijose ir universitetuose, kur vyko mūsų su Jim’u renginiai. Dar prieš mums atvykus, jie išsiuntinėdavo raštišką kreipimąsi į kolegijas, bandydami iš anksto paneigti visus faktus, kuriuos mes ketinome pateikti pokalbiuose, o tada patalpindavo straipsnius studentų laikraščiuose, kur pranešdavo, kad mes nežinome visų faktų apie darbo sąlygas Nike fabrikuose.

Šiandien Nike toliau keičia taktiką – korporacijos atstovai aktyviai dalyvauja įvairiose konferencijose, skirtose verslo socialinei atsakomybei, ir netgi pripažįsta problemų egzistavimą, tačiau jų sprendimą paveda visoms suinteresuotosioms šalims, kurios turi dirbti kartu šia kryptimi (žinoma, pagal Nike taisykles). Tuo tarpu visos tos pačios problemos, kurios buvo išaiškintos dar 1990m. – nuo ubagiško atlyginimo ir tik dviejų oficialių higienos pertraukų per dieną iki žodinių ir fizinių užgauliojimų, seksualinio priekabiavimo ir grasinimų fiziškai susidoroti su profsąjungos organizatoriais – vis dar tebeegzistuoja Nike fabrikuose, išsibarsčiusiuose visame pasaulyje.”

Galbūt Leslie ir Jim’as yra ekonomikos smogikų priešingybės, bet niekas neapsaugo jų nuo susidorojimo grėsmės iš “šakalų” pusės. Kaip jaunuoliai pasakojo, vieną naktį jų filmavimo grupė, kurioje be jų buvo operatorius Jowell’as, vairuotojas indonezietis ir vertėjas, buvo užpulta ginkluotų banditų.

Per gana trumpą laiką man pateko straipsniai apie SWEC, FreeportMcMoRan ir Newmont, gavau pranešimą iš Leslie ir Jim’o, ir tada jie ir Jowell’as man papasakojo apie banditų užpuolimą. Lengva suprasti, kad visa tai, kartu paėmus, dar kartą privertė mane susimąstyti apie mano, kaip ekonomikos smogiko, praeities darbo pražūtingas pasekmes, taip pat ir apie visus tuos tūkstančius žmonių, kurie perka prekes, pagamintas prakaitą spaudžiančiuose kompanijų fabrikuose, begėdiškai ir žiauriai išnaudojant savo darbininkus. Tai, ką matėme Indonezijoje, kartojasi diena po dienos pasaulyje; taip rutuliojasi slapta Amerikos imperijos istorija.

---

Mes apsistojome nuostabiai gražiame, jaukiame viešbutyje, pastatytame ir valdomame tibetiečių. Kambaryje aš iš karto nukritau ant minkštos plačios lovos ir pradėjau lėtai peržiūrinėti kelionės pastabas, kurias rašiau savo nešiojamame kompiuteryje. Aš imu jį su savimi į visas keliones. Norėjau dar kartą apsvarstyti išvadas dėl materializmo ir merkantilizmo, taip pat tarptautinio verslo vaidmenį 1997m. pasaulinėje finansų krizėje, kuri labiausiai paveikė Azijos šalis.

“TVF krizė”, kaip vėliau buvo pavadintas pasaulinis finansinių griūčių virusas, atnešė ypač didelių nelaimių Pietų Korėjai, Tailandui, Indonezijai, tačiau taip pat turėjo sunkiausias pasekmes milijonams žmonių, ypač neturtingų, ir tokiose šalyse kaip Laosas ir Filipinai. Ir viskas dėl to, kad kiekviena iš jų tam tikru metu “užkibo” ant TVF ir Pasaulio banko ideologijos.

Po krizės prasidėjus aiškinimuisi dėl jos priežasčių, vienų kaltinimams kitiems, kas paprastai seka po netikėtų skaudžių katastrofų, daugelis ekonomistų apkaltino TVF “pernelyg brukant kapitalizmą”, turint omenyje jo rekomendacijas trečiojo pasaulio šalims panaikinti kapitalo judėjimo apribojimus, visaip skatinti privatizavimą ir išlaikyti dideles paskolų palūkanų normas.

Visa tai turėjo, kaip aiškino TVF, pritraukti užsienio investicijas ir bankų kapitalą į Azijos akcijų rinkas. Be to, buvo primygtinai rekomenduojamas griežtas nacionalinių valiutų pririšimas prie dolerio, kas turėjo tapti garantija nuo investicijų rizikos, nors iš tikrųjų ši priemonė buvo slaptas TVF ketinimas sustiprinti dolerį. Tačiau dėl didelės infliacijos prekių ir paslaugų kainos nuolat didėjo, o tam labai pasitarnavo didelės palūkanų normos (ko reikalavo TVF).

Apskritai, dėl visų šių rekomendacijų Azijos šalių ekonomika tapo labiau pažeidžiama. Kai po Aziją nusirito finansinių griūčių banga, nacionalinis verslas ir vyriausybės negalėjo toliau tęsti užsienio paskolų doleriais išmokėjimo. Taip pat paaiškėjo, kad jų pajamos, kurios jau ir taip nuolat mažėjo dėl to, kad buvo nacionaline valiuta, labai nuvertėjo. Tuo tarpu TVF sumaniai manipuliavo vyriausybėmis ir nacionaliniu skolininkų verslu, versdamas juos “apmokėti suklastotas sąskaitas”, t.y. stambių užsienio korporacijų naudai.

Situacija darėsi vis labiau įtempta, ir tada TVF pasiūlė “gelbėjimosi planą”. Ant finansinio žlugimo ribos esančioms šalims buvo pasiūlytos naujos paskolos, siekiant išvengti įsipareigojimų neįvykdymo, tačiau su sąlyga, kad bus priimtas restruktūrizavimo paketas (structural adjustment package – SAP).

Kažką panašaus TVF anksčiau privertė priimti Indoneziją.

Iš esmės SAP reikalavo, kad vyriausybės neužkirstų kelio vietos bankų ir finansinių įstaigų žlugimui, griežtai apribotų viešąsias išlaidas, daugiausia sumažindamos subsidijas maistui, kurui ir daugeliui socialinių paslaugų neturtingiesiems, ir dar labiau padidintų palūkanų normas.

Milijonams žmonių šiose šalyse “gelbėjimo planas” tapo katastrofa – tūkstančiai žmonių mirė nuo prastos mitybos, bado ir ligų; labiausiai kentėjo vaikai. Kalbant apie ilgalaikį poveikį, tai buvo laiko bomba. Jos pasekmės dar ilgai turės įtaką sveikatos apsaugai, švietimui, būsto statybai ir kitoms socialinėms paslaugoms.

Finansinių griūčių bacilos iš Azijos greitai išplito visame pasaulyje, sukeldamos ekonomikos nuosmukį Europoje, Pietų Amerikoje ir JAV. Tai buvo gera pamoka nevykusios ekonominės politikos, jei tik ji buvo skirta padėti trečiojo pasaulio šalių žmonėms ir ekonomikai. Pasaulinė krizė atskleidė tikruosius TVF ir Pasaulio banko ketinimus.

Kaip rodo analizė, labiausiai neskausmingai krizę pergyveno šalys, atmetusios TVF rekomendacijas, geriausias pavyzdys yra ta pati Kinija. Bendrai sutikdamas su užsienio investicijų skatinimo politika, Pekinas veikė nepaisydamas TVF nurodymų, nukreipdamas jas ne į akcijų rinkas, bet į vietinės pramonės skatinimą. Tai išgelbėjo Kiniją nuo užsienio kapitalo nutekėjimo grėsmės, padidino užimtumą ir davė daug kitos ekonominės naudos.

Kartu su Kinija TVF rekomendacijas atmetė Indija, Taivanis, Singapūras, dėl ko jų ekonomika tapo pakankamai atspari, kad išgyventų krizės metu. Malaizija iš pradžių pasidavė TVF patarimams, už ką sumokėjo ekonomikos nuosmukiu, bet po to, kai atmetė SAP, greitai atsigavo.

Antroji dalis. Lotynų Amerika

Lifto durys tolygiai atsivėrė. Kabinoje buvo trys vyrai. Skirtingai nuo Pepe ir manęs, jie nevilkėjo dalykinių kostiumų. Jų drabužiai buvo patys paprasčiausi – plačios kelnės ir megztiniai, vienas ant pečių užsimetęs odinę striukę. Tačiau dėmesį patraukė ne demokratiška jų apranga, bet tai, kad kiekvienas buvo ginkluotas AK-47.

“Tai būtinybė šių dienų Gvatemaloje, – trumpai paaiškino Pepe ir stumtelėjo mane link lifto durų. – Bent jau tiems iš mūsų, kurie laiko save JAV draugais, demokratijos draugais. Šiandien mes turime ypatingą “majų žudikų” paklausą”.

Aš atskridau į Gvatemalą išvakarėse iš Majamio ir apsistojau prabangiausiame sostinės viešbutyje. Tai buvo vienas iš tų retų atvejų, kai Stone ir Webster Engineering Corporation (SWEC) nustojo spausti mane su prašymais ir reikalavimais nerašyti apie ekonomikos smogikus, bet pavedė tam tikrą darbą.

Mano kompanionas Pepe Jaramillo (vardas pakeistas), pasirašė su SWEC sutartį, numatančią kompanijos pagalbą vystant privačių elektrinių tinklą Gvatemaloje. Jis buvo vienas iš įtakingiausių turtingiausio vietinio elito atstovų, išlaikiusio šalies kontrolę nuo Ispanijos Conquista laikų. Pepe šeimai priklausė pramoniniai parkai, biurų pastatai, statybų kompleksai ir didžiuliai žemės ūkio plotai, kuriuose buvo auginami bananai ir kava eksportui į JAV. Tačiau didžiausias Pepe privalumas, SWEC požiūriu, buvo tai, kad jis turėjo pakankamai pinigų ir politinės įtakos vikriai tvarkyti reikalus Gvatemaloje.

Baigiantis XIX amžiui, Bostone įsikūrusi bendrovė United Fruit nukonkuravo ispanus ir įsitvirtino Gvatemaloje, tapusi įtakingiausia jėga Centrinėje Amerikoje. United Fruit karaliavo regione iki 50-ųjų pradžios, kai Jacobo Arbens’as iškilo šalies politinėje scenoje. Jis iškėlė savo kandidatūrą prezidento rinkimuose, siūlydamas politinę platformą, kuri daug kuo atkartojo Amerikos revoliucijos idėjas. Arbens’as pareiškė, kad gvatemaliečiai turi privilegijas naudoti savo žemės gamtinius išteklius; užsienio korporacijos daugiau nesipelnys iš išteklių ir jo šalies žmonių eksploatacijos. Arbens’o išrinkimas prezidentu buvo paskelbtas išties demokratinio proceso pavyzdžiu visame Vakarų pusrutulyje. Arbens’as iš karto pradėjo didelio masto žemės reformą, nes iki tol 70% žemės savininkai sudarė tik 3% nuo visų gyventojų.

Naujojo prezidento veiksmai kėlė rimtą grėsmę United Fruit veiklai Gvatemaloje ir labai kenkė jos įtakai. Bendrovė baiminosi, kad Arbens’o reformų sėkmės atveju, šis žalingas pavyzdys išplis į kitas Vakarų pusrutulio šalis, ir netgi į likusį pasaulį.

Siekdama apsaugoti savo įtaką, United Fruit pradėjo didžiulę PR kampaniją prieš Arbens’ą, visaip įtikinėdama Amerikos visuomenę ir Kongresą, kad naujasis prezidentas pavertė Gvatemalą į Sovietų Sąjungos satelitą, ir jo žemės reforma yra ne kas kita kaip klastingas rusų sąmokslas siekiant sunaikinti kapitalizmą Lotynų Amerikoje.

1954 m. CŽV surežisavo antivyriausybinį perversmą Gvatemaloje. JAV karo aviacija subombardavo šalies sostinę; teisėtai išrinktas prezidentas Arbens’as buvo nušalintas ir pakeistas žiauriu dešiniosios pakraipos kariniu diktatoriumi pulkininku Carlos Castillo Armas’u.

Naujoji Gvatemalos vyriausybė nedelsdama sustabdė žemės reformas, atleido United Fruit nuo mokesčių naštos, atšaukė slaptą balsavimą ir pasodino už grotų tūkstančius nepatenkintųjų Castillo karine diktatūra.

1960 m. Gvatemaloje kilo pilietinis karas. Antivyriausybinės partizanų grupės, susivienijusios į Gvatemalos nacionalinę revoliucinę sąjungą, pasipriešino JAV remiamai kariuomenei ir ultradešiniesiems “mirties eskadronams”. Per 80-uosius šalyje ritosi masinio smurto bangos, nusinešusios tūkstančių taikių gyventojų gyvybes, daugiausia majų. Smurtinės represijos tapo norma, žmonės buvo metami už grotų ir kankinami.

1990 m. Santjago Atitlan mieste, netoli aukštikalnių Atitlano ežero, viename iš gražiausių Centrinės Amerikos kampelių, kariuomenė įvykdė kruvinas civilių žudynes. Ir nors tai nebuvo pirmasis smurto atvejis, naujienos apie Atitlano žudynes pateko į pasaulio žiniasklaidą, bet tik todėl, kad ta vieta buvo labai populiari tarp užsienio turistų.

Mano kelionė į Gvatemalą pas Pepe Jaramillo įvyko netrukus po šios tragedijos, 1992m. Atitlano ežero apylinkėse Pepe ketino pradėti statyti geoterminę elektrinę. Projektą turėjo finansuoti Pasaulio bankas. SWEC siejo dideles viltis su partneryste su Pepe. Aš gi tuo tarpu turėjau kitokių motyvų priimti SWEC pasiūlymą.

Aš truputį žinojau apie majų indėnų įsitikinimus. Jie mano, kad žemė turi gyvą dvasią, o vietas, kuriose požeminio vandens srautai veržiasi iš gelmių, laiko šventomis. Todėl labai bijojau, kad bandymai statyti tokioje vietoje pramoninį objektą, naudojantį šventas “žemės ašaras”, gali sukelti eilinę smurto bangą. Aš buvau pernelyg gerai susipažinęs su metodais, naudojamais United Fruit, o ir pats pakankamai prisižiūrėjau tokių dalykų Irane, Čilėje, Indonezijoje, Ekvadore, Panamoje, Nigerijoje ir Irake.

Jei tokia bendrovė kaip SWEC yra kviečiama padėti “neturtingai” Gvatemalai, reiškia netrukus ten tikrai pasirodys CŽV. O tai neišvengiamas smurto eskalavimas. Pentagonas galėjo nusiųsti ten jūrų pėstininkus. Ant mano sąžinės jau ir taip buvo daug kraujo, todėl buvau tvirtai pasiryžęs dėti visas pastangas, kad užkirsti kelią naujai tragedijai.

Ryte man buvo atsiųstas automobilis į viešbutį, ir netrukus tolygiai vingiuojančia alėja jis privažiavo prie vieno iš labiausiai didingų šiuolaikinių pastatų Gvatemaloje, šalies sostinėje. Du ginkluoti sargybiniai praleido mane į vėsų fojė. Kartu su vienu iš jų aš pakilau liftu į paskutinį aukštą. Kaip paaiškino apsauginis, visas 11 aukštų pastatas priklauso Pepe šeimynai – čia gyvena ir užsiima verslu Jaramillo šeima. Pirmame aukšte yra komercinis bankas, nuo antrojo iki aštuntojo – daugelio įmonių biurai, o viršutiniai aukštai yra skirti šeimos rezidencijai.

Pepe asmeniškai pasitiko mane prie lifto durų. Po tradicinio kavos puodelio ir įžanginio pokalbio jis pravedė man trumpą ekskursiją po pastatą – mes aplankėme visus aukštus, išskyrus devintą – ten, kaip Pepe paaiškino, yra jo motinos našlės privatūs kambariai (man, tiesa, pasirodė, kad ne tik tai buvo priežastis, dėl kurios svetingas šeimininkas nepanoro parodyti paslaptingo devintojo aukšto).

Apskritai, jei Pepe ketino šia ekskursija padaryti įspūdį SWEC atstovui, tai galima laikyti, kad jam pavyko. Po to viename iš penktojo aukšto biurų įvyko labiau dalykinis pokalbis apie geoterminės elektrinės statybos projektą. Jame taip pat dalyvavo keli Pepe kompanijos inžinieriai. Tada buvau palydėtas į 11-ąjį aukštą. Pasibaigus pietums savininko motinos, brolio ir sesers kompanijoje, aš kartu su Pepe vėl pasukau link lifto – mūsų laukė kelionė į numatomą statybos vietą. Būtent tada ir pamačiau atvirose lifto duryse tris vaikinus, ginkluotus automatais.

Lifto durys tyliai užsidarė. Tas, kuris vilkėjo odinę striukę, nuspaudė apatinio aukšto mygtuką, ir kabina tolygiai pajudėjo žemyn. Per visą leidimosi laiką nė vienas iš mūsų neištarė nė žodžio. Mintys įkyriai sukosi apie mūsų pakeleivius su grėsmingais AK-47 rankose. Supratau, kad jų užduotis buvo apsaugoti Pepe ir, likimui lėmus, mane nuo tos vietos gyventojų, kur mes vykome – nuo majų. Tų pačių majų, su kuriais aš susidraugavau, dirbdamas nekomercinėje organizacijoje. Dieve, ką jie dabar apie mane pagalvos?

Tuo tarpu liftas sustojo, durys atsidarė. Bet netikėtai vietoj erdvaus, saulės spinduliais užpildyto fojė aš pamačiau niūrias požeminio garažo betono sienas. Tiesa, jis buvo gerai apšviestas. Netgi galbūt per daug. Pepe padėjo ranką ant mano peties. “Likite vietoje”, – ramiai nurodė jis.

“Odinė striukė”, kaip aš praminiau apsauginį, tuo tarpu viską apžiūrėjęs įslinko į garažą. Jis greitai apėjo visus automobilius, įjungdamas šviesą kiekvieno salone. Tada jis uždegė ant grindų išdėliotas lempas, kad apšviesti dugnus. Atlikęs tai, vėl vizualiai “nuskenavo” visą patalpą. Įsitikinęs, kad viskas buvo tvarkoje, “odinė striukė” įlindo į vieną iš automobilių ir užvedė variklį. Automobilis tyliai atriedėjo į vietą, kur stovėjome su Pepe. Vienas iš sargybinių, stovinčių šalia mūsų, atidarė galines duris ir kartu su savo partneriu atsisėdo trečioje sėdynių eilėje, nugara į saloną. Pepe pakvietė mane atsisėsti vidurinėje eilėje. Visą šį laiką “odinė striukė”, nesiskirdamas su automatu, saugojo mus prie užpakalinių durų. Kai susėdome į saloną, jis užtrenkė mūsų duris, staigiai sušvilpė ir užėmė vairuotojo vietą.

Matyt patenkintas įspūdžiu, kurį visa šita procedūra man turėjo padaryti, Pepe patapšnojo man kelį:

– Tai baisu, žinoma, kad tenka taip apsidrausti, bet ką padarysi? Toks mūsų gyvenimas.

– Neįtikėtina. Nors jūsų žmonės, atrodo, išmano savo darbą, – pagyriau savo kompanioną.

– Tai geriausia, ką galima įsigyti už pinigus. Jie buvo apmokyti pas jus, Amerikos mokykloje. Praėjusią savaitę, – tęsė Pepe susiraukęs, – automobilis su mano seserimi buvo užpultas šitų išperų majų gaujos. Ačiū Dievui, kad automobilis su neperšaunamais stiklais – tai ir mano vaikinų drąsa išgelbėjo jai gyvenimą.

– Ar buvo aukų? – paklausiau.

Jis patraukė pečiais.

– Sargybiniai sakė, kad lygtai pašovė pora tų išsigimėlių, bet juos nusitempė savi. Mano sargybai pakanka proto, kad nepradėti persekiojimo. Su vienu iš mano verslo partnerių neseniai atsitiko ta pati istorija, tik vaikinai iš jo apsaugos puolė vytis – ir, žinoma, pateko į pasalą. Vienas buvo nušautas, antrasis sužeistas. – Pepe pažvelgė pro langą į platų prospektą, kuriuo važiavome. – Giedra diena šiandien, – sumurmėjo jis, ir grįždamas prie mūsų temos, pridūrė: – Tiesą sakant, visada buvo daug daugiau smurto ir išpuolių kaimo vietovėse, nei miestuose, bet dabar, – čia jis pasisuko į mane, – viskas pasikeitė. Tie prakeikti majai visiškai išprotėjo. – Jis vėl įsispoksojo į miestą už lango. Kurį laiką patylėjo, o tada šyptelėjo: – Beje, jei būtumėte mano vietoje, ko labiausiai bijotumėte?

– Apie ką jūs, Pepe?

– Kaip manote, kas turi daugiausia galimybių jus nužudyti?

Prisiminiau gandus, susijusius su Panamos prezidento Omar Torrijos mirtimi. Buvo kalbama, kad prieš pat įsėdant į jo dviejų variklių lėktuvą, vykstantį į tą tragišką skrydį, vienas iš sargybinių perdavė jam magnetofoną, prikimštą sprogmenų. Ir aš atsakiau tai, ką tikėjosi išgirsti Pepe: “Jūsų apsauga!”

– Būtent, – patenkintas ištarė jis, nusvirdamas atgal ant minkštų pagalvių, – pirmiausia turite rasti geriausius ir mokėti jiems labai, labai gerai. Mes, pavyzdžiui, turime labai didelę saugos tarnybą – sargybiniai saugo mūsų fabrikus, biurus, bankus. Tačiau tik nedaugelį, kaip pavyzdžiui, šiuos – jis parodė į mus lydėjusius ginkluotus galvažudžius, – mes prileidžiame betarpiškai prie savo šeimos. Bet to nusipelno tik tie, kurie sugebėjo parodyti save.

– Ir kokiu gi būdu?

– Parodyti save? – Pepe pakratė galvą ir nusišypsojo: – Jie turi iš tikrųjų įrodyti, kad yra pasirengę rizikuoti dėl mūsų savo gyvybe, pvz., kokiuose nors neramumuose, susišaudymuose. Trumpai tariant, įrodyti savo drąsą ir lojalumą.

Aš iš karto prisiminiau, kas vyko Irake ir paskatino JAV įsiveržti į tą šalį 1991 metais. Pepe paprašė paaiškinimo.

– Tada, dar prieš “Audrą dykumoje”, CŽV “šakalai” bandė pačiupti Saddamą Husseiną, bet jo sargybiniai buvo per daug geri, per daug atsidavę. Be to, Saddam’as turėjo daug antrininkų – tai tarnavo kaip papildoma sargybinių lojalumo garantija. Įsivaizduokite, kad esate asmens sargybinis, kurį bando papirkti. Tuo pat metu jūs gerai žinote, kad jei nušausite ne patį Saddam’ą, bet jo antrininką, jūsų ir visų jūsų giminaičių lauks lėta, skausminga mirtis. Norinčių rizikuoti neatsirado, todėl Bush’as turėjo siųsti į Iraką kariuomenę.

– Čia tai teisingai, – Pepe sukikeno iš pasitenkinimo, – būtinai pasakysiu kam reikia, kad ir mums būtų gerai įvesti šią taisyklę: išdavystė – lėta skausminga mirtis. Tam atvejui, jei kas nors iš vaikinų užsinorėtų parsiduoti. Mes pravažiavome pro nedidelį vaizdingą ežeriuką ir pasukome ant žvyrkelio. Tik stebino tai, kad aplinkinės vietovės buvo daugiausia plikos, beveik be medžių. Pepe paaiškino, kad vietos valstiečiai jau seniai iškirto juos malkoms maistui virti ir namų šildymui. Kalvos abejose kelio pusėse buvo su giliomis duobėmis ir įgriovomis – dirvožemio erozijos dėl medžių trūkumo rezultatas.

– Jų protėviai sunaikino patys save, visur iškirtę miškus ir statydami savo piramides. Ar manote, kad dabartiniai puskvailiai išmoko pamoką? Kur tau! Buka, beviltiška tautelė!

Taip ir norėjosi atsakyti, kad šiuolaikinė urbanizacija sukelia daug daugiau žalos aplinkai, ilgalaikėje perspektyvoje. O visi šie civilizacijos atributai, tokie kaip gamyklos, fabrikai, automobiliai gatvėse, be kurių mes neįsivaizduojame savo gyvenimo, ir yra pagrindinis blogis, žalojantis gamtą. Juolab, kad būtent dėl mūsų politikos šie vargšai valstiečiai buvo priversti išnaikinti medžius.

Tačiau susilaikiau, suprasdamas, kad tokiu būdu aš pakenksiu savo prestižui Pepe akyse – jis iš karto priskirs mane prie “indėnų globėjų” arba radikalių žaliujų, o tai, atsižvelgiant į misiją, kurią aš ketinau atlikti, buvo man nenaudinga. Be to, Pepe paskui visai nevertins mano nuomonės apie projektą. Taigi, aš nutariau patylėti ir nusigręžiau į langą.

Atsiveriantis prieš akis nykus kraštovaizdis gyvai priminė, kaip mano paskutinio vizito per viešąją organizaciją metu aš susitikau su majų žyniu. Buvo numatytas pagalbos vietos gyventojams projektas, ir organizatoriai norėjo, kad atidarymo ceremoniją pravestų tikras žynys – tai padėtų įveikti vietos gyventojų, su kuriais turės dirbti organizacijos savanoriai, nepasitikėjimą. Man buvo pavesta surasti žynį ir gauti jo sutikimą. Kompaniją man palaikė Lynn Twist, kuri buvo gerai žinoma lėšų rinkimo labdarai specialistė ir knygos “The Soul of Money” autorė.

Pagaliau priešiškumas buvo šiaip ne taip įveiktas, ir aš su Lynn atsidūrėme žynio būste – nedideliame name iš adobos (plytų iš molio ir supjaustytų šiaudų). Žynys tyliai išklausė mano prašymą dalyvauti atidarymo ceremonijoje, kas, kaip paaiškinau, padėtų gauti vietos majų pasitikėjimą ir glaudžiau bendradarbiauti su jais ateityje. Aš kalbėjau ispanų kalba, o vertėjas iš karto kartojo mano žodžius vietos majų tarme.

Nespėjau pabaigti, kaip žynys pratrūko iš pykčio. Jis pašėlusiai gestikuliavo ir kažką šaukė. Vertėjas gi kalbėjo monotoniškai ir visiškai be emocijų, ir nuo to žynio balse aiškiai jautėsi skausmas ir neviltis. “Kodėl turėčiau jums padėti, kai jūsų žmonės žudė mano tautą beveik pusę tūkstančio metų?! Ir ne tik prie ispanų ir taip vadinamais kolonijiniais laikais, bet ir dabar. Jūsų vyriausybė siunčia čia šimtus slaptų agentų ir ištisas galvažudžių armijas – visą laiką, kiek aš atsimenu, ir dabar taip pat. Argi ne jūs, amerikiečiai, mėtėte bombas ant mūsų sostinės, kad nuversti Arbens’ą, vienintelį prezidentą mūsų istorijoje, kuris norėjo padėti mums, šios šalies senbuviams? Argi ne jūs mokote Gvatemalos kareivius, kaip kankinti majus? O dabar jūs dar prašote pagalbos?”

Aš taip pasinėriau į prisiminimus, kad ne iš karto išgirdau Pepe žodžius, kuris, tartum perskaitęs mano mintis, prakalbo:

– Tie majai yra tiek apakę nuo savo pykčio, kad pasirengę apkaltinti visą pasaulį dėl savo nelaimių! Kai mes duodame jiems darbo, jie rėkia, kad juos pavergėme. O jeigu neduodame – beje, musų šeima atsiveža darbininkus iš Haičio, tie aplamai yra pasirengę dirbti už centus – jie priešinasi ir bando žudyti mus. Ir tai vyksta ne tik čia. Bet kurioje vietoje mūsų pusrutulyje – Anduose, Amazonėje, Meksikoje, Brazilijoje, Ekvadore, Peru, Venesueloje, Bolivijoje, Kolumbijoje – bet kurioje šalyje į pietus nuo Rio Grande yra tas pats. Pas jus, gringo, to nėra tik todėl, kad išnaikinote pas save visus indėnus. O mes savo laiku nesusipratome pasekti jūsų pavyzdžiu, – įsismarkavęs jis stipriai pliaukštelėjo man per kelį. – Atminkite mano žodžius: per ateinančius du dešimtmečius mūsų svarbiausia užduotis bus kaip reikiant prispausti vietos gyventojus, visus šituos indėnus. Galite šnekėti apie demokratiją kiek norite, tačiau šioms šalims, apie kurias kalbu, labiau nei bet kada reikia tvirtos rankos, galinčios pastatyti visus šituos suįžūlėjusius indėnus į vietą. Majams, kaip ir kečua ir visoms kitoms gentims, nusispjauti į kažkokią ten demokratiją. Tik duok jiems valią, ir jie mielai mus visus išžudys.

Aš nepradėjau pasakoti įsiaudrinusiam Pepe, kad žynys vis dėlto sutiko mums padėti. Persilaužimas jo nuotaikoje įvyko po mano žodžių, kad vienintelė priežastis, kodėl aš ieškojau jo pagalbos, yra todėl, kad suvienydami jėgas galėtume nutiesti abipusio supratimo tiltą tarp jo ir mano tautos. “Daugelis žmonių JAV yra lygiai taip pat pasipiktinę tuo, kaip mūsų vyriausybė elgiasi su jūsų žmonėmis. Mes norime tai pakeisti, – čia aš išsitraukiau iš maišo šventąjį inkų akmenį ir kitas relikvijas, padovanotas man kečua šamanų Ekvadore. – Mes stengiamės daryti tą patį ir kituose Lotynų Amerikos kampeliuose.” Pažvelgęs į šiuos “pasitikėjimo mandatus”, žynys staiga perėjo į ispanų kalbą, kuria, beje, jis kalbėjo gana laisvai.

Iki mūsų kortežo atvykimo į geoterminių šaltinių zoną, kur turėtų būti įrengta statybvietė, aš daugiau ar mažiau buvau nusprendęs, kokias rekomendacijas pateiksiu savo darbdaviui SWEC. Šis Pasaulio banko projektas neturėtų būti įgyvendintas, nes jis ne tik padarys turtinguosius turtingesniais, o vargšus skurdesniais, bet ir atims iš majų šventas teises. Kai mūsų kortežas privažiavo prie būsimos statybvietės, Pepe vėl sulaikė mane, ir aš turėjau “malonumą” stebėti saugos tarnybos darbą dar kartą – tačiau dabar jau jų buvo tuzinas. Net per automobilio stiklą buvo juntami energijos srautai, kylantys iš šios vietos. Vandens garų debesys sukosi virš žemės. Dar neįkėlęs čia savo kojos, aš jau supratau, kodėl majai taip garbina šią vietą.

Dėl kamščių kelionė atgal užtruko daug ilgiau, ir aš pavėlavau į savo skrydį. Tačiau Pepe dėl to nesutriko. Jis iš karto iškvietė sraigtasparnį, kuris pristatė mane į oro uostą prie jo asmeninio lėktuvo, kuriuo turėjau parskristi namo. Šioje situacijoje aš įžvelgiau liūdną ironiją: du pilotai paaukos savo laiką ir sunaudos kuro už tūkstančius dolerių, nuskraidindami mane į Majamį tik tam, kad “palaidočiau” Pepe projektą. Iš pradžių jaučiausi nepatogiai, priimdamas jo dosnų pasiūlymą. Bet šis jausmas pradingo, vos tik pradėjau įsivaizduoti, kaip apsidžiaugs senasis žynys ir šaltinio dvasios – galbūt jie bus man dėkingi.

---

Viena vis nedavė man ramybės, metų metais dirgino vaizduotę – tai, ką pasakė Pepe: “Atminkite mano žodžius: per ateinančius du dešimtmečius mūsų skubiausia užduotis bus kaip reikiant paspausti vietos gyventojų, visus šituos indėnus.” Dabar, kai žengėme į trečiąjį tūkstantmetį, šis teiginys įgavo ypatingą reikšmę.

Nuo 1998 m. septynių Pietų Amerikos šalių tautos, o tai daugiau kaip 300 milijonų iš 370, žemyne gyvenančių žmonių, išrinko savo prezidentais tuos, kurie pažadėjo kovoti su užsienio išnaudotojais. Nepaisant visų mūsų žiniasklaidos ir politikų pareiškimų, Pietų Amerikos žmonės balsavo ne už komunizmą, anarchiją ar terorizmą. Jie tvirtai ir nedviprasmiškai pasisakė už savo apsisprendimą. Demokratiškai išreikšdamos savo siekį, mūsų pietinės kaimynės atsiuntė mums aiškią žinią: mes nesitikime iš jūsų altruizmo; viskas, ko mes norime – kad jūsų gobšios korporacijos nustotų prievartauti mūsų tautas ir mūsų žemę.

Ir tai labiau nei bet kur kitur akivaizdu Bolivijoje.

Sekdamas prezidento rinkimų eigą šioje šalyje 2005m., aš nuolat galvojau, kaip jaučiasi Pepe, sužinojęs jų rezultatus. Kokia buvo jo reakcija į žiniasklaidos pranešimus, kad visos šalies vadovu tapo išeivis iš aimara indėnų genties, vietos ūkininkas, turintis daugiau nei kuklią kilmę ir išsilavinimą? Manau, kad Evo Morales’o pergalėje vargšas Pepe įžvelgė savo baisiausių košmariškų sapnų išsipildymą.

Per televiziją stebėjau švenčių transliacijas, kurios vyko Bolivijoje prezidento išrinkimo proga, ir mane užplūdo prisiminimai apie tuos laikus, kai man buvo pasiūlytos labai svarbios pareigos šioje šalyje. Tai, kaip tai vyko, labai aiškiai iliustruoja korporatokratijos požiūrį ir darbo metodus.

“Bolivija galėtų būti visų imperijų išnaudojamų šalių simboliu”. Šie taikos korpuso mokomosios stovyklos Escondide (Kalifornija), kur buvau apmokymuose 1968m., instruktoriaus žodžiai tvirtai įsirėžė į mano atmintį. Jis pats kažkada gyveno Bolivijoje ir dabar nuolat aiškino mums, kad amžinas išnaudojimas paliko ypatingą pėdsaką šioje šalyje.

Kaip taikos korpuso pareigūnas lankiausi beveik kiekvienoje kaimyninėje Bolivijai šalyje, išskyrus Paragvajų, kur aš atsisakiau vykti smerkdamas diktatorių generolą Alfredo Stressner’į už tai, kad priglaudė savo šalyje buvusius nacistus esesininkus.

Lygiai taip pat sąmoningai aš vengiau kelionės į Boliviją – dėl to, kad jauni šiaurės amerikiečiai, kartais užklydę pas mus, pasakojo, kad šioje šalyje su senbuviais, indėnais, elgiamasi dar žiauriau, nei Ekvadore.

Man gi tuo metu atrodė, kad šiuo požiūriu jokia vieta pasaulyje negali lygintis su Ekvadoru. Turtingas vietos elitas laikė vietinius indėnus žemesnės rūšies būtybėmis, ne žmonėmis. Kaip ir afroamerikiečiai Jungtinėse Amerikos Valstijose prieš kelis dešimtmečius, Ekvadoro indėnai neturėjo pilietinių teisių. Sklido gandai, kad vietos “auksinio” jaunimo tarpe buvo populiarus ypatingos rūšies “sportas”. Nutvėręs indėną jam darant ką nors neteisėto – pavyzdžiui, jis rankiojo plantacijoje likusius po derliaus nuėmimo kukurūzus, kad išgelbėti savo šeimą nuo bado mirties – jauni balvonai čiupdavo išsigandusį vagį ir liepdavo jam bėgti, o patys šaudydavo į šį gyvą taikinį.

Amazonijoje naftos bendrovių samdiniai darė tą patį, tiesa, ten šie kruvini žaidimai buvo vadinamas ne sportu, bet kova su teroristais. Tačiau, kaip bebūtų baisu tai, kas vyko Ekvadore, Bolivijoje su vietos indėnais elgėsi daug blogiau. Ne veltui Che Guevara, buvęs argentinietis gydytojas, kuris paskyrė savo gyvenimą kovai su priespauda, pasirinko Boliviją karo veiksmams. Išsigandęs valdantis elitas paprašė Vašingtono pagalbos. Che Guevara buvo nedelsiant paskelbtas dar didesniu blogiu nei teroristai ir antžmogiai – vietos indėnai, užklijuojant jam komunistinio fanatiko etiketę.

Sugauti Che Vašingtonas nusiuntė vieną iš labiausiai patyrusių “šakalų” – CŽV agentą Felix’ą Rodriguez’ą. 1967m. spalį jis sugebėjo sučiupti Che netoli Bolivijos miestelio La Iguera. Po daugelio valandų tardymo Rodriguez’as, spaudžiamas Bolivijos valdžios, įsakė kariams sušaudyti Che Guevarą.

70-ųjų viduryje mane nusiuntė į Boliviją kaip ekonomikos smogiką. Bet prieš tai aš pats ištyrinėjau šalį, kurioje turėsiu dirbti. Kaip paaiškėjo, viskas, ką pasakojo mano instruktorius Taikos korpuso stovykloje ir keliautojai – gringo, vos atskleidė tikrąjį žiaurios priespaudos vaizdą. Nuo pat pirmojo istorinio šios šalies paminėjimo ji patirdavo smurtą. Bolivijai teko amžinosios aukos dalia – tai imperijų, tai eilės negailestingų vietinių diktatorių.

50-aisiais metais reformistinė Victor’o Paz Estenssoro vyriausybė pradėjo reformas, kuriomis buvo siekiama pagerinti daugumos gyventojų indėnų padėtį, ir nacionalizavo alavo rūdos kasyklas. Tai įsiutino tarptautines kompanijas, ir 1964m. Estenssoro buvo nuverstas karinės chuntos. Akivaizdu, kad CŽV prikišo rankas prie to. 70-aisiais Bolivija kentėjo nuo eilės karinių perversmų ir kontrperversmų.

Iš devynių milijonų šalies gyventojų dauguma yra indėnai, kurie palaiko savo skurdų egzistavimą valstiečių ūkių, išsibarsčiusių vėjuotuose Andų šlaituose, sąskaita. Šalies etninę įvairovę pabrėžia tai, kad ji turi tris valstybines kalbas – kečua, aimara ir ispanų. Nepaisant turtingų gamtos išteklių – sidabro, aliuminio, cinko, naftos, hidroenergetinio potencialo ir didžiausių žemyno gamtinių dujų atsargų (didesni tik Venesueloje) – Bolivija išlieka viena iš skurdžiausių Vakarų pusrutulio šalių.

Ji viena pirmųjų sutiko praktiškai įgyvendinti TVF rekomenduojamą restruktūrizavimo programų rinkinį – SAP. Turiu pripažinti, kad esu iš dalies atsakingas už tai.

Iki mano atvykimo į Boliviją 70-ųjų viduryje, baimindamasi tų jėgų, kurias išjudino Che Guevara, valdančioji koalicija – turtingojo elito ir kariuomenės atstovai – dar labiau sugriežtino režimą prieš senbuvius.

Mano užduotis buvo ištirti galimybes, kurios būtų leidusios dar giliau įtraukti šią koaliciją į bendradarbiavimo su korporatokratija orbitą. Surengęs daug susitikimų su Bolivijos elito atstovais, išdėsčiau keletą idėjų, panašių į tas, dėl kurių daugelis šalių priėmė SAP 1980-90m. Kaip ir Indonezijos diktatorius Suharto, Bolivijos valdantieji nuo pat pradžių buvo linkę priimti programas, pagal kurias nacionalinis turtas būtų išparduotas užsieniečiams. Abipusiai naudingi santykiai su užsienio kalnakasybos kompanijomis, pagrįsti nuolaidomis, jau seniai teikė finansinę naudą Bolivijos elitui; jis jau spėjo įklimpti skolose ir dabar, bijodamas savo kaimynų ir tradicinių priešininkų, taip pat savo tautos, norėjo užsitikrinti pagalbą iš Vašingtono, tikėdamasis tuo pačiu dar labiau prisipildyti kišenę. Bolivijos viršūnė norėjo sekti Suharto pavyzdžiu, pasikliaudama Jungtinėmis Valstijomis ir Europos šalimis, taip apsidrausdama nuo artėjančių ekonomikos krizių. Pirmieji susitikimai, surengti 70-aisiais Bolivijoje, parodė, kad šalis buvo pribrendusi privatizavimui. La Paso verslininkai ir politikai jau mikliai išpardavinėjo užsienio investuotojams pagrindines Bolivijos ekonomikos šakas. Jie norėjo dar labiau panaudoti kalnakasybos bendrovių išrastą modelį.

Ir nors tuo pačiu buvo faktiškai išparduodamas nacionalinis suverenitetas, tai atlaisvino valdantįjį elitą nuo įkyraus poreikio rinkti lėšas, už kurias turėjo būti vystomos vandens tiekimo, kanalizacijos, buitinės elektroenergetikos, transporto ir komunikacijų, švietimo ir kalėjimų sistemos.

Ne be mano pagalbos valdantieji sluoksniai sužinojo, kad SAP priėmimas žada jiems labai pelningas subrangos sutartis, o jų atžaloms – visiškai apmokamą mokymąsi JAV su vėlesnėmis stažuotėmis prestižinėse inžinerijos ir konsultavimo įmonėse.

Nenuostabu, kad Bolivijos vyriausybė uoliai patvirtino mokesčių lengvatas užsienio investuotojams, ir tuo pačiu metu sutiko pašalinti prekybos kliūtis Amerikos prekių importui, nė kiek neprieštaraudama JAV apribojimų įvedimui Bolivijos importui.

Tiesą sakant, ekonominis ir karinis elitas atrodė pribrendęs tam, kas vadinama nauja kolonializmo forma, nors iki šiol TVF kalba tai buvo įvardijama kaip “tinkamas valdymas”, “protingas ekonominis požiūris” ir “struktūrinis reguliavimas”.

Netrukus po to, kai buvo priimti įstatymai, leidžiantys bendras įmones ir užsienio kapitalo pritraukimą į ekonomiką, taip pat panaikinantys valiutos konvertavimo apribojimus, Bolivijos vyriausybė paskelbė apie penkių didžiausių valstybinių kompanijų privatizaciją. Taip pat buvo paskelbti planai iki 1990m. parduoti 150 valstybinių įmonių užsienio investuotojams.

Ir štai – įdomus likimo posūkis, simbolizuojantis “besisukančias duris”, kurios nuolat prastumia politikus, priimančius svarbius valstybinius sprendimus, į pelningas pareigas kompanijose – man buvo pasiūlytas pačios stambiausios Bolivijos elektroenergetikos kompanijos prezidento postas.

1990 m. Amerikos kompanijos Leucadia National Corporation atstovai kreipėsi į mane su pasiūlymu vadovauti vienai iš jai visiškai priklausančių dukterinių kompanijų – tai buvo Bolivijos elektroenergetikos bendrovė Bolivija Power Company, arba COBEE (ispaniško pavadinimo Compañía Boliviana de Energía Eléctrica santrumpa).

---

El-Alto tarptautinis oro uostas, kuriame nusileido mūsų lėktuvas, yra aukščiausiai esantis iš visų komercinių oro uostų pasaulyje. Jis įsikūręs kalnų plynaukštėje, 3.9 tūkst. metrų aukštyje virš jūros lygio. Išeinant iš muitinės zonos mus pasitiko dabartinis COBEE prezidentas, kurį turėjau pakeisti šiame poste, ir jo žmona.

Per visą laiką, kurį aš su šeima praleidau Bolivijoje, ir jis, ir kiti kompanijos vadovai suteikė mums tikrai karališką priėmimą. Jie supažindino mus su beveik visomis La Paso ir jo apylinkių įžymybėmis, lydėjo lankantis spalvinguose vietos turguose, muziejuose ir bažnyčiose, išlikusiose nuo kolonijinių laikų. Vieną šaltą lietingą dieną pas mus į viešbutį užsuko vienas iš COBEE vadovų, kad, jo žodžiais tariant, “parodyti mums tikrąją bendrovės širdį”. Mes tikėjomės pamatyti kokį nors aukštųjų technologijų inžinerijos stebuklą, bet mašina, kuria važiavome, sustojo prie įėjimo į komercino banko filialą La Paso centre.

Tiesiai nuo durų vingiavo ilga laužyta indėnų eilė; jos uodega pradingo už pastato kampo. Bandydami apsisaugoti nuo perveriančio vėjo, žmonės buvo susimetę į grupeles, kai kurie dengėsi nuo lietaus išskleistais laikraščiais. Visi, stovėję šioje nuobodžioje eilėje, buvo apsirengę tautiniais Bolivijos rūbais: vyrai – vilnonėmis kelnėmis, moterys – namuose verptais, taip pat vilnoniais, sijonais. Daugelis buvo apsijuosę pončais. Aš šiek tiek nuleidau stiklą savo pusėje, ir vėjas iš karto sviedė saują ledinių lašų man į veidą. Nuo eilės sklido aiškus drėgnos vilnos ir seniai neprausto žmogaus kūno kvapas.

Aš tyliai žvelgiau į šį liūdną vaizdą, kuris galėjo pasitarnauti kaip gyvas senų konkistadorų laikų priminimas, kai likimui paklusę vargšai stovėdavo tokiose pačiose ilgose eilėse, tikėdamiesi gauti darbo alavo rūdos kasyklose. Kaip ir jų protėviai, jie stovėjo nuolankioje tyloje, dairydamiesi į šalis ir kartas nuo karto žengdami nedidelį žingsnelį, artėjant prie masyvių banko durų, kurias saugojo grupė gerai ginkluotų apsauginių.

Daugelis buvo su vaikais; mažiausi kabojo už motinų nugarų, aprišti margomis skaromis. Matėsi, kaip nuo motinų pečių ant jų vis ritosi šalto lietaus lašai. “Jie atėjo apmokėti savo sąskaitas už elektros energiją”, – nutraukė tylą mus lydėjęs valdytojas.

– Koks siaubas, – burbtelėjo Winifred.

– O, Dieve, visai ne, – valdytojas pabandė pataisyti ją, – kaip tik priešingai – tai laimingieji. Skirtingai nuo kitų kaimiečių, šitie, galima sakyti, privilegijuota klasė – jie turi elektrą savo namuose.

Pakeliui atgal gidas pasisuko į mus iš priekinės sėdynės ir pradėjo entuziastingai aiškinti, kad COBEE per JAV ambasadą reguliariai siunčia pinigų maišus į JAV – tuos pačius grynuosius, kuriuos, stovėdami ilgose eilėse, suneša į banką kečua ir aimara vargšai. “Mūsų COBEE – melžiama karvė Leucadiai”, – su pasitenkinimu pareiškė jis.

Vėliau sužinojau, kad neturtingieji yra priversti kiekvieną mėnesį keliauti į bankus susimokėti už elektros energijos paslaugas, nors daugelis iš jų naudoja vieną vienintelę blyškią lemputę, apšviečiančią jų būstus. Jie nuolankiai, kartais ištisas valandas, stovi eilėse priešais banką, nepaisant blogo oro, kad sumokėti grynaisiais už elektros energiją, nes neturi nei mokėjimo kortelių, nei banko sąskaitų.

Tą vakarą mūsų viešbučio kambaryje Winifred nuolat klausinėjo, kokia proga JAV ambasada teikia kurjerių paslaugas privačiai kompanijai. Į tai turėjau tik vieną atsakymą – tą, kuris yra labiausiai akivaizdus: JAV diplomatinės misijos visame pasaulyje egzistuoja daugiausia tik tam, kad aptarnauti korporatokratijos interesus.

Mus, tiesa, truputį nustebino mūsų šiandienos “gidas” – kodėl jis, paaukojęs savo laiką, nutempė mus pažiūrėti į tuos vargšus eilėje? “Manau, kad jis nuoširdžiai didžiuojasi tuo. Koks iškreiptas požiūris į finansus” – apibendrino Winifred.

Kitą rytą mūsų programa numatė pažintį su Zongo upės hidroenergetiniu kompleksu. Iš pradžių mums trumpai papasakojo apie ši vietinės elektroenergetikos objektą. Štai kas, pagalvojau aš, turėtų būti laikoma tikra COBEE širdimi. Apie šį projektą žino visi Lotynų Amerikos vadybininkai, dirbantys elektroenergetikos srityje, tai yra klasikinis efektyvumo suderinimo su atsakingu požiūriu į gyvąją gamtą ir jos turtus pavyzdys. Kompleksas jungia keletą mažų hidroelektrinių, kaskadu besileidžiančių beveik nuo pačių Andų aukštumų iki šalies atogrąžų regiono lygumų.

Į dienos pabaigą mes pagaliau pasiekėme pirmąją kaskado elektrinę. Toje vietoje, kur Zongo srautai išteka iš ledyno, buvo pastatyta nedidelė užtvanka, sudaranti nedidelį rezervuarą. Iš jo per sistemą kanalų, giliai perpjaunančių tarpeklio šlaitus, vanduo nuleidžiamas žemyn, o metaliniai vandens latakai kreipė jį tiesiai į elektrinės turbiną. Tuo pačiu principu buvo pastatytos ir kitos hidroelektrinės Zongo pasroviui.

Tokiu būdu kompleksas tarnavo pavyzdžiu to, kaip projektas, kuriuo iš pradžių buvo siekiama maksimaliai išnaudoti kalnų upės potencialą, harmoningai įsipaišė į aplinkinį gamtinį kraštovaizdį, nepažeidžiant jo vientisumo. Kol mes klajojome palei tarpeklį, užspaustą tarp uolų, jau visiškai atsigavusi nuo kalnų ligos Jessica išreiškė apėmusius mane jausmus. “Puiku, kad jie nepastatė milžiniškos užtvankos, – pasakė ji, – o tai visas šis nuostabus slėnis būtų po vandeniu.”

Vėliau, prieš einant miegoti mums skirtame miegamajame, Winifred gyrė Zongo hidroenergetikos projektą: “Aš niekada nemačiau nieko panašaus. Negi tu nesugebėsi panaudoti jį kaip atspirties tašką ir padaryti energijos tiekimo revoliuciją visos Lotynų Amerikos mastu? Tai taip paprasta! Tegul nebus tokių baisių eilių, kuriose neturtingi indėnai valandomis laukia galimybės apmokėti savo varganas sąskaitas už elektros energiją. Padaryk ją pigesne, tegul elektros energija ateina ir į kaimo vietoves. Reikia plėtoti daugiau tokių projektų, o ne investuoti Pasaulio banko pinigus į milžiniškų HE statybą! Padaryk šią kompaniją atsakingo, apdairaus požiūrio į aplinką pavyzdžiu.”

Aš atidžiai įsiklausiau į jos žodžius. Ir kitą dieną, sugrįžus į La Pasą, ir likusiomis iki išvykimo namo dienomis prasukinėjau galvoje žmonos išsakytas mintis. Kelis kartus turėjau galimybę aptarti šią temą su kompanijos vadovais ir inžinieriais. Daugelis jų atvyko iš Argentinos, Čilės, Paragvajaus – šalių, kuriose daugelį metų karinės diktatūros tarnavo korporatokratijos interesams. Todėl mane nelabai nustebino skepticizmas, su kuriuo jie reagavo į mano pamąstymus. Jų komentarus daugiau ar mažiau atkartojo Peru inžinieriaus, dirbusio COBEE daugiau nei dešimtmetį, žodžiai. “Leucadia tik ir svajoja apie pinigų maišus”, – kategoriškai pareiškė jis.

Ir kuo ilgiau aš svarsčiau, tuo labiau mane apimdavo pyktis. Lotynų Amerika jau seniai pavirto į klasikinį JAV viešpatavimo modelį. Jei kurioje nors šalyje, turtingoje vertingais gamtiniais ištekliais, dominančiais mūsų besotes korporacijas, į valdžią ateidavo nacionalinis lyderis, pilnas ryžto panaudoti šiuos išteklius savo šalies labui, pasikartodavo vienas ir tas pats scenarijus – valstybinis perversmas arba valstybės vadovo nužudymas, ir kiekvieną kartą prie valdžios atsidurdavo Vašingtono statytiniai. Toks likimas ištiko Braziliją, Gvatemalą, Boliviją, Čilę, Ekvadorą, Panamą. Dešimties metų laikotarpyje aš, būdamas ekonomikos smogiku, betarpiškai dalyvavau šiuose žaidimuose. Ir nors aš jau seniai mečiau šią profesiją, mane iki šiol kankina sąžinės graužimas. Ir pyktis.

Grįžęs į JAV, aš susisiekiau su Leucadia darbuotoju, atsakingu už vadovaujančio personalo atranką. Suvokdamas, kad užsiimu visiškai beviltišku reikalu, vis tik pranešiau, kad esu pasirengęs apsvarstyti galimybę priimti pasiūlymą, bet tik tuo atveju, jei man bus leista paversti COBEE į verslo modelį, paremtą socialinės atsakomybės ir atsakingo požiūrio į aplinką principais. Aš paaiškinau, kad buvau labai sužavėtas Zongo upės hidroenergetikos kompleksu, ir man atėjo į galvą mintis, kad pati kompanija, turinti galimybes tiekti elektros energiją skurdžiausiems gyventojų sluoksniams, kaip niekas kitas tinka pokyčių įdiegimo vaidmeniui.

Po mano tirados stojo ilga pauzė. “Gerai, – pagaliau atsakė mano pašnekovas, – aš aptarsiu tai su Ian’u Cumming’u. Tačiau daug nesitikėkite. Vadovai atsakingi prieš akcininkus, ir iš COBEE prezidento mes tikimės maksimalaus pelno. – Sekė dar viena pauzė. – Gal vis dėlto persigalvosite?”

Jo žodžiai tartum paskatino mano ryžtą: “Jokiu būdu”. Daugiau jie man niekada neskambino.

---

Į pasaulinės šlovės viršūnę Hugo Chavez’ą iškėlė 1992 m. vasario mėn. įvykiai, kai jis, būdamas Venesuelos kariuomenės papulkininkiu, vadovavo maištui prieš tuometinį šalies prezidentą Carlos Andres Perez’ą. Šis Venesuelos vadovas, kurio vardas jau seniai tapo begėdiškos korupcijos sinonimu, kėlė Chavez’ui ir jo šalininkams ypatingą neapykantą dėl savo pasirengimo visiškai parduoti šalį Pasaulio bankui, TVF ir užsienio korporacijoms.

Karakaso bendradarbiavimas su korporatokratija tapo bene pagrindine priežastimi, dėl kurios vienam gyventojui tenkančios pajamos sumažėjo daugiau nei 40%. Dėl masinio nuskurdimo kažkada buvę skaitlingiausios žemyno viduriniosios klasės atstovai buvo negailestingai išstumti į skurdžiausiųjų gretas. Nors Chavez’o maištas žlugo, jis paruošė dirvą būsimajam jo politinės karjeros kilimui.

Po to, kai Chavez’as buvo sučiuptas, jam buvo leista kreiptis per nacionalinę televiziją į savo šalininkus su kvietimu sudėti ginklus. Prieš milijonus bendrapiliečių jis atvirai pripažino, kad buvo nugalėtas – bet tik šį kartą. Drąsa ir sąžiningumas vos valandos bėgyje padarė Chavez’ą nacionaliniu didvyriu. Jis praleido ateinančius dvejus metus kalėjime, o po kurio laiko prezidentas Perez’as buvo nuverstas, ir Chavez’as po amnestijos išėjo į laisvę, turėdamas ryžtingo, drąsaus ir sąžiningo lyderio reputaciją, pasirengusio padėti vargšams ir pasiryžusio nutraukti šimtmečius trukusį jo šalies išnaudojimą.

1998 m. prezidento rinkimuose Venesuelos tauta atidavė balsus už Hugo Chavez’ą – jis laimėjo įspūdingą pergalę, surinkęs 56% balsų. Atėjęs į valdžią Chavez’as, skirtingai nei daugelis jo pirmtakų, nenugrimzdo į korupciją. Herojai, į kuriuos jis lygiavosi, buvo Gvatemalos lyderis Arbens’as, Čilės prezidentas Allende, Panamos prezidentas Torrijos’as ir Ekvadoro prezidentas Roldos’as. Visi jie savo laiku buvo nužudyti arba nuversti ne be CŽV pagalbos.

Dabar naujasis Venesuelos vadovas sekė jų pėdomis, remdamasis savo vizija, charizmatiškumu ir galia, kurią įgijo kaip šalies su didžiulėmis naftos atsargomis lyderis. Jo nenuginčijama pergalė ir nuolatinė atvira konfrontacija su Vašingtonu ir naftos kompanijomis šiandien įkvepia milijonus Lotynų Amerikos gyventojų.

Chavez’as tęsi pažadus, kuriuos jis davė savo bendrapiliečiams, miesto ir kaimo neturtingiesiems. Jis nesiekia nukreipti pelną iš naftos į naftos pramonės plėtrą, bet labiau stengiasi investuoti jį į projektus, kuriais siekiama kovoti su neraštingumu, prasta mityba, sergamumu ir kitomis socialinėmis problemomis.

Korporatokratija gi įžvelgia Chavez’o veikloje rimtą grėsmę jos interesams. Ir ne tik todėl, kad jis ryžtingai meta iššūkį naftos ir kitoms užsienio kompanijoms. Taip pat erzina ir tai, kad Chavez’o pavyzdžiu gali pasekti kitų šalių vadovai. Bush’o administracijos akyse bekompromisinis, nesutramdomas Hugo Chavez’as ir kitas nacionalinis lyderis Saddam’as Hussein’as tapo košmariškų sapnų išsipildymu, nuo kurio reikia kuo greičiau atsikratyti.

Kalbant apie Iraką, tai čia visos ekonomikos smogikų ir “šakalų” pastangos nuversti Hussein’ą sužlugo, ir Bush’o administracija jau rengiasi griebtis paskutinės priemonės – karinio smurto. Venesueloje procesas vienu žingsniu atsilieka: ekonomikos smogikus jau pakeitė “šakalai”, ir Vašingtonas vis dar tikisi, kad jie sugebės susidoroti su nepaklusniu prezidentu.

Panaudojant praktiką, išbandytą tokiose šalyse kaip Iranas, Čilė ir Kolumbija, 2002m. balandžio 11d. “šakalai” išprovokavo Karakase masines darbininkų demonstracijas, reikalaujančias Chavez’o atsistatydinimo.

Nepatenkintųjų minios patraukė prie Venesuelos valstybinės naftos kompanijos būstinės ir Miraflores prezidento rūmų. Tačiau čia juos pasitiko tūkstančiai kitų demonstrantų, kurie liko ištikimi savo prezidentui. Jie viešai paskelbė, kad streiko organizatoriai – begėdiški samdiniai, veikiantys CŽV nurodymu. Po to sekė netikėtas kariškių pareiškimas, kad prezidentas Chavez’as nuverstas ir laikomas vienoje karinėje bazėje.

Vašingtonas jau pradėjo švęsti pergalę, bet džiaugsmas buvo trumpalaikis. Įvykiai vėl staigiai apsisuko. Kariškiai, kurie liko ištikimi Chavez’ui, pradėjo skelbti masinį nepaklusnumą “naujai” valdžiai, vargšų minios vėl išėjo į gatves, o balandžio 13d. Chavez’as grįžo į savo postą. Venesuelos valdžios institucijų tyrimas parodė, kad pučą finansavo JAV vyriausybė.

Baltieji rūmai praktiškai pripažino savo dalyvavimą šiuose įvykiuose. Kaip pranešė Los Angeles Times, “grupė Bush’o administracijos pareigūnų pripažino antradienį, kad pastaraisiais mėnesiais jie ne kartą aptarinėjo prezidento Hugo Chavez’o nuvertimo klausimą su Venesuelos kariniais ir visuomeniniais lyderiais.”

Ironiška, kad 2003 m. JAV invazija į Iraką buvo paranki Chavez’ui. Naftos kainos pakilo į padanges, ir į Venesuelos iždą tekėjo naftos doleriai. Tai leido Venesuelai pradėti sunkiosios naftos gavybą Orinoco upės baseine, kas anksčiau buvo laikoma ekonomiškai nenaudinga. Chavez’as paskelbė, kad kai naftos barelio kaina viršys 50 dolerių ribą, Venesuela taps pasaulio lydere pagal naftos atsargas, išstumdama Artimuosius Rytus į antrąją vietą. Šie duomenys, jis patikino, yra pagrįsti JAV Energetikos departamento prognozėmis.

Lotynų Amerikos valstybės įtemptai stebėjo, kuo atsakys Bush’o administracija į nepavykusį bandymą nuversti Chavez’ą. Tačiau JAV prezidentas atrodė akivaizdžiai pasimetęs. Baltieji rūmai suprato, kad reikia elgtis ypač apdairiai.

Tuo tarpu įvykiai Lotynų Amerikoje mažai džiugino Vašingtoną. Luiz Inacio Lula da Silva triumfas 2002m. Brazilijos prezidento rinkimuose su įspūdingu balsų skaičiumi, suteikė naują impulsą nacionaliniams judėjimams žemyno šalyse.

Luiz Inacio Lula da Silva (arba tiesiog Lula), kuris 1980m. įkūrė pažangią Darbininkų Partiją, tapo įžymiu kaip politikas, nuosekliai pasisakantis už socialines reformas, ketinantis naudoti savo šalies gamtos išteklius Brazilijos neturtingųjų naudai ir reikalaujantis peržiūrėti Brazilijos skolą TVF, paskelbęs ją neteisėta. Su daugiau nei 60% balsų Lula atsidūrė vienoje eilėje su Chavez’u, papildydamas naujos “gyvųjų legendų” bangos – ypatingai populiarių Lotynų Amerikos nacionalinių lyderių – gretas.

Žinia apie tai, kad į valdžią atėjo vienas iš tų, kurie remia beteisius ir bedalius, greitai pasiekė tolimiausius Brazilijos kampelius, nuo Andų aukštikalnių kaimelių iki indėnų gyvenviečių Amazonės miškuose. Tai buvo įkvėpimas Lotynų Amerikos tautoms. Pirmą kartą šiuolaikinėje istorijoje jos pamatė realią galimybę išslysti iš kibių JAV nagų, nutraukti jų neribotą viešpatavimą.

---

Knygoje “Ekonomikos smogiko išpažintis” aš jau pasakojau apie Jaime Roldos Aguilera, universiteto profesorių ir advokatą, kuris 1979m. tapo pirmuoju demokratiškai išrinktu Ekvadoro prezidentu po ilgos eilės diktatorių – korporatokratijos statytinių. Stojęs prie valstybės vairo, Roldos’as iš karto pradėjo įgyvendinti savo priešrinkiminius pažadus pažaboti naftos kompanijas ir naudoti šalies gamtos išteklius neturtingųjų naudai.

Jausdamas simpatijas Roldos’ui, aš tada pradėjau bijoti, kad jam nepaklusus ekonomikos smogikų nurodymams, ant jo užsiundys “šakalus”. Mano baimė, deja, išsipildė – 1981m. gegužės 24d. Jaime Roldos žuvo lėktuvo katastrofoje. Kitą dieną Lotynų Amerikos laikraščiai išspausdino pranešimą apie tai pirmuosiuose puslapiuose. Antraštės didžiulėmis raidėmis skelbė:

“Prezidentas nužudytas CŽV!”

Dabar, praėjus dešimtmečiui, padėtis šalyje pasikeitė, tačiau politika išliko tokia pati. Po įsimintinos kelionės pas šuarus ir visuomeninių organizacijų Dream Change ir Pachamama Alliance įkūrimo man darėsi vis aiškiau, kad per 90-uosius Ekvadore brendo kažkokie sudėtingi giluminiai procesai, kol kas dar neiškilę į paviršių.

“Šakalai” padarė savo darbą – fiziškai pašalino Roldos’ą, tačiau spręsti šios šalies neatidėliotinų problemų Jungtinės Valstijos kažkodėl neskubėjo. Bet kai Ekvadoras tapo antru pagal dydį regione naftos tiekėju JAV, jo socialinės ir ekonominės problemos tapo precedento neturinčiomis. Gyventojų poliarizacija didėjo, atotrūkis tarp turtingųjų ir vargšų pavirto į bedugnę.

Unikalią gamtą negailestingai naikino, sveikatos apsaugos, švietimo sistemos ir kitos socialinės paslaugos patyrė nuosmukį. Labiausiai nukentėjo senbuviai. Vyriausybė ir naftos kompanijos išvarydavo vietos gentis iš savo protėvių žemių. Tie, kurie atsisakė paklusti spaudimui, su skausmu stebėjo, kaip buvo kertami medžiai, ruošiant vietas naftos platformoms, kaip upės virto nuodingų nuotekų grioviais.

Spaudimas vietinėms gentims buvo daromas įvairiomis formomis. Viena iš jų pasirodė man visu gražumu eilinio apsilankymo Amazonėje metu. Jaunasis šuaras vardu Tunduam pasakojo, kad jis paliks genties bendruomenę. “Turiu gabumų kalboms – tą kalba naftos kompanijos specialistai, – paaiškino jis. – Jie nori nusiųsti mane į savo mokyklą mokytis anglų kalbos, ir už tai jie pažadėjo mane įdarbinti vėliau. Bet aš kažko nerimauju. Tsentsakas padarė, kaip jie prašė. Tik dabar jo vardas ne Tsentsakas, bet Džoelas. Jie liepia jam rašyti straipsnius laikraščiuose prieš tokias organizacijas, kaip jūsų Dream Change, Pachamama ir kitas, kurios padeda mums kovoti su naftos kompanijomis. O dar jam liepia sakyti, kad mūsų liaudis jį išrinko visų šuarų atstovu, ir dabar jis turi pasirašinėti įvairius dokumentus, pagal kuriuos mūsų žemės atitenka naftos kompanijoms. Jie grasina pasodinti jį į kalėjimą, jei jis atsisakys.”

Tokios istorijos tik stiprino mano norą padėti šuarams ir jų džiunglių kaimynams. Dilema, prieš kurią gyvenimas pastatė šiuos žmones, tampančius vis artimesniais man, paskatino mano susidomėjimą 2002m. prezidento rinkimų kampanija. Pirmą kartą po Roldos’o į Ekvadoro prezidento postą pretendavo žmogus, kuriam, atrodė, iš tiesų yra artimos vietinių gyventojų problemos. Tuo pačiu metu jis ketino rimtai priešintis naftos gigantams. Nedaug trūko, kad būčiau susitikęs su juo pasimetusiame džiunglėse Shell miestelyje, pavadintame naftos kompanijos vardu. Mes su grupe Dream Change darbuotojų laukėme lėktuvo skristi pas šuarus, kai sužinojome, kad kandidatas į prezidentus Lucio Gutierrez’as atvyksta į Šelą.

Tai buvo neeilinė asmenybė, sprendžiant iš to, kad jam pavyko suburti į vieną koaliciją Ekvadoro kariškius ir įtakingiausias vietines organizacijas, atstovaujančias senbuvių interesus. Pirmieji palaikė Gutierrez’ą, kadangi jis buvo jų kolega praeityje, atsargos pulkininkas. Antrųjų pagarbos jis nusipelnė, kai 2000m., dar būdamas karinėje tarnyboje, atsisakė savo kariams duoti įsakymą išvaikyti masinę indėnų demonstraciją, kurie apsupo prezidento rūmus reikalaudami tuometinio valstybės vadovo atsistatydinimo. Vietoj to pulkininkas įsakė išdėstyti lauko virtuves, kad pamaitinti demonstrantus, o po to netrukdė jiems šturmu paimti Kongreso pastatą.

Atsisakydamas paklusti įsakymui, Gutierrez’as padėjo nuversti prezidentą, kuris sugebėjo užsitarnauti Ekvadoro neturtingųjų neapykantą už atvirą TVF ir Pasaulio banko politikos rėmimą, įskaitant labai nepopuliarią Ekvadoro nacionalinės valiutos sukrės dolerizaciją. Šis žingsnis turėjo pačias skaudžiausias pasekmes Ekvadoro gyventojams, išskyrus saujelę labiausiai pasiturinčių, kurie jau buvo pasirūpinę pervesti savo pinigus į užsienio bankų sąskaitas, investuoti į vertybinius popierius ir nekilnojamąjį turtą užsienyje.

Šelas buvo apgalvotai pasirinktas kandidato į prezidentus susitikimui su rinkėjais, kuriems džiunglės buvo gimtieji namai. Miestelis išaugo iškirstoje miško teritorijoje prieš kelis dešimtmečius, kai čia prasidėjo naftos telkinių įsisavinimas. Vietinės gentys nuožmiai gynė savo žemes nuo svetimšalių invazijos, buvo ir smurto atvejų. Valdžia bandė įvesti tvarką, nusiųsdamos čia tūkstančius kariškių – suprantama, su Pentagono parama. Tuo pačiu metu Šelo centre buvo pradėta didelės karinės bazės statyba. Vėliau ji išaugo dar labiau, o dabar kai kurie jos pastatai nusidriekia toli į džiungles. Tvarkingi akmeniniai keliai yra pakankamai didelė retenybė šioje pasaulio dalyje. Kaip ir šiuolaikiška sudėtinga pasiklausymo įranga, kurios yra tiesiog prigrūsta karinėje bazėje.

Netgi buvo kalbama, kad Amerikos ir Ekvadoro ryšių specialistai, sėdintys bazės tarnybinėse patalpose, šalia Šelo centrinės gatvės, gali klausytis, kas kalbama vyresniųjų pasitarimuose kiekviename indėnų kaimelyje. Be to, buvo nuolatinių gandų, kad naftos kompanijų finansuojami labdaros fondai atseikėja milijonus dolerių misionierių grupėms, kad jos patalpintų pasiklausymo prietaisus krepšiuose su maistu ir medikamentais, kuriuos vietos gentims išdalina kaip humanitarinę pagalbą. Nenuostabu, kad visada, kai genčių taryba nusprendžia siųsti savo karius pulti naftos platformą, kariuomenės padaliniai, permesti sraigtasparniu iš Šelo, atsiduria ten anksčiau už juos.

Tą dieną, apie kurią pasakoju, mieste buvo ypatingas pagyvėjimas, dulkėtos gatvės buvo užtvindytos minios. Kaipgi kitaip, juk čia atvykstant laukė Gutierrez’o, ir kiekvienas tikėjosi, kad galės paspausti ranką kandidatui į prezidentus. Šuarų šamanai su tradiciniais galvos apdangalais iš plunksnų buvo minioje greta Amerikos “žaliųjų berečių”, naftos platformų darbininkai stovėjo šalia Ekvadoro komandosų. Atmosfera buvo šventiška, atrodė, praeities nesutarimai pamiršti, buvę oponentai paskelbė paliaubas, kad visiems kartu paremti savo šalį, suniokotą korupcijos, infliacijos ir priespaudos metais.

Beje, mes taip ir nepamatėme Gutierrez’o tą dieną – mūsų lėktuvas atskrido pirmiau, nei atvyko jis. Tačiau šis trumpas apsilankymas miestelyje, kuris rengiasi susitikti su kandidatu į prezidentus, padėjo man geriau suprasti, kokie svarbūs buvo šie rinkimai Ekvadoro senbuviams. Kaip ir jų broliai iš Bolivijos, Brazilijos ir Venesuelos, tos šalies žmonės šimtmečiais vilko svetimšalių išnaudojimo naštą ir dabar buvo pasiryžę atsikratyti šios neteisybės.

2002 m. lapkričio mėn. įvykusiose rinkimuose Gutierrez’as buvo išrinktas prezidentu. Senbuviai, kurie laikė jį savo kandidatu, buvo nemažai nustebę, kaip lengvai laimėjo Gutierrez’as – neišdrįsdami tikėtis sėkmės, jie, matyt, ruošėsi sunkesniems laikams.

2003 m. pradžioje aš vėl nuvykau į Ekvadorą. Kaip sužinojau jau Kito mieste, daugelis šalies gyventojų yra nepatenkinti naujuoju prezidentu, nes yra įsitikinę, kad jis sudarė slaptą sandorį su naftos kompanijomis ir jau priėmė Pasaulio banko ir TVF pasiūlymą įgyvendinti restruktūrizavimo paketą (SAP). Tai reiškė, kad Gutierrez’as vykdo tą pačią ekonominę politiką, kaip ir jo nepopuliarūs pirmtakai. Mieste buvo iškabinti plakatai, vaizduojantys Gutierrez’ą ir prezidentą Bush’ą spaudžiant rankas. Senbuvių genčių lyderiai, įsiutę dėl užuominų į jų priklausymą islamo teroristinei organizacijai, perspėjo, kad jei Gutierrez’as privers juos jėga ginti savo žemes nuo naftos kompanijų, šie gandai taps realybe.

Pasauliniame socialiniame forume, vykusiame Brazilijoje 2005m. sausio mėn., buvo pristatyta mano knyga “Ekonomikos smogiko išpažintis”, ir daugelis dalyvių, kaip aš supratau, buvo ją perskaitę. Manęs visą laiką tik ir klausinėjo, ar man žinoma, kuris iš ekonomikos smogikų užvedė Gutierrez’ą ant korupcijos kelio.

Žmonės neabejojo, kad Ekvadoro prezidentas pasidavė grasinimams ir papirkimui. Ir nors aš tikrai negalėjau įvardinti jokių asmenų, turėjau rimtų įtarimų, kad tame yra daug tiesos. Toliau papasakosiu apie susitikimus su vienu iš “šakalų”, kuris tvirtino, kad jis ir buvo tas asmuo.

---

2005 m. sausį, kai atvykau į Brazilijoje vykstantį Pasaulio socialinį forumą (PSF), visa Lotynų Amerika buvo apimta išties revoliucinio judėjimo prieš korporatokratiją. Pasisakančių prieš jos viešpatavimą nacionalinių Lotynų Amerikos lyderių būrį, kuriam priklausė Chavez’as, Lula ir Gutierrez’as, papildė Nestor’as Kirchner’is, Argentinos prezidentas, ir Tabare Ramon Vazquez’as, laimėjęs rinkimus Urugvajuje.

Visi jie atėjo į valdžią ant populistinių kampanijų bangos, atvirai skelbdami savo pasiryžimą padaryti galą JAV kišimuisi ir užsienio korporacijų viešpatavimui. Jų išrinkimas buvo žinia pasauliui, kuri nedviprasmiškai skelbė, kad į Lotynų Ameriką ateina nauji laikai. Šiaurės Amerikos spauda galėjo kiek nori apšaukinėti naujus lyderius “kairuoliais”, “Castro draugais” ir net “komunistais”, bet Afrikoje, Azijoje ir Europoje, taip pat Centrinėje ir Pietų Amerikoje visi puikiai žinojo, kad tai nėra tiesa. Kiekvienas naujasis lyderis buvo pasiryžęs apsaugoti nacionalinius interesus ir norėjo, kad jo šalies ištekliai padėtų žmonėms išbristi iš vargo ir skurdo.

Čilėje taip pat vyko kažkas neįprasto. Paviešinti duomenys ir išslaptinti JAV vyriausybiniai dokumentai patvirtino ilgai sklandžiusius gandus ir įtarimus, kad 1973m. demokratiškai išrinktas Čilės prezidentas Salvador’as Allende buvo nuverstas ne be Nixon’o administracijos ir CŽV dalyvavimo. Kaip paaiškėjo, jie koordinavo Amerikos kompanijų ir Čilės kariuomenės veiksmus, kad parengtų pučą. Tuo tarpu Allende’s “nusikaltimas” buvo tik tai, kad jis, kaip buvo žadėjęs, pradėjo perdavinėti šalies gamtinius išteklius savo liaudžiai. Po rinkimų jis paskelbė apie užsienio kapitalui priklausančios vario, anglies ir plieno pramonės bei 60 privačių bankų nacionalizaciją. JAV sureagavo taip pat, kaip Irane, Irake, Gvatemaloje, Indonezijoje ir daugelyje kitų šalių – pakeitė nepageidaujamą Allende žmogumi, kuris pilnai pateisino kruvino despoto vardą – generolu Augusto Pinochet’u. Dabar, po 20 metų, naujienos iš JAV ir Čilės sudrebino Pasaulio socialinį forumą.

Kaip buvo pranešama, JAV Kongreso ir Čilės teisėsaugos tyrimo metu buvo nustatyta, kad generolo Pinochet’o slaptose banko sąskaitose Vašingtono Riggs Banke ir keliuose kituose užsienio bankuose buvo laikoma ne mažiau kaip 16 mln. dolerių. Taip pat buvo kalbama, kad Pinochet’as bus teisiamas dėl ne mažiau kaip 2000 Čilės piliečių, nukankintų chuntos kalėjimuose, nužudymo.

Pasaulio socialinis forumas simbolizuoja pokyčius, kurie vyksta visoje planetoje. Jis buvo sukurtas naujojo tūkstantmečio pradžioje kaip atsakas į Pasaulio ekonomikos forumą, kuriame vyriausybės ir stambaus verslo atstovai tariasi dėl bendradarbiavimo, sudaro sandorius, plėtoja prekybos politiką ir koordinuoja kitas korporatokratijos strategijas.

Švedijos visuomeninės organizacijos Dag Hammarskjöld Foundation prašymu aš turėjau forumo dalyviams perskaityti pranešimą tema “Ekonomikos smogiko išpažintis – kas laukia mūsų pasaulio?”. Specialiai mano pasirodymui buvo pastatyta didžiulė palapinė. Teisės į mano knygą jau buvo parduotos daugelyje šalių, nors daugumoje jų ji dar nebuvo išleista, tačiau visi ją žinojo – forume pardavinėjo anglišką versiją.

Mano pasirodymas turėjo didžiulį rezonansą. Tartum atsiverė durys į uždraustą kambarį, ir dabar į mane kreipėsi daugelis žmonių iš Afrikos, Azijos ir Lotynų Amerikos: įvairių organizacijų vardu arba nuo savęs jie norėjo pasidalinti su manimi faktais ir pastabomis, susijusiomis su mano kalbos tema, ir troško išgirsti daugiau smulkmenų iš manęs.

Tarp kitų priėjo vyras, bendrame fone išsiskirdamas ypatinga elegancija ir įteikė man blizgančią vizitinę kortelę. Iš jos supratau, kad priešais mane yra vienas iš aukščiausių Lulos, Brazilijos prezidento, patarėjų. Jis paprašė privataus susitikimo nedideliame parke netoli mano viešbučio. “Tik norėčiau, kad tai liktų griežtai tarp mūsų”, – primygtinai prašė jis.

Sutartu laiku aš pajudėjau link parko, jausdamas miglotą susirūpinimą. Spėliojau, apie ką aukšto rango valstybės pareigūnas norėjo pasikalbėti su manimi. Gal aš kažkuo sukėliau nepasitenkinimą Brazilijos prezidentui? Vargu, pagalvojau, bet tada kodėl jis paprašė susitikimo, ir dar taip slaptai? Visa tai atrodė labai intriguojančiai.

“Jose”, kaip jis prisistatė, jau laukė manęs ant suoliuko po medžiu. Išlygintus marškinius ir kelnes su tvarkingais kantais pakeitė sportiniai marškinėliai ir džinsai. Matyt, dėl konspiracijos jis užsidėjo didžiulius tamsius akinius, dėl kurių atrodė panašus į laumžirgį, ir užsimaukšlino beisbolo kepuraitę ant akių. Tada jis šoktelėjo link manęs, nervingai apsidairydamas aplink, ir ištiesė ranką. “Ačiū, kad atėjote” – pasakė jis. Ir toliau stovėdamas, nepriekaištinga anglų kalba jis pranešė, kad jei bus apklaustas apie mūsų susitikimą, pasakys, kad tik norėjo sužinoti daugiau apie mane ir mano knygą, kuri netrukus bus išleista Brazilijoje. “Tikiuosi, kad iki to neprieis”, – pridūrė jis, vėl įdėmiai apžvelgdamas parką. – Nors kas žino, kas gali atsitikti šiomis dienomis …”, – jis pertraukė save ir gestu pakvietė prisėsti šalia.

Jose aiškiai jautė palengvėjimą, išgirdęs mano užtikrinimą, kad tikrieji vardai nebus paskelbti viešai. Tada jis perėjo prie tikrojo mūsų susitikimo tikslo.

Jis norėjo per mane atkreipti Amerikos visuomenės dėmesį į kai kuriuos faktus, bet pareikalavo garantijų, kad aš išsaugosiu šaltinio konfidencialumą. Jei pažadėsiu tai, tęsė Jose, jis neprieštaraus, kad užsirašysiu pastabas mūsų pokalbio metu.

Pokalbyje jis paminėjo, kad 1968m., kai aš ką tik baigiau koledžą, jam jau buvo 26 metai. Perskaitęs mano knygą, pasakojo Jose, jis nusprendė, kad aš pasielgiau teisingai, iškėlęs į dienos šviesą visus šiuos faktus. “Tačiau jūs parodėte tik pačią ledkalnio viršūnę, ir esu įsitikinęs, kad puikiai tai suprantate. Ir vis dėlto jaučiuosi įpareigotas pareikšti, kad net jūsų knyga neatskleidžia tikrųjų mastų to, kas iš tikrųjų vyksta tikrovėje”.

Jis papasakojo, kad jo bosui, Brazilijos prezidentui Lulai, daromas beprecedentinis spaudimas. “Naudojami ne tik kyšiai, grasinimai valstybiniu perversmu ir fiziniu sunaikinimu, ne tik gudrūs sandoriai ir didelio masto ekonominių prognozių falsifikavimas, ne tik bandymai įvilioti šalį į skolų duobę, atrodytų, dosniais kreditais, kurių mes niekada negalėtume išmokėti. Tie, apie kuriuos rašote “Išpažintyje”, veikia daug plačiau. Jų įtaka yra tokia gili, kad jūs net nesapnavote”.

Toliau jis paaiškino, kad Brazilijoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, korporatokratija iš esmės kontroliuoja visas politines partijas. “Net komunistai radikalai, kurie visomis jėgomis kritikuoja JAV, ir tie ant Vašingtono kabliuko”. Kai pasidomėjau, iš kur jis visa tai gali žinoti, Jose nusijuokė atsakydamas:

“Aš labai seniai verdu šiame katile. Aš visada buvau politikoje, dar nuo Johnson’o laikų ir iki Bush’o, tiksliau, abiejų Bush’ų. Aš stebėjau visa tai iš vidaus ir galiu jus patikinti, kad jūsų žvalgybinės tarnybos, kaip ir jūsų ekonomikos smogikai, veikia daug efektyviau, nei galite įsivaizduoti”.

Jose pasakojo, kad jie pradeda tvirkinti jaunimą dar ant studentiško suolo, naudodamiesi jo naivumu ir pažeidžiamumu. Jis pats savo jaunystėje patyrė tokį apdorojimą – buvo naudojamos bet kokios priemonės: gundančios gražuolės, išgėrimai, narkotikai. “Tokiu būdu, net jei kurioje nors šalyje į valdžią ateina JAV priešininkas ir skelbia, kad negailės jėgų kovai su Vašingtono įtaka, CŽV jau turi priemonių daryti jam spaudimą – tai, ką jūs vadinate kompromatu”. “Šantažas”, – pasufleravau.

Jose nusijuokė: “Galima tai vadinti taip, galima “šiuolaikinės diplomatijos” metodu. Bet jūs gi suprantate, kad tuo užsiima ne tik Jungtinės Valstijos. Manau, kad jūs girdėjote gandus apie tai, kodėl generolas Noriega buvo pašalintas iš Panamos ir numestas pūti į Amerikos kalėjimą”. “O kaipgi, buvo kalbama, kad jis prikimšo slaptų kamerų į Kontadoros salą”.

Kontadora yra negeros reputacijos kurortinė vietelė Deimantinių Salų sudėtyje, toks ramus prieglobstis, kurio pasilinksminimo įstaigose Amerikos verslininkai toliau nuo pašalinių akių galėtų įsiteikti politikams, lepindami juos mėgstamomis nuodėmingomis pramogomis. Būdamas ekonomikos smogiku, kelis kartus lankiausi šioje saloje, žinoma, pasinaudojant jos galimybėmis. “Ir jūs galite įvardinti ką nors iš tų, kurių nuodėmes įamžino tos kameros?”

“Sklandė gandai, kad buvo nuotraukos, kuriose Bush’as jaunesnysis vartoja kokainą ir užsiima iškrypėlišku seksu. Ir tai tuo metu, kai jo tėvas užėmė prezidento postą.”

Lotynų Amerikoje kai kas manė, kad Noriega, panaudojant kompromituojančias Bush’o jaunesniojo ir jo draugelių nuotraukas, bandė priversti Bush’ą vyresnįjį palaikyti Panamos vadovybę keliais esminiais klausimais. Bet apsiskaičiavo – po karinės invazijos į Panamą Noriega buvo skubiai uždarytas už grotų Majamyje.

Kariuomenė, beje, pasirūpino subombarduoti pastatą, kuriame Noriega saugojo kompromatą. Niekas nesijaudino, kad tą 1989m. gruodžio dieną Panamoje, šalies sostinėje, du tūkstančiai nekaltų civilių tiesiog sudegė gyvi. Daugelis iki šiol teigia, kad tai yra vienintelis logiškas paaiškinimas žiaurumui, kuris lydėjo iki dantų ginkluotų JAV kariškių įsiveržimą į šalies teritoriją, kur net nebuvo ginkluotųjų pajėgų – kokia dar ten grėsmė Jungtinėms Valstijoms! Jose linktelėjimu patvirtino savo sutikimą su mano žodžiais: “Pareigos, kurias aš užėmiau, leido man manyti, kad šie gandai pilnai tikėtini. Aš žinojau tokių dalykų, kurie patvirtino, kad ši versija buvo visai ne įaudrintos vaizduotės kliedesiai, – Jose kilstelėjo galvą. – “Tiesą sakant, jūs taip pat suprantate tai”. – Jis pritilo, jau kelintą kartą apsižvalgydamas: – “Ir visa tai man kelia siaubą”.

Aš paklausiau, ar tiesa, kad prezidentas Lula pasidavė korupcijai, ir kaip ilgai tai vyksta. Šis klausimas, kaip aš pastebėjau, labai sutrikdė mano pašnekovą. Po gana ilgos pauzės, jis pagaliau atsargiai pastebėjo, kad Lula buvo sistemos dalimi. “O kaip dar jis galėjo pakilti į tokias aukštumas?” Tuo pačiu Jose pasistengė patikinti mane, kad jis yra sužavėtas prezidentu Lula. “Jis yra realistas ir puikiai supranta, kad tai yra vienintelis būdas padėti savo tautai…” Tada Jose krestelėjo galvą, tarsi išvaikydamas slogias mintis: “Bijau, kad Vašingtonas pabandys jį pašalinti, jei jis išdrįs nueiti per toli”.

“Kaip manai, ko jie gali griebtis?”

“Jūs pats sakėte, kad kiekvienas turi savo skeletą spintoje. Vos ne kiekvienas dabartinis politikas savo laiku padarė ką nors tokio, ką pateikus tinkama forma, galima mesti šešėlį jo reputacijai. Paimkime kad ir Clinton’o skandalą. Akivaizdu, kad prezidento romanas su Monica Lewinsky čia niekuo dėtas.

Problemos šaknys yra daug gilesnės. Clinton’as nuėjo per toli, bandydamas pakeisti jėgų pusiausvyrą pasaulio valiutų scenoje, be to, jis buvo per jaunas, dinamiškas ir turėjo didžiulę charizmą – respublikonai aiškiai jį laikė kaip grėsmę jų perspektyvoms būsimose kovose dėl vietos Baltuosiuose Rūmuose. Tai ir ištempė šią istoriją su Monica į dienos šviesą. Nejau manote, kad tas pats Bush’as praeityje turėjo mažiau tokių ryšių? Bet kam dabar tai įdomu?

Štai taip ir Lula – ir jis turi savo skeletą spintoje. Jei jis pradės rodyti nepaklusnumą tiems, kurie valdo jūsų imperiją, jie iš karto atkapstys kokius nors jį kompromituojančius faktus. Ir apskritai, yra daug būdų nuversti valstybės vadovą, kuris kelia grėsmę JAV hegemonijai”.

Jose su ypatinga veido išraiška pažvelgė į mane. Šį žvilgsnį aš dar prisiminsiu po kelių mėnesių, kai Brazilijos prezidentas įsivels į didelį korupcijos skandalą, grasinantį padaryti galą jo politinei karjerai. Buvo kalbama apie įstatymų leidėjų balsų papirkinėjimą. Keturi aukšto rango Brazilijos valdininkai pripažino, kad jie sukūrė daugiamilijonines sudėtingas schemas, kurių pagalba valdančioji partija apdovanodavo kongreso narius už tam tikrų įstatymų projektų palaikymą.

Aš paklausiau Jose, ar jis mato kokį nors būdą pažaboti imperiją. “Štai todėl aš ir paprašiau jūsų susitikti, – tarė Jose, – tik jūs Jungtinėse Valstijose galite pakeisti esamą padėtį. Tai jūsų vyriausybės sukurta problema, ir jūsų tauta atsakinga už jos sprendimą. Turite priversti Vašingtoną laikytis demokratijos principų, net jei demokratiškai išrinkti kitų šalių lyderiai nacionalizuoja jūsų korporacijų, šitų korupcijos kurstytojų, nuosavybę. Jūs privalote griežčiau kontroliuoti savo korporacijas ir savo vyriausybę. Jungtinių Valstijų piliečiai turi daug politinės galios. Ir jūs turėtumėte ją panaudoti.

Atminkite, kad tik jūsų žmonės gali tai padaryti, nes čia, Brazilijoje, mūsų rankos ir kojos supančiotos. Kaip ir Venesueloje. Ir Nigerijoje. Tai jūsų reikalas”. Taigi, euforija, kurią patyriau laikydamas ką tik atspausdintą savo knygos egzempliorių, ir kuri įkvėpė mane pasirodymo PSF metu, po Jose žodžių staiga pradėjo nykti. Vėliau, kai aš klajojau Porto Alegre gatvėse, jaučiausi vis labiau sugniuždytas. Manau, kad tai suvaidino ne paskutinį vaidmenį tame, kad aš pasidaviau nuostabios Brazilės, apsimetusios žurnaliste, žavesiui.

---

Aš negalėjau jos nepastebėti – mano pasirodymo metu ji sėdėjo pirmoje eilėje, tiesiai po podiumu, iš kurio aš kreipiausi į forumo dalyvius. Geltonai kaštoninės spalvos garbanos krito ant jos pečių, o trumpas sijonas neslėpė ilgų lieknų kojų tobulumo. Aukšti skruostikauliai liudijo, kad jos gyslomis teka indėnų kraujas. Jos žavinga šypsena, atrodė, skirta man asmeniškai. Visa tai išskyrė ją net tokioje šalyje kaip Brazilija, kuri garsėja savo gražiomis moterimis.

Kai baigiau pranešimą, ji pirmoji pakilo ant podiumo ir šiltai paspaudė man ranką. Vizitinėje kortelėje, kurią ji įteikė man, buvo parašytas jos vardas – Beatrice Muchala. Toliau buvo nurodyti kelių Brazilijos žurnalų pavadinimai ir adresas Rio de Žaneire. “Aš tiesiog privalau paimti interviu iš jūsų, – pasakė ji, – mano skaitytojai tikrai turėtų sužinoti daugiau apie jus. Aš pati ispanė, gimusi Argentinoje, bet širdyje, – čia ji pasiuntė man dar vieną jaudinančią šypseną, – aš esu tikra karioka”.

Tai, kaip tai buvo pasakyta, ir dar kartu su atvirai viliojančia šypsena, staiga privertė mane būti atsargesniam. Karioka – taip yra vadinamos gražiosios Rio de Žaneiro gyventojos, kurios pagarsėjo dėl savo ypatingo sugebėjimo patenkinti vyrus. Beje, mano knygų pristatymų metu moterys gana dažnai rodė dėmesį man, tačiau daugiausia tai buvo visiškai nekalta simpatijos išraiška.

Čiagi viskas buvo kažkaip visiškai kitaip. Labai jau kruopščiai apgalvota buvo Beatrice strategija, kaip man pasirodė. Ir jos pasirinkta vieta, jos viliojančios pozos mano kalbos metu, ir jos pernelyg atviras apsirengimo stilius. Ir be to, jos grožis buvo per daug intriguojantis, per daug svaiginantis – šiek tiek per daug, nei derėtų. Mano instinktas davė aiškų pavojaus signalą. Aš mandagiai atmečiau jos pasiūlymą, pasiteisindamas perkrauta dienotvarke, suplanuota vos ne iki minutės.

Tą dieną Beatrice priėjo prie manęs dar kelis kartus, kai aš kalbėjausi su Pasaulio socialinio forumo dalyviais, bet buvau neperkalbamas. Įdomu tai, kad aš atsitiktinai sutikau Beatrice ir tą dieną, kai, priblokštas Jose atvirumo, niūriai klajojau Porto Alegre gatvėse. Ji vėl įteikė man vizitinę kortelę, bet šį kartą nebuvo tokia atkakli. Galbūt pajuto mano nuotaiką, o galbūt ją šiek tiek supykdė tai, kad mano “perkrauta” dienotvarkė leidžia man slampinėti po miestą. Tai net sužadino manyje kaltės jausmą – iš tiesų, kodėl aš žiūriu į ją taip įtartinai?

Po to trumpo susitikimo aš jau negalėjau išmesti iš galvos viliojančiai nuostabios Beatrice. Tiesą sakant, pokalbis su Jose turėjo perspėti mane, bet kažkodėl jis turėjo priešingą poveikį. Buvau sugniuždytas, mane slėgė viskas, ką sužinojau. O čia dar praleidau galimybę pabendrauti su tokia gražuole. Dabar aš jau bariau save už savo idiotišką užsispyrimą. Galbūt, kad atstatyti pusiausvyrą man kaip tik ir trūksta bendravimo su žavinga moterimi? Galų gale, ji gi žurnalistė, o aš atvykau į Braziliją kaip tik tam, kad papasakoti žmonėms apie savo knygą. Kas čia blogo, kad pasikalbėsiu su ja?

Man iškart pakilo nuotaika, kai radau raštelį, kurį ji paliko man viešbutyje prie portjė staliuko. Aš iš karto paskambinau nurodytu telefonu, ir mes susitarėme susitikti tą patį vakarą jos viešbučio vestibiulyje – viešesnę vietą sunku ir įsivaizduoti. Šiuo argumentu aš bandžiau nuslopinti savyje nerimo likučius.

Ir štai Beatrice ir aš sėdime “Plaza” viešbučio vestibiulyje. Ji pasiūlė, kad interviu būtų ispaniškai – kaip ji paaiškino, angliškai ji kalba ne taip gerai, kaip aš ispaniškai. Straipsniai, kuriuos ji ketina parašyti, tęsė Beatrice, bus publikuoti Argentinoje ir Brazilijoje – vėliau ji išvers juos į portugalų kalbą. Iš pradžių ji man papasakojo šiek tiek apie save, savo vaikystę, o aš, savo ruožtu, papasakojau jai apie tai, kaip lankiausi Buenos Airėse. Ji mielai juokavo, kad sunku būti argentiniete tokioje moteriško grožio oazėje, kaip Rio.

Po maždaug ketvirčio valandos malonaus pokalbio, Beatrice paprašė leidimo įrašyti mano atsakymus, ir aš sutikau. Pasikapsčiusi didelėje megztoje rankinėje, ji tuoj pat išsitraukė nešiojamą magnetofoną ir pastatė mikrofoną ant staliuko tarp mūsų. Tada uždavė keletą klausimų apie mano kaip ekonomikos smogiko darbą. Po to ji atsuko juostą ir pradėjo klausytis įrašo per ausines. Kai pabaigė, ji nusiminusi pakraipė galvą: “Kokybė prasta, per daug pašalinių garsų”. Tada vėl pasikapstė rankinėje – šį kartą jos rankose atsidūrė rašiklis ir mažas bloknotas. Atsiprašiusi, Beatrice paprašė manęs pakartoti viską, ką pasakiau. Aš pradėjau pasakoti dar kartą, o ji stropiai užsirašinėjo.

Kai baigėme darbą, ji atsilošė fotelyje ir, lengvai prikandusi rašiklio galiuką, pareiškė, kad daugelis Brazilijoje jau mane pažįsta kaip buvusį ekonomikos smogiką, bet beveik niekas nežino, kad aš taip pat esu daugelio knygų apie vietinių tautų kultūrą autorius. “Mano skaitytojai norėtų daugiau sužinoti apie gentis, gyvenančias amžinai žaliuojančiuose Amazonės miškuose ir suprasti jų savitos kultūros ypatumus. Ar galime apie tai pakalbėti dabar?” Aš mielai sutikau, jau pakankamai pavargęs nuo nuolatinių pokalbių apie ekonomikos smogikus. Buvo malonu pereiti prie mano mėgstamiausios srities, pakalbėti apie mano ankstyvąsias knygas.

Tada Beatrice susimąsčiusi pažvelgė į magnetofoną. “Tik norėčiau įrašyti jūsų pasakojimą. Ar neprieštarausite, jei persikeltume į ramesnę vietą, kur galėsiu padaryti kokybišką įrašą? Gal nueitume į mano kambarį? Reikia tik pasikelti liftu”.

Tuo metu idėja pakalbėti su ja apie čiabuvių kultūrą man pasirodė labai patraukli. Prisipažinsiu, kad buvau sužavėtas profesionalumo, su kuriuo Beatrice ėmė interviu, man patiko mūsų pokalbio atmosfera. Žinoma, atsižvelgiant į mano praeities profesiją ir patirtį, turėjau būti labai atsargus, bet, kartoju, tą dieną mano vidinė nuojauta buvo šiek tiek atbukusi.

Savo kambaryje Beatrice pasiūlė man atsisėsti ant sofos ir padėjo magnetofoną ant mažo staliuko. Tada pasiūlė man vyno, ir nors aš paprastai nieko negeriu, tik alų, šį kartą nesilaikiau savo taisyklės ir sutikau. Ji pripildė du bokalus, atsisėdo ant sofos šalia manęs ir pasiūlė: “Na ką gi, pradėkime.” Ir aš vėl atsakinėjau į jos klausimus. Vienu metu pastebėjau, kad mūsų kūnai susilietė – matyt, užduodama klausimus, ji palaipsniui artėjo link manęs. Dabar ji prislinko dar arčiau ir lengvu judesiu išjungė įrašymo mygtuką, tada padavė man bokalą. Jos pirštai švelniai palietė manuosius. Mūsų bokalai tyliai suskambėjo, kai susidaužėme.

Aš pakerėtas žiūrėjau, kaip ji lėtai gurkštelėjo vyno. Staiga prisiminiau, kaip šiandien vienumoje, tarsi laukdama kažko, Beatrice stovėjo gatvėje, tiesiai ant kelio nuo mano viešbučio iki parko, kur turėjau susitikimą su Jose. “Kokia tikimybė atsitiktinai susitikti tokiame dideliame mieste, kaip Porto Alegre?” – pagalvojau. Tuo pačiu metu gerai supratau, kad Beatrice motyvavo ne tik noras užsiimti seksu su bestselerių autoriumi. Beatrice pažvelgė man į akis per bokalo viršų. Aš gi ryžtingai pastačiau savąjį ant stalo, taip ir neparagavęs vyno. Įdomu, pamaniau, gal ji ten ko nors primaišė?

“Aš esu tiek vyresnis už jus, kad galėčiau būti tėvu, – pasakiau kiek įmanoma rimtai. Tuo pačiu metu apžiūrėjau kambarį, galvodamas, kur galėtų būti paslėptos vaizdo kameros. – Be to, esu vedęs“. Aš ryžtingai pakilau nuo sofos.

Nesistebėdama įvykusiomis manyje permainomis, Beatrice žaismingai tarė: „O pas mus Brazilijoje sakoma, kad kuo vyresnis vyras, tuo geriau jis žino, kaip suteikti moteriai tikrą malonumą; o vedę vyrai geri dar ir tuo, kad mažai plepa“.

„Aš turiu eiti“, – tvirtai pasakiau.

“Bet dar taip anksti, – atsakė ji, bet aš jau pasukau link durų. Apsisukęs ant slenksčio, pareiškiau jai: „Šį kartą likime tik draugai“. Beatrice grakščiai pakilo nuo sofos ir žengė link manęs. Aš paskubėjau atidaryti duris. „Norėčiau paprašyti, kad atsiųstumėte man peržiūrėti interviu, kai jis bus parengtas“, – tariau įslinkdamas į koridorių.

„Ir vis dėlto, jei apsigalvosite, paskambinkite man, – viliojančiai šypsodamasi pasakė Beatrice, – aš čia visą naktį. Bet kokiu atveju tikrai atsiųsiu jums interviu kopiją“.

Ar reikia pasakyti, kad ji niekada nieko man neatsiuntė?

---

Netrukus po mano sugrįžimo iš Brazilijos, kaimyninėje šalyje, Bolivijoje, vėl kilo politiniai nesutarimai ir neramumai. Žmogus, kuris pakeitė priverstą atsistatydinti Gonzalo Sanchez de Lozadą, Carlos Mesa, geriausiu atveju buvo laikomas silpnu politiku, blogiausiu – uoliu korporatokratijos tarnu. Evo Morales’o partija ir ją palaikančios vietinių gyventojų organizacijos pareikalavo vyriausybės suteikti jiems teisę į žemę, atnaujinti subsidijas namų ūkio kurui neturtingiesiems, ir nacionalizuoti naftos ir dujų pramonę.

Apžvelgdamas naujienas internete ir aptardamas Bolivijos padėtį su savo draugais iš Lotynų Amerikos, aš dažnai prisimindavau kažkada matytą eilę varganai apsirengusiu vyrų, moterų ir vaikų, paklusniai stovinčių lediniame lietuje, kad apmokėti banke savo sąskaitas už elektros energiją. Įdomu, ką jie jaučia dabar? Tada jie atrodė tokie užguiti, nuolankūs, visai kaip ir jų protėviai, iki septinto prakaito dirbdavę ispanų alavo rūdos kasyklose. Juk buvo kažkas, padėjęs jiems pabusti nuo miego, pasijusti savo šalies piliečiais. Kažkas, privertęs juos atsisakyti amžino paklusnumo ir išeiti į gatves.

Paprastai vienareikšmiško atsakymo į tokius klausimus nėra – visada yra daug priežasčių, ir visgi šiuo atveju viena man atrodo daug reikšmingesnė, nei visos kitos. Tai – žmogus vardu Evo Morales. Žinoma, išeivis iš vietinių indėnų, jis buvo ne vienintelis naujojo tautos judėjimo lyderis, bet vienintelis, tapęs parlamento nariu, o vėliau kandidatu į prezidento postą. Jis tapo pagrindiniu pabudusios Bolivijos tautos kovos simboliu ir katalizatoriumi.

Kaip ir George Washington’as, Simon’as Bolivar’as ir kiti didieji lyderiai, Evo Morales’as turėjo savo tautos ateities viziją ir mokėjo aktyviai veikti. Jis tapo Bolivijos viltimi, taip pat gi ir mums visiems, nes jo politinis pakilimas pavertė svajonę tikrove, kuria mes visi tikime: tamsiomis išbandymų dienomis tautos tarpe gimsta lyderis, pasiryžęs vesti ją iš tamsos į šviesą.

Žinoma, Morales’as dėl savo iškilimo daug skolingas kitam šiuolaikinam Lotynų Amerikos lyderiui, prezidentui Hugo Chavez’ui, kuris, kaip bebaimis kaubojus iš politinės karikatūros, stojo prieš galingiausią pasaulio valdovą ir privertė jį pabėgti. O tai, kad milijonai žmonių Lotynų Amerikoje laikė George W. Bush’ą jaunesnįjį ne teisėtu demokratiškai išrinktuoju, o despotu, kuris laimėjo rinkimus visokių gudrybių pagalba, buvo paranku tiek Chavez’ui, tiek ir Evo Morales’ui. Jei didis lyderis sutinka savo kelyje priešininką, jis laimi.

Politiniai įvykiai kitoje žemyno šalyje, Ekvadore, taip pat pasitarnavo Morales’o pozicijų sustiprėjimui, nors ir dėl kitų priežasčių. Ekvadoro liaudis apkaltino savo prezidentą Lucio Gutierrez’ą sandoriu su ekonomikos smogikais ir reikalavo jo atsistatydinimo. 2005m. balandžio 20d. Ekvadoro įstatymų leidėjai nubalsavo už Gutierrez’o nušalinimą ir prisiekė viceprezidentui Alfredo Palacio, laikinai užėmusiam jo postą.

Labai greitai naujasis Ekvadoro prezidentas paskelbė, kad jo pirmtako nusikaltimas buvo siekimas tarnauti TVF, Pasaulio banko, Vašingtono ir Volstryto interesams. Praėjus dviem dienoms po Gutierrez’o nušalinimo, The New York Times pranešė apie griežtą kritiką, kurią šalies dabartinis lyderis, Palacio, ir naujosios vyriausybės ekonomikos ministras, Rafael’is Correa, išsakė buvusiam prezidentui už “jo ryšius su tarptautinėmis kreditų institucijomis”. Jie “pavadino amoralia situaciją, kai šalis 40% savo biudžeto išleidžia išorinei skolai aptarnauti.”

Pabrėždamas, kad “jo vyriausybė gali pakeisti derybų, kurios jau vyksta su Jungtinėmis Valstijomis,” kryptį, laikraštis citavo Palacio pareiškimą, kad jis “ketina nukreipti pajamas iš naftos, skirtas valstybės skolos išmokėjimui, socialinės sferos finansavimui”.

Morales’as vertino padėtį Ekvadore kaip politikos, už kurią jis pasisakė, teisingumo patvirtinimą. Tai buvo dar vienas signalas, kad Andų tautos buvo pribrendusios pokyčiams, ir įrodymas, kad atėjo laikas tokios kuklios kilmės politikams (pagal šiuolaikinio merkantilizmo standartus, taikomus neturtingiausiems gyventojų sluoksniams) stoti prie vairo. Oficiali Vašingtono reakcija į Morales’o iškilimą buvo atvirai priešiška, tuo tarpu kai Lotynų Amerikos žmonių požiūriu tai buvo dar vienas jų pasirinkimo teisingumo patvirtinimas.

Atskleisdamas Vašingtono poziciją dėl Morales’o išrinkimo galimybės, The New York Times rašė: “Bush’o administracijai Morales’o prezidentavimo perspektyva yra vertinama kaip didelis pralaimėjimas kovoje su narkotikais, kaip įvykis, dėl kurio Bolivija rizikuoja prarasti šimtus milijonų dolerių pagalbos kovai su narkotikais, ekonomikos augimo ir vystymosi paramai”.

Tačiau boliviečiai ir kiti Lotynų Amerikos žmonės matė, kad Baltieji rūmai ir Amerikos žiniasklaida nesustos prieš nieką, kad tik apšmeižti Morales’ą. Ši taktika gali suklaidinti Amerikos rinkėjus, tačiau, kaip parodė patirtis, tokia grėsmė, kaip savo laiku išsakyta ambasadoriaus Manuel’io Rocha – kad JAV nustotų teikti Bolivijai pagalbą, jei Morales’as būtų išrinktas – šioje šalyje sukelia visiškai priešingą poveikį.

Daugeliui Lotynų Amerikos žmonių Evo Morales’as tapo judėjimo prieš korporatokratiją simboliu, kuris išreiškia vietinių tautų siekius, visų neturtingų ir bedalių. Morales’as su ypatingu pasididžiavimu kalba apie tai, kad yra kilęs iš apačios ir mėgsta pabrėžti savo indėnišką kilmę, dažnai puikuodamasis aimarų nacionaliniais drabužiais – megztiniu, ponču ir tradicine megzta kepuraite. Jis atvirai skelbia pasauliui apie savo tautos didybę, sakydamas, kad šimtmečiai vergijos nereiškia, kad šiandien Bolivijos žmonės negali kovoje apginti savo žemės ir savo nacionalinės garbės. Tai, kad jo tauta taip ilgai buvo išnaudojama nereiškia, kalba Morales’as, kad ji yra kažkuo prastesnė už kitas tautas. Materialus skurdas nėra dvasinio nepilnavertiškumo požymis.

2005 m. gruodžio mėn. Evo Morales’as laimėjo įtikinamą pergalę rinkimuose. Pirmą kartą Bolivijos istorijoje jos prezidentu tapo vietinių gyventojų indėnų atstovas. Jis iš karto pareiškė, kad perpus susimažino savo prezidento atlyginimą ir neleis niekam ministrų kabinete gauti daugiau.

Tada, praėjus vos mėnesiui po to, kai Morales’as oficialiai tapo prezidentu, kompanija Bechtel pateikė dar vieną ieškinį Bolivijai dėl nuostolių, susijusių su koncesijos praradimu Bolivijos miesto Kočabambos vandentiekio sistemoje. Po mažiau nei keturių mėnesių Morales’as padarė atsakomąjį ėjimą: 2006m. gegužės 2d. kariuomenės daliniai jo įsakymu užėmė naftos ir dujų telkinius, kad jų kontrolę perimtų valstybė. Suteikdamas 180 dienų užsienio korporacijų vadovybei peržiūrėti galiojančių sutarčių su Bolivijos vyriausybe sąlygas, Morales’as pareiškė: „Atėjo galas mūsų gamtinių išteklių apiplėšinėjimui“. Kaip pažymėjo prezidentas, „laikas sustabdyti nesąžiningą pelno paskirstymą, kai 80% pajamų, gautų iš mūsų telkinių eksploatavimo, patenka į užsienio korporacijų kišenę, o boliviečiams lieka tik 20%. Šį santykį laikas keisti”.

Niekada anksčiau milijonai žmonių nebuvo parodę tokios vienybės, išrinkdami savo vadovais tuos, kurie pasiryžę apsaugoti savo žmonių teises nuo finansinio JAV kėsinimosi. Niekada anksčiau Lotynų Amerikos tautos nebuvo parodžiusios tokio vieningumo. Dar niekada valdžia taip atvirai neparėmė neturtingųjų – tiek miesto, tiek kaimo, tiek senbuvių indėnų. Niekada anksčiau pavergtos tautos, susivienijusios, nepasiuntė tokios galingos ir vieningos žinios savo pavergėjui. To niekada nebuvo Vakarų pusrutulyje, kaip ir Afrikoje ar Azijoje.

Nors Artimieji Rytai ir toliau aršiai priešinasi geležiniams imperijos gniaužtams, regiono tautoms ši kova virsta žiauriu smurtu, atneša nelaimes ir mirtį, tuo tarpu kai Lotynų Amerikoje stiprėjantis revoliucinis judėjimas niekada nesiekė išvaryti užsienio išnaudotojus. Priešingai, jis paremtas teigiamais pokyčiais, skirtais pasiekti didesnę teisių lygybę ir laisvę, teisingas socialines reformas. Iš esmės tai yra taikus judėjimas. Jis skleidžia impulsus visame pasaulyje ir yra pavyzdys kitoms šalims; jis sprendžia konkrečias socialines problemas ir įkvepia visų žemynų tautas.

Naujai išrinkti Lotynų Amerikos valstybių vadovai žengė precedento neturintį žingsnį Vakarų pusrutulio istorijoje: jie susitarė ginti vienas kitą. Ne asmeninė stipraus lyderio valia (kaip tai buvo, pavyzdžiui, valdant S. Bolivar’ui), bet abipusis susitarimas paskatino šias valstybes parengti bendrą pasipriešinimo TVF, Pasaulio bankui ir Amerikos vyriausybei koncepciją tokioje srityje kaip gynyba.

Kol Vašingtonas, nepaisant atkaklaus Lotynų Amerikos lyderių pasipriešinimo, veltui bando prastumti prekybinius susitarimus, teikiančius vienpusę naudą Amerikos korporacijoms, Kinijos verslas visur sėkmingai ruošia dirvą patrauklesniems susitarimams. Galbūt kažkas įžvelgs tame nenuoseklumą, atsižvelgiant į Kinijos, kaip besiformuojančios naujos imperijos, potencialą, tačiau Lotynų Amerikoje žino, kad skirtingai nei JAV, Kinija niekada nesikišo į jų reikalus. Kaip ir Sovietų Sąjunga 1960–1980m., Šiandien Kinija jiems tapo socialinės lygybės bastionu ir atsvara JAV ekspansijai. Žemyno valstybės siekia išplėsti verslo ryšius, ne veltui jų pasiuntiniai aktyviai keliauja po visą pasaulį. Be to, tai yra viena iš judėjimo prieš korporatokratiją apraiškų; tai aiškiai parodo mūsų pietinių kaimynų ketinimą užkirsti kelią JAV hegemonijai.

Lotynų Amerikoje ne veltui baiminamasi JAV kišimosi. Tam pagrindo teikia tiek slaptos operacijos, tiek Vašingtono atvirai skelbiami politiniai tikslai. Tai man ypač tapo aišku grįžus iš forumo. Vienas po kito į mane pradėjo kreiptis „šakalai“ – tie, kurie norėjo atsiriboti nuo praeities ir atgailauti už savo nuodėmes.

---

“Praėjus dviem dienoms po rinkimų, įėjau į naujai išrinkto prezidento kabinetą ir pasveikinau jį.

Jis sėdėjo prie didžiulio rašomojo stalo ir žvelgė į mane su paslaptinga šypsena. Įkišau kairiąją ranką į švarko kišenę ir tariau: „Pone prezidente, čia pas mane pora šimtų milijonų dolerių. Tai jums ir jūsų šeimai, jei žaisite pagal taisykles – na, jūs suprantate, apie ką kalbu: palankumą mano draugams iš naftos kompanijų ir pagarbą dėdei Semui.” Tada priėjau arčiau, įkišau savo dešinę ranką į kitą kišenę ir, pasilenkęs beveik prie jo veido, sušnibždėjau: „O čia pas mane pistoletas su kulka, ant kurios išgraviruotas jūsų vardas – tam atvejui, jei nuspręsite įvykdyti savo priešrinkiminius pažadus“.

Aš atsitraukiau atgal, atsisėdau kėdėje ir perskaičiau trumpą sąrašą prezidentų, pradedant Diem’u ir baigiant Noriega, kurie buvo nužudyti ar nuversti todėl, kad savo laiku atmetė dėdės Semo draugystę, – na, jūs žinote, kaip viskas buvo.

Prezidentas sukluso po perspėjimo”.

Brett’as išgėrė alaus. „Štai ir viskas, – apibendrino jis ir nusisuko, žvelgdamas į blondinę su viliojančiu bikiniu, kuri užšoko ant Waterway Café, nuostabaus plaukiojančio restorano denio Palm Beach Gardens mieste, Floridoje. – Šis atvejis kalba pats už save“.

Pirmojo skambučio metu Brett’as prisistatė kaip „šakalas“, kuris nusprendė „papasakoti šį bei tą apie Ekvadorą ir kitas Lotynų Amerikos šalis“. Tačiau nei telefonu, nei el. paštu jis net žodžiu neužsiminė, apie ką bus kalba. Pirmasis mūsų susitikimas įvyko paplūdimyje netoli mano namų Floridoje. Tada susitikome dar keletą kartų, jau restoranuose.

Vėliau supratau jo nenorą “pasirodyti”: Brettas vis dar buvo ekonomikos smogikų gretose ir mesti šio darbo, sprendžiant iš visko, neketino. Tačiau Brett’ą vis labiau ir labiau jaudino ir erzino tai, kaip elgėsi jo šeimininkai. „Visiška arogancija ir korupcija. Amerikos piliečiams seniai laikas sužinoti tiesą apie tuos, kuriuos jie išrenka į aukštas pareigas. Jų neatsakingas elgesys daugelį buvusių mūsų draugų pavertė priešais“. Brett’ą, tiesa, pilnai tenkino, kad per metus jis gaudavo iki pusės milijono dolerių, ir dar be jokių mokesčių.

Visa Brett’o išvaizda ir manieros atitiko „šakalo“ įvaizdį. Jis buvo tvirtas raumeningas vyras, su tvarkinga “ežiuko” šukuosena. Skirtingai nuo Neil’o, kuris vadovavo mano buvusios žinybos operacijoms cunamio nuniokotose Indonezijos vietovėse, Brett’as atrodė labai panašus į policininką. Jis nedarė daug judesių, o kalba buvo tiksli ir glausta. Jo žmonių ir įvykių vertinimai atitiko mano paties įspūdžius. Klausydamasis Brett’o pasakojimo apie jo pirmuosius žingsnius „šakalo“ pareigose Panamoje 70-ųjų pabaigoje, apie generolą Torrijos’ą, aš mintimis grįžau į tuos laikus, kai pats viriau šiame katile. Brett’as, anot jo, sąmoningai neįvardijo prezidento, su kuriuo „padirbėjo“ – jis norėjo, kad aš tai pavaizduočiau tiesiog kaip vieną iš tipiškų ekonomikos smogikų ir „šakalų“ darbo pavyzdžių.

Beje, niekas, iš to ką jis man papasakojo, pernelyg manęs nenustebino. Aš visada įtariau, kad kažkas iš mano buvusių kolegų tikrai buvo pasiųsti pas septynis Lotynų Amerikos šalių prezidentus, prieštaraujančius JAV hegemonijai. Iš pradžių tokie laikosi šešėlyje ir vaidina vieno iš „galios centrų“ – Pasaulio banko, JAV ambasados, Tarptautinės plėtros agentūros – atstovo arba kokios nors tarptautinės kompanijos konsultanto vaidmenį. Būsimasis prezidentas kol kas nė neįtaria apie tikrąjį jų vaidmenį. Ir tik po rinkimų jie pagaliau pradeda vykdyti savo pagrindinę misiją.

Aš, būdamas tokio tarpininko vaidmenyje, paprastai elgdavausi subtiliau nei Brett’as tuo atveju, apie kurį jis man pasakojo. Aš visada dariau prielaidą, kad aukšto rango valstybės veikėjo kabinete gali būti įrengta pasiklausymo įranga. Tačiau tai nekeitė reikalo esmės. Prezidentui nelikdavo jokių abejonių, kad likti valdžioje ir dar pripildyti kišenę galima tik palaikant draugystę su mumis. Priešingu atveju jo laukė susidorojimas – fizinis arba politinėmis priemonėmis.

Prezidentas Chavez’as Venesuelos radijuje dažnai kalbėjo apie tai, kaip ekonomikos smogikai ir „šakalai“ bandė jį apdoroti. Štai kaip papasakojo apie vieną iš radijo laidų šia tema BBC radijas:

“Minėdamas John’o Perkins’o knygą „Ekonomikos smogiko išpažintis“, prezidentas Chavez’as pastebėjo, kad ekonomikos smogikai taip pat buvo prisiartinę ir prie jo. Pasak Chavez’o, mainais už žvalgybinių skrydžių virš Venesuelos leidimą ir Amerikos patarėjų buvimą šalyje jam buvo pasiūlyta didžiulė TVF paskola… Po to, kai pats Chavez’as ryžtingai atmetė šį pasiūlymą, ekonomikos smogikai neatsisakė savo planų ir nusitaikė į artimiausią prezidento aplinką – „mažiau atkaklius“ vyriausybės pareigūnus, įstatymų leidėjus ir net vyriausiuosius kariškius.

Toliau Chavez’as, remdamasis Perkins’o knyga, paaiškino, kad kai ekonomikos smogikai patiria nesėkmę, scenoje pasirodo „šakalai“ ir organizuoja valstybinį perversmą ar politinę žmogžudystę. „Mes visiškai įveikėme ekonomikos smogikus ir „šakalus“, sužlugdėme jų planus. Bet jei jie pagalvos apie sugrįžimą, mes juos dar kartą nugalėsime“, – reziumavo Chavez’as, sukeldamas pritariančius minios šūksnius”.

Aš visada stengiuosi pabrėžti, kad pasakoju apie ekonomikos smogikų ir „šakalų“ metodus ne tam, kad eilinį kartą kritikuoti Lotynų Amerikos politikus, o tam, kad Amerikos žmonės priverstų vyriausybę ir korporacijas susilaikyti nuo bandymų primesti demokratiją kitose šalyse. Vieną tokį interviu persispausdino Ekvadoro spauda. 2006m. kovo 3d. su manimi el. paštu susisiekė Bill’as Twist’as, „Pachamama Alliance“ valdybos pirmininkas – jei prisimenate, aš esu šios ne pelno organizacijos valdybos narys. Jis persiuntė man mūsų atstovybės Ekvadore darbuotojo laišką ir 2006m. kovo 1d. Ekvadoro dienraščio „El Comercio“ straipsnį.

Straipsnis vadinosi „Lucio Gutierrez’as kaltina Perkinsą šmeižtu“. Laiške mūsų darbuotojas trumpai apibendrino straipsnį: „John’o interviu čia sukėlė aistrų audrą! … Šiandienos „Comercio“ numeryje Gutierrez’o partijos pirmininkas teigė, kad buvęs prezidentas ketina paduoti John’ą į teismą dėl šmeižto. Šis klausimas tampa ypač aktualus dėl to, kad priešrinkiminės lenktynės jau įgauna pagreitį ir nuo to priklausys ar išgyvens vos apsiplunksnavusi Gutierrez’o partija“.

Netrukus patys „El Comercio“ korespondentai susisiekė su manimi. Atsakydamas į jų klausimus, aš dar kartą pabrėžiau, kad neketinau mesti šešėlį ant Gutierrez’o, kad mano pagrindinis tikslas buvo įtikinti Amerikos visuomenę, kad mūsų vyriausybė ir korporacijos pernelyg dažnai viršija savo įgaliojimus ir kad turime padaryti galą šiai valdžios savivalei. Aš taip pat pareiškiau, kad neturiu konkrečių įrodymų, kad kažkas iš ekonomikos smogikų lankėsi pas Gutierrez’ą, tačiau tuo pat metu pažymėjau, kad dėl savo ankstesnės veiklos pobūdžio aš dažnai naudojau panašius spaudimo metodus vyriausybės pareigūnams.

Daugiau niekas manęs šiuo klausimu netrukdė. Tačiau „Išpažintis“ ir straipsnio „El Comercio“ publikavimas padarė netikėtą poveikį: į mane kreipėsi nedidelė grupė amerikiečių kariškių. Jie pasidalino su manimi mūsų armijos padalinių pergrupavimo Kolumbijoje, netoli Venesuelos sienų, faktais. Jų požiūriu, tai galėjo būti pasirengimas karinei invazijai. Šie žmonės, kaip ir Brett’as, buvo labai susirūpinę dėl to, kokiu keliu eina mūsų šalis. Nepanorėję kalbėti viešai, jie vis tik pageidavo, kad Amerikos žmonės sužinotų, kas dedasi.

Vakarų pusrutulyje vykstančio judėjimo prieš korporatokratiją požiūriu, Kolumbija yra apmaudi išimtis. Ji jau įrodė, kad labiau nori vykdyti Vašingtono nurodymus. Dėl neišsenkamo Amerikos mokesčių mokėtojų pinigų srauto ir ištisos korporacijų išlaikomų samdinių armijos, taip pat oficialios JAV karinės pagalbos, Kolumbija tapo pagrindiniu placdarmu, kuriame Vašingtonas bando atgauti buvusį viešpatavimą regione.

Ir nors Jungtinės Valstijos pateisina tokią didžiulę paramą Kolumbijai kilniais ketinimais kovoti su narkotikų gamyba ir platinimu, tai yra tik priedanga. Iš tiesų Vašingtonas ketina ginti naftos kompanijų interesus, kai kyla pasipriešinimas jų viešpatavimui.

„Dėl to, ką mes darome Kolumbijoje, ji tampa dar patrauklesnė narkotikų verslui, – kalbėjo leitenantas, – kodėl manote, kad ten padėtis nuolat blogėja? Nes mes to norime, nes būtent mes stovime už narkotikų platinimo. Tiksliau, CŽV – lygiai taip pat, kaip ir už Azijos “auksinio trikampio”. Tiek Centrinėje Amerikoje, tiek Irane, kaip parodė “Iran Contras“ skandalas, kaip ir Didžioji Britanija stovi už Kinijos opiumo. Kokainas atneša milijardus neteisėtų dolerių, kuriais galima apmokėti slaptas operacijas, ir tuo pačiu pateisina mūsų pajėgų didinimą Kolumbijoje. Negi neaišku? O tokie žmonės kaip aš, tarnaujantys reguliariojoje armijoje, iš tikrųjų saugo ten esančius naftos telkinius ir ruošiasi invazijai į Venesuelą. Kova su narkotikais yra tik priedanga“.

Vieną dieną, kai „El Comercio“ įsižiebė polemika, gavau el. laišką iš Martos Roldos iš Ekvadoro. Ji pranešė, kad rengiasi atvykti į Valstijas ir norėtų susitikti su manimi, kad pakalbėti apie savo tėvo, Ekvadoro prezidento Jaime Roldos’o, žūtį. Jis žuvo per lėktuvo katastrofą 1981m. gegužės 24d. Naujienose pranešė, kad jo lėktuvas įsirėžė į kalną. Tačiau labiau informuoti šaltiniai abejojo, ar tai buvo atsitiktinė katastrofa.

Roldoso pasiryžimas padaryti galą naftos kompanijų savivalei, kurio jis neslėpė, kėlė įtarimų, kad už šio nelaimingo atsitikimo stovi CŽV. “Išpažintyje” rašiau: „Be to, kad jis sukėlė neapykantą Vašingtonui ir naftos kompanijoms, daugelis jo mirties aplinkybių liudijo šių įtarimų naudai“. Marta norėjo aptarti šias aplinkybes. 2006m. kovo 16d. ji atskrido į Majamį, ir mes susitikome kukliame restorane netoli mano namų Palm Beach apskrityje. Aš atvažiavau su dukra Jessica (tuo metu jai jau buvo 23 metai). Mes užėmėme staliuką kieme ir prakalbėjome kelias valandas be pertraukos. Marta pranešė, kad į JAV atvyko pirmiausia ieškodama pagalbos savo sumanymui – ji norėjo sukurti savo tėvo Jaime Roldos’o vardo biblioteką. Tai būtų pirmoji Ekvadore memorialinė biblioteka, skirta atminti garsųjį prezidentą, tragiškai žuvusį savo poste. Ji taip pat labai paslapčiomis papasakojo, kad bibliotekoje bus saugoma anksčiau niekur neskelbta informacija apie jos tėvo žūtį, ir pridūrė: „Neabejoju, kad tai buvo suplanuota žmogžudystė. Prie šturvalo buvo vienas geriausių pilotų šalyje, tėvo draugas. Jis taip pat paliko šeimą, vaikus. Jis buvo labai atsidavęs mano mamai, kuri taip pat skrido kartu. Aš visiškai netikiu, kad jis galėjo padaryti atsitiktinę klaidą. Nesvarbu, ką rašytų laikraščiai, pagal mūsų Ekvadoro standartus vietovės reljefas, kur jie skrido, nebuvo laikomas ypatingai sunkiu ir negalima sakyti, kad oras buvo blogas“.

Paskui ji papasakojo apie kai kurias aplinkybes, kurios tomis dienomis buvo nuslėptos nuo visuomenės dėmesio. Iš karto po lėktuvo sudužimo Ekvadoro kariškiai apsupo katastrofos vietą, o vietos policija ten nebuvo leista – tik Amerikos kariniai specialistai. Du pagrindiniai liudininkai žuvo automobilio avarijoje dar iki tol, kol jų neapklausė tiriant lėktuvo sudužimo priežastis.

Vienas iš variklių vėliau buvo išsiųstas į Šveicarijos laboratoriją ekspertizei. Kaip ten buvo nustatyta, variklis užgeso dar prieš smūgį „į kalno šlaitą“. Kai įvyko ši tragedija, Martai buvo vos 17 metų. Staiga praradusi abu tėvus, ji negalėjo ilgai atsigauti po smūgio ir priversti save bent ką nors padaryti, kad išsiaiškintų tiesą. Praėjo daug laiko, ir štai dabar jai jau 41 metai – ji sulaukė tokio pat amžiaus, kaip tėvas žūties metu. Marta nusprendė, kad laikas veikti.

„Knygoje jūs rašote, kad mano tėvo mirtis labai paveikė Omar’ą Torrijos’ą, ir aš žinau, kad tai tiesa. Aš ištekėjau už jo giminaičio, turime dešimties metų dukrą. Omar’ui nedavė ramybės tai, kaip žuvo tėvas. Mudviem su vyru ir daugeliui iš jo aplinkos jis ne kartą kalbėjo apie savo nuojautą, kad jo laukia tas pats. Ir pridurdavo, kad yra pasirengęs mirti, nes įvykdė savo misiją: perdavė kanalą į panamiečių rankas ir išmetė iš šalies “Dviejų Amerikų mokyklą”“. Iš tiesų Omar’as Torrijos’as žuvo lėktuvo katastrofoje praėjus mažiau nei dviem mėnesiams po Roldos’o, tų metų liepos 31d.

Po susitikimo su Marta aš kruopščiai užsirašiau jos pasakojimą. Bijodamas praleisti ką nors svarbaus, aš paprašiau Jessicą pagalbos. Mes dirbome visą savaitę, o tada, nusprendęs, kad Marta jau turėjo grįžti į Ekvadorą, el. paštu nusiunčiau jai savo užrašus. Atsakymo nebuvo. Bandžiau su ja susisiekti dar keletą kartų, bet Marta taip ir neatsiliepė. Tada atėjo birželis, ir mes su žmona persikėlėme į mūsų vasarnamį Naujojoje Anglijoje. Ten aš taip pat bandžiau susisiekti su Marta, nusiųsdamas trumpą žinutę su prašymu patikslinti jos el. pašto adresą. „Taip, tai yra mano paštas, viskas teisingai“, – atrašė ji. Tuomet dar kartą nusiunčiau jai mūsų pokalbio užrašus ir paklausiau, ar ji norėtų ką nors pataisyti tekste, bet taip ir nesulaukiau atsakymo.

Po dviejų savaičių, kai atidariau el. pašto dėžutę, radau ten laišką. Atgalinis adresas rodė, kad jis atėjo iš Martos. Apsidžiaugęs, kad ji pagaliau atsakė, iškart atidariau laišką. Bet, deja, mano viltys vėlgi neišsipildė: buvau tik vienas iš daugelio gavėjų, kuriems buvo išsiųstas Ekvadoro teatro įvykių kalendorius! Paspaudęs mygtuką „atsakyti“, aš dar kartą paprašiau pastabų apie padarytus užrašus. Jokio atsakymo.

O gyvenimas ėjo savo eiga. Viena iš vidurinių mokyklų pakvietė mane dalyvauti diplomų įteikime. Buvo planuota, kad į abiturientus kreipsiuosi su pasveikinimo kalba. Ir štai 2006m. birželio 11d. aš nuvykau į mokyklą netoli Northampton’o, Massachusetts’o valstijoje. Dalyvaudamas iškilmėse, kalbėjausi su ispanų kalbos mokytoju, kilusiu iš Ekvadoro. Jo vardas buvo Juan Carlos Carpio.

Paaiškėjo, kad jis buvo daktaro Jaime Galarzo Savalo sūnėnas, garsaus Ekvadoro intelektualo, gerbiamo kelių knygų, kurių viena vadinosi „Kas nužudė Jaime Roldos’ą“, autorius. Be to, dr. Savala buvo Ekvadoro kultūros namų (vienos iš svarbiausių švietimo įstaigų šalyje) filialo prezidentas El Oro provincijoje. 2006m. rugpjūčio mėn. Juan’as Carlos’as pranešė, kad jo dėdė atvyko į Niujorką dalyvauti konferencijoje ir norėtų susitikti su manimi. Rugpjūčio 14d. mes su Winifred nuvykome į La Cazuela restoraną Northampton’e, kur buvo paskirtas susitikimas. Kaip visada sekmadienio vakarais, restorane beveik nebuvo žmonių, bet vis dėlto ne iš karto pamačiau Juan’ą Carlos’ą ir jo kolegą. Jie užėmė stalą tolimame kampe, atokiau nuo kitų lankytojų. „Kas tai? – toptelėjo man. – Paprasčiausias sutapimas ar ekvadoriečiai sąmoningai įsitaisė toliau nuo pašalinių ausų?“

Iš pradžių mes šnektelėjome abstrakčiomis temomis, o tada Jaime Savala pastebėjo, kad mano „Išpažintis“ sukrėtė Ekvadoro gyventojus ir tiesiog sudrebino visą šalį. Beveik nuo pat pradžių jos buvo praktiškai neįmanoma nusipirkti, pridūrė Jaime ir paaiškino: „Kai tik knyga pristatoma į knygyną, iškart atsiranda kažkas, kuris superka visus egzempliorius“. Jis kreivai šyptelėjo: „Taip atsitiko su kai kuriomis mano knygomis, įskaitant knygą su užuominomis, kad su Jaime Roldos’o nužudymu susiję ir CŽV, ir Izraelio vyriausybė, ir Ekvadoro karinis elitas, ir mūsų dešinieji“.

Mes prakalbome apie Roldos’ą. Anot Savalos, kuris save vadino „geru Jaime draugu“, Roldos’as, kaip ir jis pats, savo laiku buvo Gvajakilio universiteto profesorius. Po to, kai Roldos’as buvo išrinktas prezidentu, jis ne kartą kalbėjo Savalai, kad baiminasi pasikėsinimo į savo gyvybę. Tuomet mūsų pašnekovas pasidalijo su mumis vieno įvykio istorija, kuri, pasak jo, turėtų mane sudominti. „1981m. gegužės mėn. Jaime Roldos’as išskrido į Hiustoną slapta susitikti su naftos kompanijų atstovais. Jį lydėjo keli aukšti vyriausybės pareigūnai, iš kurių vienas anksčiau dirbo naftos kompanijose. Roldos’as labai tikėjosi, kad jis padės jam apginti jų poziciją derybose. Roldos’as laikė jį savo rėmėju ir siejo labai dideles viltis su juo. Kaipgi jis klydo! – daktaras Galarza liūdnai palingavo galvą. – Viskas buvo taip: iš vienos pusės – ekvadoriečiai, iš kitos – žmonės iš naftos kompanijų, kurie reikalavo išlaikyti griežčiausią slaptumą. Jokios informacijos žiniasklaidoje, jokių oficialių pranešimų. Amerikiečiai išdėstė savo pasiūlymą.

Tiesa, jie žinojo, kad vienas iš Roldos’o priešrinkiminių pažadų buvo padaryti galą jų viešpatavimui Ekvadoro naftos pramonėje, tačiau visgi tikėjosi įtikinti jį išlaikyti buvusias sąlygas, panašias į tas, prie kurių jie buvo įpratę kitose regiono šalyse. Už pradinį geologinio žvalgymo darbą jie reikalavo sumokėti grynaisiais arba nafta. Į tai Roldos’as atsakė, kad yra pasirengęs mokėti už paslaugas doleriais, ypač jei kaina bus pagrįsta, tačiau kategoriškai atsisakė tiekti naftą kaip apmokėjimą. „Ketinu savo šalyje pastatyti naftos chemijos kompleksus, kurie leis man panaudoti pelną savo tautos labui, – pareiškė Roldos’as. – Mes patys norime būti savo naftos šeimininkais“. Amerikiečiai buvo įsiutę. Jie aiškiai nebuvo pasirengę tokiam variantui – Roldos’o pirmtakai buvo žymiai sukalbamesni. Be to, jo ketinimai visiškai neįsipaišė į pasaulinę naftos milžinų politiką.

Kaip vėliau man pasakojo Jaime, po jo pareiškimo derybos virto pasibaisėtinu skandalu su kaltinimais ir grasinimais. Galiausiai Jaime nusprendė, kad iš jo pakaks, ir pakilęs paliko derybų stalą. Jis tikėjosi, kad jo bendražygiai paseks paskui jį, tačiau apsigavo – jie pasiliko.

Jaime grįžo į Kitą vienas ir iškart sukvietė pasitarimą su savo artimiausiais patarėjais. Jie perspėjo prezidentą, kad metęs iššūkį naftos kompanijoms, jis rizikuoja savo gyvybe. Tačiau Jaime’s tai neįbaugino. Per nacionalinę televiziją jis pranešė, kad nacionalizuos užsienio kompanijas, jei jos nesutiks bendradarbiauti su juo planuojant socialinės reformos vykdymą Ekvadoro tautos labui. Tada jis pasakė ugningą kalbą Atahualpos olimpiniame stadione, aiškiai išdėstydamas savo veiksmų programą. Jis aistringai teigė, kad pagalba savo žmonėms, ypač neturtingiems ir vargstantiems, yra suvereni valstybės teisė.

Netrukus po to ir įvyko tragedija. Roldos’as su žmona įsėdo į jų mažą lėktuvą, ketindami nuvykti į vieną iš šalies kampelių. Tačiau jiems nebuvo lemta ten patekti. Lėktuvo katastrofa nusinešė jų gyvybes 1981m. gegužės 24d. – tai įvyko praėjus mažiau nei mėnesiui po slaptų derybų Hiustone. „Nėra nė menkiausios abejonės, kad visa tai buvo suplanuota ir kad tai buvo politinė žmogžudystė“.

Nė vienas iš mūsų keturių, sėdinčių už stalo Masačusetso restorane, ilgai negalėjo ištarti nė žodžio. Mano mintyse stovėjo Roldos’o atvaizdas, kokį aš jį prisiminiau iš pirmojo susitikimo, viename iš priėmimų Kite. Tuomet mane labai sužavėjo jo atkaklumas, žavesys, humoro jausmas ir tvirtas pasiryžimas negailėti pastangų ištraukti Ekvadorą iš skurdžiausių Vakarų pusrutulio šalių gretų.

Galiausiai mano mintys grįžo į realybę, ir aš papasakojau daktarui Galarza’i apie susitikimą su Marta Roldos. Trumpai perpasakojau kai kuriuos jos įtarimus, kurie patvirtino jo versiją apie Ekvadoro prezidento politinę žmogžudystę.

„Argi ne keista? – kreipėsi į sūnėną Galarza. – Mūsų pačių policija neįleidžiama į mūsų prezidento žūties vietą, o Amerikos valdžios atstovams nedaroma jokių kliūčių. Tyrimą vykdo bet kas, tik ne Ekvadoro pareigūnai. Kaip jums tai?“

Tada aš papasakojau, kad kelis kartus bandžiau susisiekti su Marta el. paštu, kad aptarti tą mūsų pokalbį. „Norėjau, kad ji peržiūrėtų mano užrašytą pokalbį ir galbūt ką nors pataisytų ar papildytų, bet ji taip nė karto ir neatsiliepė“.

Atsakydamas Galarza nusijuokė: „Jos tyla pilnai suprantama. Juk jos dėdė Leon’as, Jaime brolis, iškėlė savo kandidatūrą prezidento rinkimuose, o pati Marta pretenduoja į vieną iš valstybės postų. Po to, kai Marta ir jos brolis liko našlaičiais, Leon’as visais įmanomais būdais jais rūpinosi ir palaikė, tapdamas jiems kaip įtėvis. Akivaizdu, kad tai, kas įvyko, jiems tapo dideliu sielvartu, smūgiu, sukrėtimu. Be to, vaikai buvo baisiai išsigandę. Nuo to laiko, kai paskutinį kartą jūs ir Jessica kalbėjotės su Marta, Ekvadore įvyko labai daug ko. Šalis verda. Po Gutierrez’o nušalinimo jo vietą užėmė buvęs viceprezidentas Palacio, o tai yra prieštaringai vertinamas žmogus. Niekas iš anksto negali žinoti, kurią pusę jis palaikys vienu ar kitu atveju. Nenuostabu, kad Marta ir Leon’as bijo liestis prie praeities. Kas jau kas, bet jie tai puikiai supranta, kad už jos tėvo nužudymo stovi galingi globaliniai interesai. Aišku, dabar Marta nerizikuos aptarinėti su jumis savo įtarimų.“

Trečioji dalis. Artimieji Rytai

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, naftos kompanijos parengė planą, kuriam buvo lemta nei mažiau nei daugiau, o pakeisti istorijos eigą. Vardan savo pačių (taigi ir šalies!) interesų naftos kompanijos nusprendė įtikinti prezidentą ir JAV Kongresą, kad geriau išsaugoti nacionalinius naftos išteklius būsimų karų ir kitų kritinių situacijų atvejams. Kodėl siurbti šį vertingą strateginį išteklių iš savo gelmių ir taip sumažinti savo atsargas, kai galima išnaudoti kitų žemynų naftos telkinius? Šis galingas argumentas leido Amerikos naftos kompanijoms kartu su kolegomis iš Didžiosios Britanijos ir Europos išsiderėtis iš savo vyriausybių mokesčių lengvatas ir kitas nuolaidas, kas, jų teigimu, leistų joms užvaldyti pasaulines naftos atsargas.

Priėmus šį sprendimą – o jį patvirtino kiekvienas vėlesnis prezidentas ir kiekviena vėlesnė kongreso sudėtis – buvo pakloti politikos, kuri paskatino peržiūrėti valstybių sienas, atsirasti naujoms valstybėms ir nuversti vyriausybes, pamatai. Kaip ir auksas, nafta tapo galios simboliu, o jos kaina – bazinis elementas, nulemiantis bet kurios pasaulio valiutos vertę; skirtingai nuo aukso, nafta įgijo didelę reikšmę kaip pramoninė žaliava – plastikų, elektroninių kompiuterių, chemijos produktų gamybai.

Iš pradžių atrodė, kad naftos magnatų planas pralies auksinį lietų trečiojo pasaulio naftą išgaunančiose šalyse. Tačiau nafta, tarsi pakartodama aukso likimą, šioms šalims labai greitai tapo didele našta ir nuolatinio susirūpinimo šaltiniu. Šios šalys pakartojo vertelgų likimus „Aukso karštligės“ laikais Laukiniuose Vakaruose: kai tik nors vienas iš jų pateikdavo prašymą dėl sklypo su aukso kasykla, jis tapdavo visokių piktadarių ir plėšikų dėmesio objektu.

Maždaug tuo pačiu metu, kai nafta įgijo pagrindinio šių dienų ištekliaus statusą, Sovietų Sąjungai galutinai buvo suteiktas priešo Nr.1 statusas. Anot istorikų, norint sėkmingai sukurti imperiją, reikalingas išorinis priešas. Jungtinėms Valstijoms tuo metu Sovietų Sąjunga harmoningai įsipaišė į šį vaidmenį. Sovietinis branduolinis arsenalas sėkmingai sustiprino korporatokratijos argumentą, kad Šaltojo karo realijos reikalauja naujų požiūrių į tarptautinę diplomatiją.

Nenuostabu, kad pirmasis rimtas konfliktas Šaltojo karo metu kilo būtent dėl naftos ir tame pasaulio regione, kuriame buvo didžiausios šių išteklių atsargos – Artimuosiuose Rytuose. Tai buvo Iranas. Demokratiškai išrinktas ir nepaprastai populiarus šios šalies ministras pirmininkas Mohammed’as Mossadyk’as (žurnalas „Time“ paskelbė jį 1951 metų žmogumi) reikalavo sąžiningos pelno dalies iš Irano naftos savo liaudžiai ir nacionalizavo Didžiosios Britanijos naftos kompanijos „British Petroleum“ turtą.

Pasipiktinusi Anglija kreipėsi pagalbos į savo išbandytą sąjungininką Antrojo pasaulinio karo metu – JAV. Abi šalys gerai suprato, kad bet koks bandymas Irane panaudoti karinę jėgą gali išprovokuoti SSRS paspausti branduolinį mygtuką, ir Vašingtonas nusprendė vietoje jūrų pėstininkų pasiųsti į Iraną CŽV agentą Kermit’ą Roosevelt’ą jaunesnįjį (Theodor’o Roosevelt’o anūkas). Jam buvo duoti keli milijonai dolerių, kuriuos jis sėkmingai panaudojo, suorganizavęs protesto demonstracijas ir gatvių riaušes, kas galiausiai privedė prie Mossadyk’o nušalinimo nuo valdžios. Vietoje tautos valia išrinkto nacionalinio Irano lyderio CŽV pastatė savo pakaliką – šachą Mohammed’ą Reza Pahlavi, nors ir despotą, bet užtat didelį didelės naftos draugą.

Kaip jau rašiau “Išpažintyje”, Roosevelt’o jaunesniojo sėkmė padėjo pagrindus naujos profesijos atsiradimui – ekonomikos smogikui, tos pačios, kurią buvau pasirinkęs savo laiku. Įvykiai Irane aiškiai parodė, kad imperiją galima kurti nekeliant pavojaus pradėti karą ir tuo pačiu daug mažesnėmis sąnaudomis.

CŽV sukurta taktika buvo išties universali: ją buvo galima pritaikyti bet kurioje šalyje, kurios ištekliai domino korporatiją. Tiesa, ji turėjo vieną, tačiau reikšmingą trūkumą: Kermit’as Roosevelt’as buvo CŽV agentas. Jei tai būtų paaiškėję, būtų kilęs baisus skandalas. Sprendimas buvo rastas greitai: vietoje valstybės tarnautojų samdyti agentus iš privačių įmonių. Viena iš jų buvo ta, kurioje dirbau aš – MAIN.

Labai greitai ekonomikos smogikai suprato, kad manipuliuoti naftą išgaunančios šalies politika galima ir nelaukiant, kada ji pradės nacionalizuoti savo naftos telkinius. Mes nusprendėme panaudoti kaip kolonizacijos įrankius Pasaulio banką, TVF ir kitas organizacijas, turinčias „daugianacionalinę“ atstovybę. Mes primesdavome kitoms šalims dideles išorines skolas, kurių jos negalėjo išsimokėti. Iš esmės mes kūrėme surogatines vyriausybes, tarsi atstovaujančias nacionaliniams interesams, bet iš tikrųjų tarnaujančias mums. Artimuosiuose Rytuose tokiomis vyriausybėmis mes „apdovanojome“ Iraną, Jordaniją, Saudo Arabiją, Kuveitą, Egiptą ir Izraelį.

Siekdama įgyti dominavimą pasaulinėje politikoje, korporatokratija, padedama ekonomikos smogikų armijos, darė viską, kas įmanoma, kad pasaulis naudotų daugiau naftos. Ryšių su visuomene specialistai, kaip ir apsukrūs narkotikų prekeiviai, keliavo aplink pasaulį, čia ir ten sumaniai skatindami prekių, už kurių stovi korporatokratija, paklausą, įskaitant ir pagamintas trečiojo pasaulio šalyse, dažnai nepakeliamomis sąlygomis prakaitą varančiuose fabrikuose.

Iraniečiai taip ir neatleido JAV už tai, kad nuvertė jų labai gerbiamą, demokratiškai išrinktą ministrą pirmininką. Kaimyninių šalių tautos to taip pat nepamirš. Dabar istorikai svarsto, kaip būtų rutuliojęsi įvykiai, jei Vašingtonas tada būtų palaikęs Mossadyk’ą ir jo planus nukreipti naftos eksporto pajamas į socialinę pertvarką ir kovą su skurdu.

Daugelis prieina išvados, kad kitos regiono šalys, sekdamos Irano pavyzdžiu, būtų nuėjusios demokratiniu keliu, ko pasekoje Artimieji Rytai būtų išgelbėti nuo žiauraus smurto, kuris iki šiol drasko šį regioną. Tačiau tikrovėje Artimieji Rytai įsitikino, kad Jungtinėmis Valstijomis negalima pasitikėti, kad ši šalis, kuri vaizduoja save kaip demokratijos gynėją, iš tikrųjų nė negalvoja jos ginti, o užuot padėjusi trečiojo pasaulio šalims, Amerika nori paimti jų išteklius į savo rankas.

Šiuo laikotarpiu JAV susidūrė su rimtomis vidaus problemomis. Korporatokratijos noras plėsti savo įtaką atvedė šalį į skolų aklavietę. Pramonė ir naftos gavyba vis dažniau buvo perkeliama į užsienį, į šalis su pigia darbo jėga ir dideliais naftos ištekliais. Užsienio kreditoriai reikalavo atsiskaitymų auksu. Atsakydama į tai, prezidento Nixon’o administracija 1971m. uždraudė laisvus dolerių mainus į auksą, faktiškai panaikindama aukso standartą.

Tačiau tai iškėlė naują dilemą Vašingtonui. Jei kreditoriai pradės reikalauti grąžinti skolas kitomis valiutomis, korporatokratija bus priversta atlikti mokėjimus atsižvelgiant į šių valiutų kursą aukso atžvilgiu paskolų suteikimo metu. Ir tai beveik prilygtų katastrofai, nes korporatokratijos pinigų skrynios iki to laiko buvo smarkiai patuštėjusios. Vienintelis išsigelbėjimas nuo bankroto buvo JAV monetų kalykla, kuri galėjo spausdinti dolerius ir diktuoti jų vertę. Tuo pačiu metu buvo būtina, kad doleris išlaikytų pagrindinės tarptautinių atsiskaitymų valiutos statusą.

Įžangoje trumpai papasakojau, kaip mums pavyko pasiekti šį tikslą padedant Saudo Arabijai. Mūsų schema suveikė, bet ne tik šios valstybės pagalba. Išsamesnė tų įvykių versija reikalauja paminėti dar dvi šalis, kurios, pačios to nenorėdamos, atėjo į pagalbą JAV – jos abi taip pat esančios Artimuosiuose Rytuose.

---

„Įdomu, kas nutiks doleriui?“ – retorinį klausimą uždavė MAIN prezidentas Jake’as Dober’is netrukus po to, kai 1971m. buvo panaikintas aukso standartas. „Aš įtariu, – tęsė Dober’is, – kad jo vertę lems naftos kaina“. Šis pokalbis prasidėjo per vakarienę, į kurią Dober’ių pora pakvietė mane „Intercontinental Indonesia“ viešbučio, kur jie apsistojo pakeliui į Artimuosius Rytus, restorane. „Nixon’as surinko labai protingų vaikinų komandą – Kissinger’į, Schultz’ą, Cheney. „Laukiu nesulaukiu tos dienos, – svajingai pareiškė Dober’is, spausdamas žmonos ranką ir pažvelgdamas jai į akis, – kai tu ir aš patirsime ramius šeimos džiaugsmus ir didžiuosimės, kad buvome šio didžiojo veiksmo dalis“. “JAV atveria naują puslapį pasaulio istorijoje, ir mes gavome vietas pirmoje eilėje”.

Jake’ui neteko dagyventi iki reikšmingos dienos, kurios jis taip svajojo sulaukti su savo žmona. Ši kelionė buvo paskutinė jo gyvenime. Netrukus grįžęs Jake’as mirė, o MAIN prezidento postas atiteko jo remtam Bruno Zambotti. Tačiau gyvenimas parodė, kad Dober’is puikiai prognozavo dolerio ateitį. „Nixon“ komanda pademonstravo ne tik apsukrumą, bet ir didelį gudrumą. Izraelis buvo pirmasis JAV sąjungininkas kovoje už dolerio dominavimą pasaulio arenoje. Dauguma žmonių, įskaitant izraeliečius, vis dar mano, kad vienintelė 1967m. Šešių dienų karo, kai Tel Avivas sudavė prevencinius smūgius Egiptui, Sirijai ir Jordanijai, priežastis buvo siekimas užtikrinti savo sienų saugumą.

Tai, be abejo, patvirtino ir to kruvino savaitės trukmės karo rezultatas – Izraelis keturis kartus padidino savo teritoriją, prisijungdamas Rytų Jeruzalę, Jordanijos upės vakarinio kranto dalį, Sirijos Golano aukštumas ir Egiptui priklausantį Sinajaus pusiasalį. Tačiau Šešių dienų karas turėjo ir kitą tikslą. Dėl tokių didelių teritorinių nuostolių arabai jautėsi viešai pažeminti, kas negalėjo jų nesupykdyti. Savo pyktį jie nukreipė į JAV supratę, kad be jų finansinės ir politinės paramos Izraelis niekada nebūtų pasiekęs tokios sėkmės. Be to, jie aiškiai matė JAV karinę grėsmę – JAV karinis kontingentas buvo įsikūręs Artimuosiuose Rytuose – tam atvejui, jei Izraeliui staiga prireiktų pagalbos.

Tuo metu tik nedaugelis arabų pasaulyje suprato, kad Vašingtonas šioje situacijoje turėjo daug savanaudiškesnius motyvus nei kilnų norą padėti izraeliečiams apsaugoti savo žemes. Taip pat arabai nesuvokė, kad JAV ketina panaudoti jų pyktį savo tikslams pasiekti.

Tiesą sakant, visas islamo pasaulis to neįtardamas tapo antruoju nevalingu Vašingtono sąjungininku Artimuosiuose Rytuose. Reaguodami į Izraelio agresiją, jo teritorijai Egiptas ir Sirija 1973m. spalio 6d. vienu metu sudavė karinius smūgius, kurie sutapo su reikšmingiausios žydų šventės Yom Kippur data – Atpirkimo diena.

Egipto prezidentas Anwar’as Sadat’as, suvokdamas savo strateginių pozicijų trapumą, priėmė Saudo Arabiją kaip sąjungininkę prieš JAV (taigi ir prieš Izraelį). Egipto spaudimu karalius Faisal’is al-Saud’as prieš JAV panaudojo tai, ką Sadat’as vadino „naftos ginklu“. Spalio 16d. Saudo Arabija, remiama keturių Arabų Persijos įlankos valstybių, paskelbė, kad jos paskelbta naftos kaina padidėja 70%. Dėl solidarumo prie šio akto prisijungė Iranas (musulmoniška, nors ir ne arabų šalis). Vėlesnėmis dienomis arabų šalių naftos pramonės ministrai, bendru sutarimu nusprendė nubausti JAV už jos proizraelietišką poziciją ir vienbalsiai palaikė naftos embargo idėją.

Tai buvo dalis klasikinės šachmatų partijos, kurią JAV žaidė Artimuosiuose Rytuose, dalis. Po trijų dienų, spalio 19d., prezidentas Nixon’as paprašė Kongreso skirti 2,2 milijardo dolerių pagalbai Izraeliui. Kitą dieną arabų naftą eksportuojančios šalys, vadovaujamos Saudo Arabijos, įvedė visišką embargą naftos tiekimui į JAV. Tomis dienomis tik nedaugelis sugebėjo tinkamai įvertinti visus klastingus planus, susijusius su Vašingtono veiksmais, ar nors akimirkai pagalvoti, kad tikrasis JAV tikslas buvo paremti silpnėjantį dolerį.

Embargo poveikis buvo įspūdingas. Saudo Arabijos naftos pardavimo kaina pasiekė neregėtas aukštumas: 1974m. sausio 1d., per mažiau nei tris mėnesius ji jau buvo septynis kartus didesnė nei prieš ketverius metus. Žiniasklaida vieningai prognozavo didžiulį JAV ekonomikos žlugimą. Visoje šalyje prie degalinių rikiavosi ilgos eilės, o ekonomistai reiškė susirūpinimą, kad šalies laukia kažkas panašaus į 1929m. Didžiąją depresiją.

Dabar tai mes žinome, kad beprecedentis naftos kainų kilimas įvyko ne be aktyvaus korporatokratijos dalyvavimo. Politikai ir verslo atstovai, įskaitant naftos pramonės, visuotinai reiškė pasipiktinimą, nors iš tikrųjų jie, kaip patyrę lėlininkai, tampė virvutes, kaitindami aistras aplink naftą. Nixon’as ir jo patarėjai gerai suprato, kad sprendimas skirti daugiau nei du milijardus dolerių pagalbos Izraeliui tikrai išprovokuos Arabų šalis imtis staigių atsakomųjų veiksmų. Paremdama Izraelį, Amerikos administracija tikslingai sudarė sąlygas tam, kas dabar laikoma išmaniausia ir svarbiausia ekonomikos smogikų operacija per visą XX amžių.

JAV finansų ministerija kreipėsi į MAIN ir kai kurias kitas firmas, kurios jau užsirekomendavo kaip paklusnūs korporatokratijos valios vykdytojai. Mums buvo pavesta sugalvoti strategiją, kuri priverstų OPEC šalis nukreipti daugiamilijardinį naftos dolerių, kuriuos JAV išleido Artimųjų Rytų naftos pirkimui, srautą atgal į šalį, į Amerikos kompanijų rankas, ir tuo pat metu tai pakeistų senąjį aukso standartą į „naftos“.

Mes, ekonomikos smogikai, žinojome, kad tik Saudo Arabija gali tapti pagrindiniu tokios strategijos elementu – kaip šalis, turinti didžiausias naftos atsargas ir kuri iš tikrųjų kontroliuoja OPEC. Mes taip pat atsižvelgėme į tai, kad „karališkoji“ šeima yra ypatingai korumpuota, todėl manipuliuoti ja nebus sudėtinga. Saudai, kaip ir kiti Artimųjų Rytų valdovai, gerai suprato, kokia yra kolonializmo politika. Pakanka pasakyti, kad karališkieji Saudų rūmai savo laiku sostą gavo iš Didžiosios Britanijos rankų.

Knygoje „Ekonomikos smogiko išpažintis“ išsamiai papasakota apie šią strategiją, prie kurios išradimo aš taip pat prisidėjau. Tarpusavyje mes tai vadinome „Saudo Arabijos pinigų plovimo operacija“, angliška santrumpa SAMA.

Kalbant apie šios strategijos įgyvendinimo būdus, trumpai tariant, jie susivedė į tris pagrindinius įsipareigojimus, kuriuos turėjo prisiimti Saudų karališkieji namai: 1) investuoti didelę naftos dolerių dalį į JAV vyriausybės vertybinius popierius; 2) leisti JAV finansų ministerijai pritraukti Amerikos korporacijas į šalies europietizaciją šių vertybinių popierių daugiamilijardinių palūkanų sąskaita; 3) palaikyti priimtiną korporatokratijai naftos kainą. Savo ruožtu JAV vyriausybė garantavo, kad Saudų karališkoji šeima išlaikys savo valdžią.

Tačiau egzistavo tam tikra papildoma sąlyga, kuri nebuvo ypač afišuojama, tačiau vaidino svarbų vaidmenį sprendžiant pagrindinę korporatokratijos užduotį – sustiprinti dolerio, kaip pagrindinės pasaulio valiutos, statusą. Taip vienu parašu buvo atstatytas dolerio dominavimas pasaulio arenoje, o jo vertės nustatymo kriterijumi vietoje aukso tapo nafta. Ir vėl grįždamas prie įžangos, primenu, kad ten buvo kalbama apie tam tikrą šalutinį poveikį, kurį įvertinti sugeba tik patys įžvalgiausi ekonomistai: jo esmė buvo tai, kad Vašingtonas vėl galėjo laisvai imti paslėptą mokestį iš kiekvieno užsienio kreditoriaus. Pasinaudojant tuo, kad doleris buvo pagrindinė tarptautinių atsiskaitymų valiuta, JAV pirko prekes ir paslaugas iš užsienio partnerių į skolą.

Tačiau dėl infliacijos lėšos, kurias šios šalys gavo už naftą (ar dar ką nors), prarado didelę dalį savo perkamosios galios. Taigi užsienio kreditoriai duodavo Jungtinėms Valstijoms daugiau, nei gaudavo mainais, o skirtumas pateko tiesiai į korporatokratijos kišenę – argi tai ne paslėptas mokestis be jokio mokesčių surinkėjų poreikio?

Doberio prognozė išsipildė – dolerio vertę pradėjo nustatyti naftos kaina. Įvarę arabų šalis į kampą, Vašingtonas ir Tel Avivas privertė jas imtis atsakomųjų veiksmų – užpulti Izraelį prieš Yom Kippur ir įvesti embargą naftos tiekimui į JAV. Tai iš tikrųjų atrišo Finansų ministerijos rankas, o ekonomikos smogikai gavo leidimą apdoroti Saudų šeimą ir prastumti SAMA sandorį, ko pasekoje Amerikos valiuta tapo patikimai susieta su nafta. Doleris tapo karūnuotu tarptautinių finansų karaliumi, ir iki šiol išlaiko savo pozicijas.

SAMA operacija sukėlė svarbius geopolitinius padarinius. Ji prisidėjo prie SSRS susilpnėjimo ir užtikrino JAV pasaulinės supervalstybės statusą, ko nuginčyti negalėjo nei viena pasaulio šalis. O dar šis sandoris labai supykdė Saudo Arabijos milijardierių Osamą bin Laden’ą, kuris atkeršijo Jungtinėms Valstijoms 2001m. rugsėjo 11d.

Žvelgdamas atgal, nenustoju stebėtis mūsų tuometine arogancija. Man dažnai atrodo, kad lemtingas aplinkybių derinys ir mūsų reakcija į jas vaidina beveik pagrindinį vaidmenį mūsų likimuose. Kaip pavyzdžiui aš – argi būčiau ėmęsis tokio sudėtingiausio projekto, kokia buvo SAMA operacija, jei ne mokykla, kurią prieš keletą metų iki to praėjau Libane?

---

Nuo pat pirmųjų žingsnių ekonomikos smogiko pareigose, dar dirbdamas Indonezijoje, aš savo viršininkams parodžiau, kad esu pasirengęs sudaryti infliacines ekonomikos prognozes, būtinas jų tikslams pasiekti. Norėdami apdovanoti, mane paskyrė vyriausiuoju ekonomistu (nepaisant mano ne itin pavydėtino verslo administravimo bakalauro laipsnio ir to, kad buvau vienintelis ekonomistas kompanijoje), pakėlė atlyginimą ir išsiuntė į Artimuosius Rytus, taip sakant, ištirti situaciją vietoje.

Aš jau nemažai žinojau apie šį regioną, buvau parengęs pranešimus apie tokias šalis kaip Iranas, Kuveitas ir Saudo Arabija. Tačiau mano informacijos šaltiniai apsiribojo tik bibliotekų medžiaga ir pokalbiais su išeiviais iš Artimųjų Rytų, kurie dirbo mūsų firmoje Bostone.

Iš pradžių buvau išsiųstas į Iraną – tai buvo trumpa kelionė, norint surinkti medžiagą išsamiai Irano energetikos sektoriaus analizei. Charlie Illingworth’as, projekto vadovas Indonezijoje, patarė man kelioms dienoms užsukti į Beirutą. Tuo metu šis miestas vis dar išlaikė turistų rojaus reputaciją arba, kaip sakė Charlie, nuostabios vietos atsipalaiduoti, prisitaikyti prie kitos laiko juostos ir susidaryti bendrą vaizdą apie Artimuosius Rytus. Charlie pasakė man vardą vieno žmogaus, Amerikos ambasados darbuotojo, kuris galėjo mane supažindinti su Beiruto įžymybėmis.

Po Antrojo pasaulinio karo Libanas išgyveno auksinį savo vystymosi laikotarpį. Klestėjo žemės ūkis ir smulki pramonė. Beirutas pamažu virto turtingiausiu kosmopolitiniu miestu, prekybos ir bankų centru Artimuosiuose Rytuose. Iš to, ką man pavyko perskaityti apie šią šalį, mane labiausiai suintrigavo nuolatiniai Beiruto palyginimai tai su Šveicarija, tai su Paryžiumi.

Taip pat daug skaičiau apie tamsiąją Libano pusę, kurios šaknys ėjo giliai į istoriją, tačiau kiekvieną dieną vis ryškiau pasirodydavo jo šiuolaikiniame gyvenime. Pagrindiniu Libano problemų ir vidinės įtampos šaltiniu visada buvo jo spalvinga religinė sudėtis: pakrančių regionuose gyveno krikščionių maronitų bendruomenės atstovai, pietuose esančiuose kalnuose – musulmonų šiitų sektos pasekėjai, o derlingame Bekaa slėnyje – ortodoksai musulmonai-sunitai.

Antrasis pasaulinis karas pakurstė nacionalistines aistras daugelyje šalių, sustiprino nacionalinės nepriklausomybės troškimą. Taip buvo ir Libane – 1944m. sausio 1d. čia buvo paskelbta visiška nepriklausomybė. Tarp krikščionių ir musulmonų lyderių Bishar’o al-Khoury ir Riad’o Solkho buvo pasirašytas vadinamasis Nacionalinis paktas, nustatantis proporcingo aukščiausių valstybės postų paskirstymo principą tarp skirtingų tikėjimų atstovų.

Kadangi pagal 1932m. surašymo duomenis krikščionys sudarė 54% gyventojų, maronitų bendruomenei buvo suteikta teisė kelti kandidatą į Libano Respublikos prezidento postą. Ministras pirmininkas, mažiau įtakingas nei prezidentas, turėjo būti išrinktas iš sunitų bendruomenės, antros pagal dydį konfesijos, o aukščiausio įstatymų leidimo organo pirmininkas – iš šiitų musulmonų.

Libano ginkluotųjų pajėgų vadas būtinai turėjo būti maronitas. Toks valdžios pasiskirstymas papiktino musulmonus, kurie prieš 12 metų vykusį surašymą laikė pasenusiu – jie buvo tikri, kad musulmonų gyventojų skaičius jau seniai aplenkė krikščionis. Musulmonai atvirai pareiškė, kad Nacionalinis paktas buvo aiškiai parengtas krikščionių ir Vakarų naudai.

Be to, labai įtariai arabai žiūrėjo į Izraelį, iš kurio tikėjosi visokių apgavysčių. Juk tai buvo vienintelė dirbtinai JT mandatu sukurta šalis, gavusi tai, ką žydų tauta visada vadino „pažadėtąja žeme“, kaip kompensaciją už nacių įvykdytus žiaurumus prieš žydus. Arabams, kaip, beje, amerikiečiams ir europiečiams, buvo paaiškinta, kad būtent tai buvo Izraelio valstybės sukūrimo priežastis. Žydų tautos išgyventas masinis naikinimas Antrojo pasaulinio karo metais, daugelio nuomone, padarė neginčijama jų teisę į savo valstybę. Niekas neabejojo, kad pasaulis turi kaip nors kompensuoti šias kančias. Tiesa, milijonams palestiniečių buvo pasakyta, kad už tai jie turi paaukoti savo žemes. Šie žmonės buvo netikėtai ištremti ir priversti pasitraukti į Libaną ir kitas Artimųjų Rytų šalis.

Didžiulis palestiniečių antplūdis į Libaną pavertė 1932m. surašymo duomenis visiškai pasenusiais – musulmonų bendruomenė buvo daug gausesnė nei krikščionių. Nacionalinis paktas, kaip tapo akivaizdu, buvo tik priemonė Vakarų politiniams tikslams pasiekti. Musulmonų pasaulis dar kartą įsitikino, kad Izraelio valstybės sukūrimas taip pat buvo antrasis imperijos tikslas – pastatyti Antrajame pasauliniame kare laimėjusioms šalims ginkluotą tvirtovę Artimuosiuose Rytuose, kas galiausiai turėjo suteikti joms Artimųjų Rytų naftos kontrolę.

Libanas, kaip įtarė musulmonai, nuo pat pradžių turėjo paremti Izraelį ir jo sąjungininkus – dėl ko Nacionalinis paktas ir buvo parengtas taip, kad būtų užtikrinta krikščionių bendruomenės viršenybė. Visa tai atrodė kaip išsibarstę vieno pikto sąmokslo fragmentai.

Libano musulmonų bendruomenės nepasitenkinimas ir pyktis įžiebė 1958m. sukilimą. Amerikos politikai sukilėlius iškart pavadino „komunistiniais teroristais“. Vašingtonas pradėjo kaltinti Maskvą musulmonų kurstymu maištauti, nors Sirija čia vaidino kur kas aktyvesnį vaidmenį nei SSRS. Prezidentas Eisenhower’is pasiuntė JAV jūrų pėstininkus į Libaną. Ir nors amerikiečių okupacija Libane truko tik nuo gegužės iki spalio, tai dar labiau sustiprino arabų pasaulio įtarimus, kad Vašingtonas ketina išlaikyti dominuojančią krikščionių padėtį Libane.

Libaniečiai buvo labai pasipiktinę ir begėdiškais Vašingtono veiksmais kaimyniniame Irake. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir septintojo dešimtmečio pradžioje šaliai vadovavęs populiarus Irano ministras pirmininkas Abdel Kerim Qassem’as pradėjo demonstruoti atvirą nepaklusnumą JAV ir Didžiajai Britanijai. Jis pareikalavo, kad užsienio naftos kompanijos dalintųsi su Irano tauta pelną iš naftos, kurią jos siurbė iš šalies telkinių, grasindamas priešingu atveju nacionalizuoti jų turtą Irake.

Kaip įprasta, darbo ėmėsi ekonomikos smogikai, ir kai jų bandymai įtikinti Qassem’ą persigalvoti nepavyko, CŽV nusprendė sunaikinti jį samdomų žudikų rankomis. Tarp jų buvo ir jaunas irakietis, tuo metu dar nebaigęs mokyklos – Saddam’as Hussein’as. Žudikai nukreipė uraganinę ugnį į Qassem’o automobilį, tačiau pasikėsinimas nepavyko. Nors kulkos išvarpė visą automobilį, pats Qassem’as atsipirko tik lengvu sužeidimu. Tačiau nukentėjo Saddam’as – su kulka kojoje buvo priverstas pasislėpti Sirijoje.

1963m. prezidentas Kennedy priėmė sprendimą, turėjusį toli siekiančių padarinių – jis įpareigojo CŽV suvienyti pajėgas su Didžiosios Britanijos užsienio žvalgyba MI-6 ir įvykdyti tai, ko nepavyko samdomiems žudikams. Šį kartą misija buvo įvykdyta: perversmo metu Qassem’as buvo nušautas Bagdado televizijos ir radijo pastate. Taip pat apkaltinus simpatijomis komunizmui buvo suimti ir nužudyti penki tūkstančiai irakiečių. Po kelerių metų Saddam’ui pavyko grįžti į Iraką ir užimti nacionalinio saugumo tarnybos vadovo postą, o prezidento postas atiteko jo giminaičiui.

Tuo metu kardinaliai keitėsi Libano demografinė padėtis – šalies musulmonų skaičius didėjo sparčiau nei krikščionių. Septintojo dešimtmečio pabaigoje musulmonai griežtai pareikalavo peržiūrėti Nacionalinį paktą, kam aktyviai priešinosi maronitai, kurie išlaikė vadovaujančius postus Libano vyriausybėje. Tuo pačiu metu didėjo JAV karinės intervencijos grėsmė siekiant paremti krikščionių bendruomenę, nes Amerika atnaujino šaukimą į kariuomenę ir dabar galėjo laikyti karinius kontingentus bet kurioje pasaulio vietoje.

Pasikeitė ir geopolitinė padėtis regione. Teritoriniai Izraelio užkariavimai 1967m. Šešių dienų kare sukėlė arabų pasaulio neapykantą. Nuolat didėjančia parama islamo pasaulyje naudojosi karinga Palestinos išsivadavimo organizacija (PIO). Ji vis dažniau naudojo pabėgėlių stovyklas pietų Libane organizuodama išpuolius prieš Izraelį.

Taigi 1973m., mano atvykimo metu, Libanas buvo beveik praradęs buvusį stabilumą. Tačiau tuo metu buvau nepaprastai naivus, kaip ir dauguma amerikiečių, kurie nemokėjo arabų kalbos ir todėl turėjo tenkintis bendravimu tik su tais arba per tuos, kurie kalbėjo angliškai – o tai daugiausia buvo libaniečiai, gavę išsilavinimą JAV ir Anglijoje, ir kurie visas savo viltis siejo su mūsų buvimu šalyje.

Galėjau pasakoti kiek noriu apie tamsius Libano istorijos puslapius, galėjau suvokti, kokios gilios yra arabų, krikščionių ir žydų tarpusavio priešiškumo šaknys, tačiau ir toliau tvirtai tikėjau, kad kapitalizmas gali padaryti stebuklus. Be to, aš ką tik buvau gavęs paaukštinimą. Keliavau po pasaulį pirmąja klase, apsistodavau geriausiuose viešbučiuose, pietaudavau prabangiuose restoranuose – dažnai nuostabiausių moterų kompanijoje. Kaip ir kiti Amerikos verslininkai, gerai apmokami konsultantai, vyriausybės pareigūnai ir Pasaulio banko bei TVF „ekspertai“, aš buvau giliai įsitikinęs, kad sudarome sąlygas didžiam Artimųjų Rytų proveržiui link demokratijos ir pažangos.

Tačiau Libanas man atvėrė akis į visiškai kitokią tikrovę.

---

Kitą rytą man paskambino Illingworth’o pažįstamas. Šis žmogus, kurį Charlie rekomendavo man kaip gidą, prisistatė kaip Smiley, nors aš taip ir nesupratau, kodėl – iš prigimties tai buvo gana niūrus tipas, kurio veide labai retai atsirasdavo išraiška, atitinkanti jo vardą.

„Šalis verda, kaip garo katilas, – pasakojo Smiley, mums važiuojant vaizdinga Viduržemio jūros pakrante. – Šie prakeikti musulmonai visiškai suįžūlėjo. Dabar jais visiškai negalima pasitikėti. Kad ir kaip mes su jais susitartume, jie visada sulaužo savo pažadus“.

Aš paklausiau Smiley, ar negalima būtų nuvažiuoti į vieną iš Palestinos pabėgėlių stovyklų – norėjau savo akimis pamatyti tai, apie ką tiek daug girdėjau. Iš pradžių jis atsisakė, bet vėliau vis dėlto nusileido. Privažiavome stovyklą. Net prisižiūrėjęs didžiausio skurdo Indonezijoje, nebuvau pasirengęs šiam kraštutinio skurdo ir nuosmūkio reginiui. Stovykla buvo tvoromis apsupta varganų lūšnelių sankaupa. „Kaip tokiomis nežmoniškomis sąlygomis ten gyvenantys sugeba išlaikyti sveiką nuovoką?“ – garsiai išreiškiau savo nuostabą.

„O jie ir neišlaiko, – patikino mane Smiley. – Daugelis jų yra visiški pamišėliai“.

Aš pasidomėjau, o kaip ten su kanalizacija, vandentiekiu ir visa kita.

„Labai paprasta – atidarykite langą ir įkvėpkite, kuo kvepia, – nusijuokė Smiley. – Iš karto suprasite, kad žodžio „higiena“ jie nevartoja. – Jo veide pasirodė sarkastiškas šypsnys. – Jie gyvena tarsi kitoje planetoje, o ne ten, kur jūs ir aš”.

Jis vėl įsispoksojo į kelią, bet tęsė savo tiradą: „Šie žmonės – kiaulės. Įsivaizduokite: šiek tiek daugiau nei prieš metus Libano vyriausybė pasirašė vadinamąjį Kairo susitarimą su PIO. Jis suteikė palestiniečiams teisę gyventi, dirbti ir autonominį valdymą. Ir ką gi? Nuo to laiko Libano vyriausybė vis bando ten įvesti tvarką. Bet šie arabai – musulmonai, jie gi nesugeba įvertinti jiems daromo gėrio, – atsiduso Smiley ir tęsė: – Ten įsikūrė PIO ir iš karto sudarė sąmokslą su vietos komunistais. Jie pasiuntė Libano vyriausybę kuo toliau, kaip, beje, ir mus, vaikinus iš senų gerų Valstijų. Na nieko, jie dar gaus savo, atminsite mano žodį. Šitie arabai dar susimokės už savo nenuovokumą”.

Tos dienos įvykiai, turiu pasakyti, smarkiai užgavo mane. Būdamas Taikos korpuso savanoriu, gyvenau Ekvadore tarp vietinių valstiečių džiunglėse ir išmokau suprasti jų jausmus. Kaip ir jie, aš nemėgau įžūliai elegantiškų ponų iš Amerikos ambasados ir Tarptautinės plėtros agentūros – namų, kuriuose jie gyveno, mašinų, kuriomis jie važinėjo, jų aprangos. Visa tai sudarė ryškų kontrastą tam kasdieniam skurdui, kuriame gyvena dauguma ekvadoriečių. Bet aš niekada negirdėjau, kaip jie samprotautų, kaip Smiley. Jo panieka, pyktis ir akivaizdžiai perdėtas požiūris į musulmonus sukrėtė mane, kaip ir tai, kad jis nesigėdydamas išliejo visa tai ant manęs, žmogaus, su kuriuo buvo vos pažįstamas.

Bet aš neišdrįsau užsiimti polemika – juk aš buvau čia, kaip sakoma, žmogus naujas ir nutariau, kad šiuo metu bus geriausia prikąsti liežuvį. Piktus Smiley pasisakymus pamėginau pateisinti jo charakterio tipu. Galų gale, maniau, jis turėjo būti pasiekęs tokią stadiją, kai jau nesvarbu, ką aplinkiniai galvoja apie tave.

Smiley išlaipino mane šalia viešbučio. Norėjau pakviesti jį papietauti, bet jis atsisakė, pasiteisindamas turimais reikalais. Atsisveikindamas jis sulaikė mano ranką ir jausmingai tarė: „Tikiuosi, kad nesupratote manęs klaidingai – aš visiškai nesu pesimistas. Aš žinau, kad galų gale mes laimėsime. Privalome laimėti. Islamas yra neteisinga ir melaginga religija. Įsivaizduokite, kad tas, į kurį kreipiatės maldomis, kaip, pavyzdžiui, mūsų Kristus, kapotų žmonių galvas. Kokia gi tai religija?!“

Pietaudamas vienumoje restorane, apmąsčiau paskutinę Smiley pastabą. Viskas, ką pamačiau čia, Beirute, mane įtikino, kad aiški, nors nebūtinai ir pagrindinė didžiosios dalies Artimuosiuose Rytuose kylančių problemų priežastis yra kultūrų, o ypač jų religinių komponentų, susidūrimas.

Ketvirtoji dalis. Afrika

„Jei tu, jaunuoli, kada nors galvoji turėti vaikų ir nori, kad jie gyventų pasiturinčiai, išsinerk iš kailio, bet padaryk viską, kad mes kontroliuotume Afriką“. Šis George’o Rich’o įsakas leido man ramiai gyventi su savo sąžine ir taikytis su amerikiečių konsultantų, su kuriais man teko gyventi po tuo pačiu stogu 1974m. vasarą, kol dirbau Aleksandrijoje, buvimu.

„Istorija liudija, kad Egiptas yra šuns, kurio kūnas yra likusi Afrika, galva“, – pompastiškai pareiškė valdininkas, išsišiepęs iš pasitenkinimo. Jis žvilgtelėjo į visą mūsų kompaniją, kuri sėdėjo prie stalo – mus, dešimt amerikiečių, atvykusių į Egiptą plėtoti vandentiekio, kanalizacijos ir kitų infrastruktūros sistemų. Tada jis tvirtai smogė kumščiu į stalą. „Padarykite taip, kad mūsų prezidentas, gerbiamasis Anwar’as Sadat’as, turėtų puikią progą pasitikti Ameriką išskėstomis rankomis, ir visa Afrika paseks mūsų pavyzdžiu. Duokite pasauliui kapitalizmą!“. Po trumpos pauzės jis paprašė padavėjo padengti stalą. Bandymai įtikinti save, kad Egiptas suteiks impulsą likusios Afrikos vystymuisi, tapo mūsų kiekvieno vakaro užsiėmimu. Mes, amerikiečių konsultantai, labai didžiavomės savo patyrimu ir sugebėjimu viską paversti į skaičių kalbą, sudėtingas problemas suvesti į paprastą statistiką, apibendrintą lentelėse ir išreikštą diagramų bei diagramų pavidalu.

Apskritai visi mes, būdami įpratę vadovautis sveiko proto argumentais, kurie paprastai būdingi ekonominės plėtros ekspertams, turėjome pakankamai duomenų, patvirtinančių tai, kuo mes taip atkakliai norėjome tikėti, ir įtikintume save, kad čia, Aleksandrijoje, mes darome svarbų darbą, priartindami visoms Afrikos šalims naujos eros pradžią, ko dėka iki kito tūkstantmečio pradžios jų dabartinės skaudžios problemos liks praeityje.

---

Kai 1971m. pirmą kartą atvykau į Beirutą, Jack’as Corbin’as dar buvo paauglys. Po ketverių metų, mano atvykimo į Aleksandriją metu, jis jau buvo veržlus, neramus 19-metis jaunuolis, kuris nusprendė palikti savo tėvų namus ir įgyvendinti savo ilgalaikę svajonę – išvykti į Afriką. Šis sprendimas visam laikui ir iš esmės pakeitė Jack’o gyvenimą. Jis pavertė jį „šakalu“. Tarp daugelio užduočių, kurias jam teko vykdyti, viena buvo susijusi su vienos Afrikos šalies, turinčios didelę strateginę reikšmę visam žemynui, prezidento nužudymu. Būtent tuomet prasidėjo mūsų draugystė su Jack’u, ir tęsiasi jau daugelį metų. Jack’o tėvas buvo vyriausiasis vadybininkas, kurį darbas atvedė į Beirutą, todėl smurtas nuo vaikystės tapo įprastu Jacko kasdienybėje. Būdamas berniukas, jis dažnai sėdėdavo su tokiais pačiais, kaip ir jis, ant aukštos tvoros viename iš Beiruto priemiesčių, stebėdamas, kas vyksta žemiau, miesto gatvėse. Kitaip nei įprasti paauglių užsiėmimai, šis Jack’ui dažnai leisdavo stebėti žiaurų smurtą.

Kartą, su stipriais žiūronais, jis su draugais stebėjo, kaip trys vyrai sumušė ketvirtąjį, o paskui jo negyvą kūną įmetė į pikapo galą. Kitą kartą jie pamatė, kaip moteris buvo prievartaujama matant jos mažamečiam sūnui. O nusikaltėliams pasitraukus, iš netoliese esančių tankių krūmų išlindo vyras ir padėjo šiems nelaimingiems žmonėms grįžti į namus.

Po to Beirute buvo paskelbtos paliaubos. Jack’as su vienu iš savo draugų nuvyko į miestą, į kino teatrą. Po seanso, jiems išėjus, prasidėjo gatvės susišaudymas. Tai reiškė, kad paliaubos sužlugo. Netoli kino teatro pastato pasirodė juodas „Mercedes“, ir pasisukiojęs sustojo šalia Jack’o ir jo bendražygio. Iš automobilio išlipo trys vyrai su AK-47.

Jie pradėjo badyti automatų vamzdžiais Jack’ą ir antrąjį vaikiną, arabiškai keikdamiesi. Tada įstūmė abu ant galinės sėdynės, ir „Mercedes“ nulėkė tolyn. Kiek suprato išsigandę berniukai, šie žmonės įtarė juos esant Izraelio šnipais. Automobilyje juos mušė buožėmis ir pažadėjo sušaudyti dar iki aušros. Tuo tarpu „Mercedes“ siauromis gatvelėmis lėkė tarp arabų apgyvendintų lūšnų, kurių berniūkščiai kaip Jack’as visada vengdavo.

Kai automobilis pagaliau sustojo, draugai buvo nutempti į namą ir pastatyti priešais vyrą, sėdintį už rašomojo stalo.

„Ačiū Dievui, jis buvo iš PIO, o ne iš kokios nors karingos radikalios grupuotės, – pasakojo Jack’as. – Parodžiau jam bilietus į kiną, kurie, pats nežinau kodėl liko gulėti kišenėje, ir jis suprato, kad mes nesame jokie šnipai. Jis netgi atsiprašė už savo kolegas, sakydamas, kad jie suvoliojo durnių, o po to liepė nuvežti mus atgal prie kino teatro”.

Šis įvykis įtikino Jack’ą, kad geriau palikti tokią vietą kaip Beirutas. Manau, bet kuris jaunuolis jo vietoje būtų pasielgęs taip pat. Tačiau skirtingai nuo kitų, Jack’as nebėgo nuo karo – priešingai, jis norėjo būti arčiau jo. „Supratau, kad smurtas manęs negąsdina ir kad aš pats sugebėsiu jį panaudoti. Tie trys, kurie mus pagrobė, manęs visai neišgąsdino, jie veikiau įsiutino, priversdami kraują bėgti greičiau gyslomis”, – kartą prisipažino Jack’as. Ir jis išvyko į Afriką.

„Žemynas atrodė kaip parako rūsys – tinkamiausia vietelė, kur toks vaikinas kaip aš gali užsidirbti pinigų ir smagiai praleisti laiką“, – atviravo jis man, kai sėdėjome mažo airių restorano, esančio pietų Floridoje, kieme. Ėjo 2005 metai. Ir nors įvykiai, apie kuriuos Jack’as kalbėjo, atrodė iš tolimos praeities, jie įgijo tam tikrą šiuolaikišką skambesį atsižvelgiant į tai, kad Jack’as ką tik buvo grįžęs iš Irako, nuveikęs ten kažką, kas mūsų kariškiams buvo griežtai draudžiama.

„Dar tada Beirute stengiausi sekti įvykius, kalbėjau su ten atvykusiais samdiniais, reguliariai skaičiau žurnalą „Time“, kurį prenumeravo tėvas. Aš žinojau apie viską, kas vyko. 1974m. portugalai padarė tai, kas pakeitė Afrikos raidą. Jų dėka atsidarė durys, ir aš žengiau pro jas“.

Aš patikslinau: „Turi omeny revoliuciją?“, kadangi buvau kaimynystėje, Ispanijoje, netrukus po to, kai Portugalijoje buvo nuverstas draugiškas Valstijoms diktatoriškas režimas. Tai buvo vadinamoji „kapitonų revoliucija“, kurią įvykdė vidutiniai ir jaunesnieji Portugalijos armijos karininkai.

Ekonominiai ir kariniai Portugalijos nuostoliai išsivadavimo karų metu, kurie kilo jos Afrikos kolonijose, ligos, pakirtusios diktatoriaus ir didelio korporatokratijos draugo Antonio Salazar’o, dešimtmečius buvusio šalies vadovu ir aiškiai nusenusio, jėgas, taip pat subrendęs Portugalijos ginkluotosiose pajėgose karinis perversmas prieš jo įpėdinį Marcelo Caetano, Portugaliją iš patikimo JAV sąjungininko pavertė socializmo keliu nuėjusia šalimi. Ši ekonomikos smogikų nesėkmė, viena pačių didžiausių, skatino JAV susirūpinimą.

“Taip, tu teisus. Po „kapitonų revoliucijos“ naujoji vyriausybė tuojau pat suteikė laisvę savo buvusioms Afrikos kolonijoms. Staiga, be jokio perspėjimo. Kolonijinė kariuomenė patraukė atgal į šalį. Šimtai tūkstančių portugalų, kurių kelios kartos gyveno Afrikoje, iškart prarado savo žemę, turtą, verslą – trumpai tariant, viską. Jiems ir nerūpėjo turtas – jie galvojo, kaip patiems išsigelbėti. Tada daugelis pabėgo į Pietų Afrikos Respubliką, Pietų Rodeziją, Braziliją. Kai kurie grįžo į Portugaliją. Buvusios kolonijos gavo tai, ko taip troško – nepriklausomybę, tačiau tuo pačiu buvo paliktos vienos naujų sunkumų akivaizdoje. Be abejo, Sovietų Sąjunga buvo čia pat ir nėrėsi iš kailio, bandydama užpildyti tą tuštumą, kuri atsirado pasitraukus portugalams. Nuo momento, kai svarbiausios naftos ir dujų atsargos patektų į komunistinės stovyklos atstovų rankas, mus skyrė kelios dienos ar net valandos. Čia kaip tik Pietų Rodezijoje kilo išvadavimo karas prieš diktatorių Ian’ą Smit’ą.”

Turiu prisipažinti, kad aš, kaip ir Jack’as, maniau, kad laikas, kurį išgyvenome, suteikė puikių galimybių tobulėti savo profesijoje: jis ketino daryti „šakalo“ karjerą, o aš – ekonomikos smogiko. Aš prisiminiau, kaip mes sparčiai žygiavome į slaptos imperijos sukūrimą Indonezijoje, Irane, Lotynų Amerikoje, nors susidūrėme su rimtomis kliūtimis Vietname, kur JAV ir Pietų Vietnamo pajėgos buvo nugalėtos, taip pat Kambodžoje ir Laose.

Afrika gi iki 1974m. išliko uždengta korta mūsų pasjanse. Buvo pastebimas nacionalinių išsivadavimo judėjimų pakilimas, nors jie dažnai kentėjo dėl susiskaldymo, nes jų vadovai dvejojo, į kurią pasaulio šalį kreiptis pagalbos. Daugelis nenorėjo patekti į komunistų rankas, bet kartu nuoširdžiai nekentė Vakarų.

Mes, ekonomikos smogikai, intensyviai analizavome situaciją, svarstėme apie galimybes ir lėtai judėjome į pozicijas. MAIN, pavyzdžiui, paruošė sau atramos punktus Zaire, Liberijoje, Čade, Egipte ir Pietų Afrikoje (nors iš pastarosios mes daug nesitikėjome dėl pasaulyje vis labiau smerkiamo apartheido režimo).

Šiame fone skubotas Lisabonos sprendimas išlaisvinti visas kolonijas sumaišė visas mūsų kortas. Pažeidęs tuo metu vyravusią valdžios pusiausvyrą, jis sukėlė sumaištį Pentagone ir Valstybės departamente. Įnirtingos diskusijos dėl šalies politinio kurso sukėlė konfliktus viršūnėse, kurių pasekoje įvyko personalo kaita.

Chaosą ir neapibrėžtumą dar labiau padidino susilpnėjusi prezidento valdžia, kai Nixon’as buvo priverstas atsistatydinti dėl didžiausio Watergate skandalo, ir jį pakeitė Gerald’as Ford’as, atėjęs į valdžią ne rinkėjų valia, o dėl skandalo, į kurį įsivėlė jo pirmtakas. Žodžiu, Vašingtonas dvejojo pasirinkdamas tinkamą politinę reakciją į pasikeitusį jėgų išsidėstymą tarptautinėje arenoje.

„Dėl mūsų delsimo sovietai veržėsi į Afriką kaip plėšikų gauja, – piktindamasis kalbėjo Jack’as. – Net kiniečiai sugebėjo mus aplenkti. Maskva pradėjo remti Mozambiką, šį marksistinio teroro lizdą, kad apmokytų ir parengtų tūkstančius Zimbabvės Afrikos nacionalinės išsivadavimo armijos kovotojų, siųsdama šią gaują į Rodeziją žudyti fermerių – tiek baltųjų, tiek juodųjų. Zambija metėsi į maoistų glėbį ir virto baze reidams į tą pačią Rodeziją. Man gi ši maža šalis buvo nelaimingas atstumtasis, kuriam reikėjo pagalbos. Aš nuvykau ten, kad įstoti į vietinę kariuomenę“.

Būtent Rodezijoje Jack’as pagaliau suprato, kas būdinga jo prigimčiai. Šią nuomonę jis susidarė Beirute po PIO kovotojų pagrobimo. „Aš atradau savyje įgimtą kareivio talentą. Aš įstojau į Rodezijos komandosų gretas, o tada praėjau atranką į specialiąją desantinę tarnybą – tai jau elitiniai daliniai”.

Kai pasibaigė jo sutartis su Rodezijos kariuomene, Jack’as nusprendė tapti samdiniu. „Galimybių tuomet buvo daugiau nei pakankamai. 1979m. „išsivadavimo karai“ siautė mažiausiai šešiose šalyse: Pietų Afrikos Respublikoje, Angoloje, Namibijoje, Zambijoje, Mozambike ir Rodezijoje“. Jack’as pasirinko Pietų Afriką.

Būtent šioje šalyje jis gavo pasiūlymą tapti „šakalo“ padėjėju: taip jis buvo įtrauktas į vieną pavojingiausių jo gyvenime operacijų, tą pačią, kuri atskleidė slaptus Amerikos vyriausybės neteisėtus veiksmus, apie kuriuos Amerikos visuomenė neturėjo jokio įtarimo. Jackas buvo komandos sudėtyje, kuri buvo išsiųsta į vieną Afrikos šalį nužudyti jos prezidento, nepabijojusio atvirai priešintis galingiausioms jėgoms Vašingtone ir Londone.

---

Po to, kai OPEC šalys aštuntojo dešimtmečio pradžioje įvedė naftos embargą ir JAV patyrė karinį fiasko Pietryčių Azijoje, Afrikos išteklių kontrolė tapo ypač aktuali ir tapo neatidėliotina būtinybe. Į Vašingtoną patraukė korporacijų vadovai ir jų interesų lobistai.

Daryti spaudimą valdžios institucijoms buvo pasirinktas nepaprastai patogus momentas: dar nebuvo pamirštos pagrindinės Nixon’o ir Ford’o administracijų politinės nesėkmės, o tuometinis prezidentas Carter’is tik ir rūpinosi tuo, kaip išsaugoti reputaciją konflikto su Iranu metu. Visa tai leido tikėtis Vašingtono sukalbamumo.

Korporacijų pasiuntiniai pradėjo reikalauti priimti tarptautinius įstatymus, užtikrinančius jiems teisę neribotai eksploatuoti Afrikos gamtinius išteklius, ypač naftą. Jie taip pat reikalavo sustiprinti JAV karinių pajėgų buvimą Afrikoje, kas garantuotų JAV hegemoniją žemyne, transporto kelių apsaugą ir paramą Afrikos režimams, bendradarbiaujantiems su korporatokratija prieš jų tautų valią.

Spaudimas Vašingtonui pasiekė beprecedentinę galią. Padėtis dar labiau paaštrėjo uždarius laivybą per Sueco kanalą. O kadangi tuo metu jau pasirodė milžiniški supertankeriai, JAV labiau nei bet kada reikėjo sustiprinto forposto. Jis turėjo užtikrinti jūrų kelių, kuriais, uždarius Suecą, nafta buvo tiekiama iš Artimųjų Rytų į šalį, apsaugą. Vašingtono politikieriai greitai suprato, iš kur pučia vėjas, ir nedelsdami sumažino socialinių programų finansavimą, nukreipdami atsilaisvinusias lėšas į Pentagoną. Tuo metu Aldabros salose, rytinėje Afrikos žemyno pusėje ir truputį į šiaurę nuo Madagaskaro salos, jau buvo nuspręsta pastatyti milžinišką oro bazę bombonešiams, galintiems nešti branduolinius ginklus.

Tačiau kai oro bazės kūrimo projektas įgavo konkretų pavidalą, staiga paaiškėjo, kad Aldabros salos yra milžiniškų unikalių rūšių vėžlių veisimosi vieta. Nenorėdamas supykdyti žaliųjų partijos, tampančios vis įtakingesne visuomenine jėga, Vašingtonas nusprendė perkelti oro bazės statybas į Diego Garcia – didžiausią Chagoso salyno atolą, kuris anksčiau buvo Maurikijaus salų valstybės sudėtyje, o dabar priklausė Didžiajai Britanijai.

Nors Diego Garcia atole nebuvo retų vėžlių rūšių, kurių ramybę galėtų sutrikdyti oro bazės statyba, ten gyveno 1800 žmonių, daugiausia pabėgusių Afrikos vergų palikuonys.

„Buvo visiškai nepriimtina, – pasakojo Jack’as, – kad Amerikos karinės bazės kaimynystėje gyventų kažkokie pašaliniai žmonės“.

Vašingtonui vėl teko kreiptis pagalbos į ekonomikos smogikus. 1970m. jie prastūmė sandorį, kuriame dalyvavo JAV ir Didžiosios Britanijos žvalgybos tarnybų agentai. Jo pasekmė buvo Londono spaudimas Diego Garcia vietiniams gyventojams siekiant priversti juos palikti gimtąsias vietas. Visas sandoris buvo griežtai slepiamas nuo pasaulio bendruomenės.

Daugelis atolo gyventojų persikėlė į kaimynines Seišelių salas, o Didžioji Britanija išnuomojo „negyvenamą“ Diego Garcia salą JAV. Atsakydamas į tai, Vašingtonas pasiūlė Londonui 11 milijonų dolerių vertės subsidiją technologijoms, susijusioms su „Polaris“ raketų sistema, plėtoti. Kas liečia Diego Garcia salos gyventojus, jie gavo mažiau nei 600 USD asmeniui, į šią sumą taip pat buvo įskaičiuota jų būsto vertė.

Pentagonas pradėjo skubią oro bazės statybą Diego Garcia atole. Oro bazė, kuri galėtų būti placdarmu reidams ne tik į Artimuosius Rytus, Indiją, Afganistaną, Iraką, bet ir Afriką, turėjo tapti vienu esminių elementų kuriant Amerikos imperiją.

Tačiau nepaisant visos savo strateginės svarbos, Diego Garcia oro bazė liko įslaptinta ir mažai kam buvo žinoma apie JAV karinių pajėgų buvimą prie Afrikos krantų. Tik nedaugelis žinojo, kad JAV interesų gynimas regione tapo pasiteisinimu vienam įžūliausių politinės žmogžudystės, kurias kada nors įvykdė CŽV „šakalai“, bandymui.

Tai įvyko Seišelių salose. Pirmuoju šios respublikos, paskelbusios nepriklausomybę 1976m. birželio 29d., prezidentu tapo James’as Mancham’as. Jis palaikė ryšius su Vašingtonu ir Londonu per Pietų Afriką, ilgalaikį atsidavusį korporatokratijos sąjungininką, per kurį jis informavo Vašingtoną, kad palaiko sandorį dėl Diego Garcia. Mancham’as pasiūlė priimti buvusius atolo gyventojus savo šalyje, to ypatingai neafišuodamas. Prezidentas ir jo artima aplinka suprato, kokią naudą jiems asmeniškai žada Amerikos karinės bazės kaimynystė. Tiesa, šis slaptas susitarimas su JAV sukėlė jo piliečių nepasitenkinimą.

Tarp seišeliečių, ką tik iškovojusių nepriklausomybę, buvo labai stiprios nacionalistinės nuotaikos, todėl salos gyventojus papiktino prezidento Mancham’o veiksmai. Jo vyriausybė ne tik atvirai demonstravo pagarbą JAV ir Didžiajai Britanijai, bet ir palaikė neteisėtą jų kaimynų, Diego Garcia salos gyventojų iškeldinimą iš tėvynės.

Be to, seišeliečiai nuogąstavo, kad nauji atvykėliai gali užimti ir taip negausias darbo vietas ir tokiu būdu pakenkti nusistovėjusiai šalies socialinei pusiausvyrai. Taigi, tuo metu, kai prezidentas Mancham’as lankėsi Londone, ministras pirmininkas Franc’as – Albert’as Rene nusprendė veikti. 1977m. įvykdyto perversmo be kraujo praliejimo metu Mancham’as buvo nušalintas nuo prezidento pareigų. Paėmęs valdžią į savo rankas, Rene paskelbė programos, kuria „siekiama suteikti skurdžiausiems gyventojų sluoksniams didesnę nacionalinio turto dalį“, įgyvendinimą.

Rene taip pat paskelbė, kad Diego Garcia gyventojams leidžiama grįžti į tėvynę, ir išreiškė protestą prieš JAV karinę bazę Afrikos pašonėje. Vašingtonas buvo įsiutęs nuo šių pareiškimų, tiesa, tą sėkmingai nuslėpė nuo Amerikos visuomenės. Kaip tik tuo metu, kai Jack’as Corbin’as lavino savo samdinio įgūdžius Rodezijos komandosų gretose, korporatokratija sudarė sąmokslą prieš Franc’ą – Albert’ą Rene.

Šiuose planuose taip pat buvo skirta vieta ir man: jei Jack’as Corbin’as turėjo „šakalo“ vaidmenį, tai aš buvau kaip jo vaidmens atitikmuo ekonomikos smogiko pareigose. Mums beliko tik laukti, kokiam variantui suteiks pirmenybę Vašingtonas – machinacijoms ir manipuliacijoms ar fiziniam pašalinimui. Ir nors aš, skirtingai nei Jack’as, nedalyvavau dirbant su Rene, man teko dalyvauti slaptuose pasitarimuose šia tema, kurie man parodė, koks gilus gali būti JAV vyriausybės nuopolis siekiant sutvirtinti savo valdžią.

---

“Mūsų 40 žmonių grupė buvo sudaryta iš aukščiausios klasės “šakalų“, – pasakojo Jack’as. – Bendras susirinkimas buvo paskirtas Pietų Afrikos mieste Durbane, kur atvykome kaip Ancient Order of Froth Blowers nariai – tokią legendą turėjome mes. Tai, kaip jūs žinote, yra labdaringa regbio ir alaus mėgėjų draugija, kuri renka pinigus vaikų ligoninėms. Taigi, mes apsimetėme, kad vežame kalėdines dovanas Seišeliuose gyvenantiems vaikams – jie ten daugiausiai yra katalikai.

Tiesą sakant, planas buvo labai paprastas. Durbane turėjome išsiskirstyti į mažas grupes ir persikelti į Svazilendą, ten vėl susiburti ir skristi Royal Svazi skrydžiu į šalies sostinę Viktoriją, o iš ten išsivažinėti į viešbučius. Tuomet mums reikėjo susitikti su priešakine grupe, sudaryta iš kelių kruopščiausiai atrinktos moterų – jos rinko svarbiausią informaciją, gautą iš vietinių valdininkų. Ginklai ir ekipiruotė jau buvo paslėpti saloje, todėl nebijojome, kad mus pričiups muitinė. Mums tai buvo labai svarbu. Mums pranešė, kad Seišeliuose yra kažkoks judėjimas, vienijantis daugiausia vietos policijos pareigūnus, kurių nariai yra pasirengę pagelbėti mums patekus į bėdą ir pabūti vedliais. Bet jie patys sąmoksle nedalyvavo – visas šaudymas buvo skirtas mums.

Realų pavojų kėlė tik Tanzanijos karinis kontingentas, kurį į šalį pakvietė pats Rene, ir kuris buvo įsikūręs kareivinėse visai šalia oro uosto. Iš savo Rodezijos patirties žinojau, kad šie rimti, stiprūs, užsispyrę ir atkaklūs kovotojai kelia realią grėsmę mums, visų pirma todėl, kad pranašumas buvo vienas prieš penkis ar šešis ne mūsų naudai.

Sutartą dieną, tiksliau, ankstyvą rytą, keturi iš mūsų turėjo patekti į Tanzanijos kareivines ir, kol tie nesusigriebė, iš kulkosvaidžių iššaudyti didžiąją dalį kareivių. Tai būtų signalas pradėti visiems. Turėjome dviejomis grupėmis tuo pačiu metu užimti vietinę radijo stotį ir prezidento rūmus, ir paleisti į eterį iš anksto įrašytą buvusio prezidento Mancham’o kreipimąsi, kuriame jis paskelbtų apie sugrįžimą į valdžią, o po to paprašytų piliečių nepalikti savo namų ir laikytis ramiai.

Tuo tarpu Kenijoje, oro uoste netoli Nairobio, buvo pasiruošęs išvykimui lėktuvas su Kenijos desantininkais. Po Mancham’o radijo pranešimo transliacijos jie turėjo išskristi į Seišelius, kad ten pasirodytų auštant, ir suteikti viskam „afrikietišką vaizdą“ – prisiimti visą kaltę už aukas. Tegul visi galvoja, kad perversmas – pačių afrikiečių rankų darbas. Mes gi, prieš pasirodant žiniasklaidai, turėjome tyliai komerciniais skrydžiais grįžti į Pietų Afriką.

Tačiau operacija sužlugo, taip deramai ir neprasidėjusi. „Šakalų“ komandai net nepavyko priartėti prie prezidento rūmų. Kruopščiai parengtas planas pradėjo braškėti dar oro uoste, kai apsaugos darbuotojas pastebėjo automatą vieno iš mūsų grupės nario bagaže. Kaip tai galėjo atsitikti? Ogi labai paprastai: paskutinę akimirką prieš išvykimą kai kuriems „šakalams“ buvo įsakyta pasiimti su savimi ginklus. Kodėl šis vaikinas taip nerūpestingai įsidėjo automatą į savo rankinę, taip ir liko klausimu, dėl kurio operacijos organizatoriai dar daugelį metų suko galvas“.

Bet faktas buvo tai, kad grupė buvo pričiupta. Prasidėjo siaubingas susišaudymas. Jack’as sakė, kad tai buvo vienas iš tų retų momentų, kai jis rimtai bijojo savo gyvybės, beveik nesitikėdamas išsisukti. Štai čia mano draugas susimąstė.

„Mūsų grupė buvo apsupta ten pat, oro uoste. O mes neturėjome beveik jokių šaudmenų – tik tai, ką perdavė vietiniai mūsų bendrininkai ir ką mums pavyko pagrobti iš oro uosto sargybinių. Tiesa, mes papildėme savo arsenalą iš apsaugos pajėgų, kurie nuskubėjo į savo kareivines kitame oro uosto gale. Sauja mūsiškių bandė pulti Tanzanijos karių kareivines, tačiau ataka nepavyko. Šaudymas nesiliovė visą naktį. Reikalai buvo prasti, vis daugiau tanzaniečių įsitraukė į mūšį ir mes supratome, kad tai buvo visiška nesėkmė.

Vienas grupės kovotojas, būdamas oro uosto dispečerio bokšte, išgirdo, kaip Indijos komercinis lėktuvas prašo leidimo nutūpti. Šturmanas taip pat teiravosi, kodėl neapšviesti kilimo ir nusileidimo takai. Samdiniai akimirksniu susiorientavo, įjungė apšvietimą ir davė leidimą nusileisti, paaiškindami, kad žibintai nešvietė „dėl techninės problemos, kurią pavyko išspręsti“.

“Tada prasidėjo derybos telefonu su Seišelių valdžios atstovais. Jie sutiko nutraukti ugnį, jei įsėsime į lėktuvą ir paliksime salą. Daugelis iš mūsų buvo linkę priimti šį sprendimą, juo labiau, kad iki aušros buvo likę ne daugiau valandos ir kažkas išgirdo, kad rusų karo laivai jau atplaukė į Seišelius arba buvo pakeliui. Asmeniškai aš nemačiau kitos išeities iš šios situacijos. Taigi, sprendimas buvo priimtas. Kol mūsų „Boeing-707“ pildėsi degalais, mes perkėlėme visą amuniciją ir vieno iš karių, žuvusių pačioje operacijos pradžioje, kūną į krovinių skyrių. Kai kurie taip pat nusprendė pasilikti ten, kad nebūtų gyvais taikiniais iliuminatoriuose, o kiti vis gi sulipo į saloną. Kai mes kilome, tanzaniečiai ir oro uosto apsaugos kovotojai atidarė škvalinę ugnį, desperatiškai bandydami numušti mūsų lėktuvą.

Pasukome link Durbano. Suskaičiavus nuostolius paaiškėjo, kad vienas žuvo, o septyni dingo be žinios, galimai sučiupti Seišelių kariškių ir pasodinti į kalėjimą. Indijos lėktuvui nusileidus Durbane, jį iškart apsupo Pietų Afrikos saugumo pajėgos. Tada mums pavyko susisiekti su valdžia, o saugumo pajėgų vadas sužinojo, kad lėktuvą užgrobė jo „kolegos“”.

Jackas ir kiti iškart pasidavė ir buvo išsiųsti į kalėjimą, tačiau labai greitai buvo slapta paleisti. Seišelių vyriausybė suėmė tuos septynis sąmokslininkus, tarp kurių buvo moteris. Ji netrukus buvo paleista, bet kiti keturi buvo nuteisti mirties bausme, o du įkalinti 10-čiai ir 20-čiai metų. Tačiau Pietų Afrikos vyriausybė nedelsdama pradėjo derybas dėl suimtųjų išlaisvinimo, ir galų gale Seišelių Respublikos vyriausybė sutiko paleisti visus šešis kalinius, už kuriuos Pretorija sumokėjo tris milijonus dolerių – 500 tūkstančių už kiekvieną.

Nors karinė operacija Seišeliuose baigėsi gėdinga nesėkme, korporatokratijai ji davė neabejotinos naudos. Nepaisant to, kad žiniasklaida plačiai nušvietė ir lėktuvo užgrobimą, ir teismo procesą, JAV ir Didžiosios Britanijos vaidmuo taip ir liko nepastebėtas, be kita ko, ir todėl, kad kritikos ugnį priėmė ant savęs PAR. Prezidentas Rene, įsitikinęs jį sustabdyti norinčių asmenų ketinimų rimtumu, tapo daug paklusnesnis ir sušvelnino savo pozicijas dėl situacijos Diego Garcia saloje, taip pat savo požiūrį į Vašingtoną, Londoną ir Pretoriją.

---

Operacija Seišelių Salose iki šiol yra vienas dramatiškiausių bandymų nužudyti valstybės vadovą. Ypatingą intrigą jam suteikia ne tik didelis kiekis samdinių, bet ir tai, kad operacijos metu buvo užgrobtas komercinis lėktuvas. Be to, ypač akivaizdžiai įrodyta, kad korporatokratija tokią taktiką taiko tik tais atvejais, kai ekonomikos smogikai patiria nesėkmę.

Afrikoje tai buvo toli gražu ne retenybė. Ekonomikos smogikai dažnai buvo neveiksmingi, todėl politinių veikėjų žudynės Afrikos politikoje vaidino daug svarbesnį vaidmenį nei kituose regionuose. Didžioji dalis tokių operacijų buvo atliktos slaptai, nors yra buvę atvejų, kai nepageidaujamų asmenų nužudymas pasaulinei bendruomenei buvo pateikiamas kaip teisėta egzekucija.

Įžymiausias iš šių atvejų yra „teisėtas“ Ken’o Saro-Wiwa nužudymas. Išeivis iš ogoni genties Ken’as Saro-Wiwa buvo žmogaus teisių aktyvistas, kuris vadovavo nigeriečių visuomeniniam judėjimui prieš naftos kompanijas.

Štai ką jis pasakė 1994m. interviu su Amy Goodman pacifistinėje radijo stotyje WBAI: „Shell Oil Company nusprendė nenuleisti akių nuo manęs ir sekti kiekvieną mano žingsnį. Jie nuolatos seka mane, norėdami įsitikinti, kad nedarau nieko, kas galėtų mesti šešėlį ant Shell. Taigi šia prasme esu paženklintas žmogus … Šių metų pradžioje, tiksliau, sausio 2d., mane ir mano šeimą uždarė į namų areštą trims dienoms. O viskas tam, kad sutrukdyti suplanuotą protestą prieš Shell – apie 300 tūkstančių ogoni genties narių turėjo išeiti į manifestaciją, apkaltindami Shell ir kitas tarptautines naftos kompanijas aplinkos naikinimu… Viskas, ką jie padarė, tai į mano namus pasiuntė karinės valdžios atstovus, kurie išjungė visus telefonus, konfiskavo televizoriaus nuotolinio valdymo pultą ir tris dienas mane laikė užrakintą be maisto“. Vėliau tais pat metais Nigerijos diktatoriaus iš korporatokratijos draugų tarpo Sani Abacho vyriausybė vėl suėmė ir nuteisė Ken’ą Saro-Wiwa, kas, pasak daugelio apžvalgininkų, buvo gryna inscenizacija, teismo parodija. Jo nuosprendžiu Ken’as Saro-Wiwa ir aštuoni jo bendražygiai buvo pakarti 1995m. lapkričio 10 d.

Žmogžudystės, įvykdytos tokių „šakalų“, kaip Jack’as Corbin’as, rankomis arba diktatoriškų režimų nuosprendžiu, visada buvo labai žalingai įtakodavo judėjimus už socialinį teisingumą ir aplinkos išsaugojimą. Daugelis tų, kurie pasisakė už reformas, buvo linkę atsitraukti, baimindamiesi suėmimų, kankinimų ir mirties bausmės, taip pat nerimaudami dėl savo artimųjų likimų. Naivu manyti, kad korporatokratija į tai neatsižvelgia arba naudojasi tokiais metodais, kaip nepaklusniųjų nužudymas, tik Afrikos žemyne.

Šiandien, kai rašau šias eilutes, Jac’kas ir tie, kurie kartu su juo dalyvavo Seišelių operacijoje, užsiima savo juodaisiais darbais Irake. Prisidengdami demokratijos gynimu, jie vykdo operacijas, kuriomis siekiama apsaugoti amerikiečių korporacijas, kurios Irake uždirba pasakišką pelną.

Kaip ir ekonomikos smogikai, „šakalai“ yra įdarbinti privačiose firmose, kurias samdo Valstybės departamentas ir Pentagonas, ar netgi dirba kokioje nors nelegalioje firmoje, įtrauktoje į žvalgybos bendruomenės juodąjį sąrašą. „Šakalų“ sutartyse paprastai nurodoma, kad jie „užtikrina saugumą“ arba teikia „valdymo konsultacijas“.

Pasikėsinimas į Seišelių Salų Respublikos prezidentą ir faktiškai neteisėtas Diego-Garcia atolo užvaldymas yra viena iš labiausiai keliančių pasipiktinimą mūsų laikų istorijų, visų pirma todėl, kad visa tai buvo padaryta prisidengiant demokratijos gynimu. Ir vis dėlto, nepaisant šių įvykių tragiškumo, jie nublanksta prieš tą blogį, kuris tebesitęsia iki šiol likusioje Juodojo žemyno dalyje.

---

Jack’as buvo vienas iš daugelio ekonomikos smogikų ir „šakalų“, kurie norėjo pasikalbėti su manimi po to, kai buvo išleista mano „Išpažintis“. Nors korporatokratija darė savo nešvarius darbus visuose žemynuose, mūsų pokalbiuose, kaip bebūtų keista, labai dažnai buvo kalbama būtent apie Afriką. Atrodė, kad kažkokia nežinoma jėga įtraukė šiuos žmones į šio žemyno įvykių sūkurį.

Priežastis, kodėl šie žmonės, perskaitę mano knygą, patraukė pas mane, buvo ir tai, kad jie taip pat jautėsi apgauti – verslo mokyklose ir universitetų teisės fakultetuose jiems buvo kalama į galvas, kad progreso labui kartais tenka naudoti metodus, nelabai derančius su demokratijos idealais, tačiau būtinus norint pasiekti norimą rezultatą.

Be to, jie buvo gerai apmokyti nematomo fronto kovotojai, kuriems skubiai reikėjo darbo. Visi jie savo laiku priėmė darbdavių ideologinius standartus – galbūt todėl, kad tai ramino jų sąžinę, arba todėl, kad buvo tikri, kad tai atitinka jų asmeninius interesus, o galbūt dėl abiejų priežasčių. Ir tik dabar juos, kaip ir mane, ėmė kankinti sąžinės graužimas, kaltės dėl kažkada padaryto blogio suvokimas. Jie norėjo išsikalbėti, atgailauti, pasidalyti savo istorijomis su dėkingu užjaučiančiu klausytoju ir galbūt padaryti ką nors, kad reabilituotis prieš save.

Šie žmonės geriau nei kas nors kitas žinojo, kad JAV piliečiai sistemingai klaidinami ir kad būtent jie, nematomo fronto didvyriai, ilgą laiką tarnavo kaip šios apgaulės įrankis. Nesvarbu, ką sakytų politikai, kad ir kokiais duomenimis jie paremtų savo retoriką, bet Afrikos žemynas šiandien yra daug skurdesnis nei prieš 30 metų, kai aš dirbau Aleksandrijoje, Jack’as Corbin’as įgijo savo šiurpios profesijos pagrindus Rodezijoje, o daugelis mūsų kolegų tik pradėjo savo karjerą.

Šiuo metu 43 iš 53 Afrikos šalių gyventojai chroniškai kenčia nuo bado ir mažų pajamų, o sausra su negailestingu periodiškumu pažeidžia didžiulius žemyno plotus. Užsienio kompanijos begėdiškai grobia gamtos išteklius ir, visapusiškai pasinaudodamos vietos įstatymų netobulumu bei valdininkų papirkinėjimu, vengia investuoti pelną į vietines įmones, kas savo ruožtu stingdo ir taip jau silpną Afrikos šalių ekonomiką ir dar labiau didina valstybinės valdžios nekompetenciją. Nuolatinė ekonomikos betvarkė išprovokuoja smurtą, etninius konfliktus ir pilietinius karus; trys milijonai vaikų kasmet miršta nuo bado ir ligų, susijusių su chroniška nepakankama mityba; gyvenimo trukmė Afrikoje vos siekia 46 metus.

Tačiau visos bėdos, dėl kurių kenčia Afrika, neatsirado vakar, jų šaknys siekia kolonializmo laikus, pradedant nuo didžiųjų geografinių atradimų eros ir baigiant XX amžiaus pirmąja puse.

Šia prasme labai taiklūs yra žodžiai, kuriuos pasakė 2005m. vienas iš mano buvusių kolegų James’as, dabar Pasaulio banko viduriniosios grandies vadybininkas. Jis savaip, bet labai vaizdingai aprašė liūdno Afrikos žemyno gyventojų likimo ištakas: „Mano proproproseneliai buvo ištremti iš savo gimtųjų vietų, kad būtų parduoti į vergiją čia, Amerikoje. Tačiau skirtingai nuo lotynų amerikiečių, azijiečių ir imigrantų iš Artimųjų Rytų, dabar gyvenančių mūsų šalyje, aš neturiu galimybės atsekti savo istorines šaknis. Aš net nežinau, kurioje Afrikos dalyje gyveno mano protėviai, nežinau, kokia kalba jie kalbėjo“.

Kaip niekas kitas, ekonomikos smogikai ir „šakalai“ supranta, kaip svarbu atkreipti visuomenės dėmesį į Afrikos problemas. Visi jie, kalbėdami su manimi, tvirtino apie savo pasirengimą skleisti tiesą apie dabartinę Afrikos padėtį ir jos priežastis, taip pat kovoti už pokyčius. Dėl to, kad Afrika vis dar yra labiausiai nesuprastas žemynas, ji dažnai yra ignoruojama, nutylimos ten egzistuojančios problemos – o tai, savo ruožtu, daro ją pažeidžiamą tolesniems priespaudos ir plėšikavimo bandymams.

Mano pasirodymų ir pristatymų metu neretai būdavo taip, kad rankų miškas pakildavo uždavus klausimą, ar susirinkusiems žinoma kas nors apie Boliviją, Venesuelą, Vietnamą, Indoneziją ar kokią nors Artimųjų Rytų šalį. Bet vos tik paklausus, ar kas nors žinoma apie Nigeriją, Angolą ar Gaboną, šis miškas tiesiog išretėdavo akyse.

Ir visai ne todėl, kad Afrika mums, amerikiečiams, neturi jokios vertės. Esu įsitikinęs, kad dėl masinio amerikiečių nežinojimo apie viską, kas susiję su Afrika, reikėtų kaltinti mūsų švietimo sistemą, taip pat žiniasklaidą. Taip pat esu tikras, kad tai daroma tikslingai, apgalvojus pasekmes: grubiai tariant, kuo mažiau žinai, tuo ramiau miegi. O kadangi nieko nežinome, nesijaudiname dėl to, kas vyksta Afrikoje.

„Kiekvieną kartą, atvykus į Afriką, man būna gėda, kad esu JAV pilietis“, – sakė James’as. – Afrikiečiai klausia, ar amerikiečiai apie juos ką nors žino. Ar girdėjome apie milijonus vaikų, žūstančių karuose? Apie mažuosius afrikiečius, kurie tampa našlaičiais ir suluošintais? Apie stichines nelaimes, dėl kurių jie lieka be maisto – potvynius, sausras, skėrių invazijas? O aš negaliu jiems pasakyti tiesos, man gėda, kad mes nieko apie tai nežinome. Daugeliui amerikiečių tai tiesiog nerūpi. Net afroamerikiečiams“.

Po šio kartaus pripažinimo James’as iš nevilties užsidengė veidą delnais.