75-osios Didžiosios Pergalės metinės: tarp melo ir istorinės tiesos

Autorius: Jurgis Nevėžietis Šaltinis: https://sputniknews.lt/columni... 2020-05-11 10:13:00, skaitė 149, komentavo 1

75-osios Didžiosios Pergalės metinės: tarp melo ir istorinės tiesos

Kol geros valios žmonės visame pasaulyje mini TSRS pergalės prieš hitlerininkus Didžiajame Tėvynės kare 75-metį, tiek Lietuvos, tiek Vakarų rusofobai toliau spekuliuoja faktais klastodami istoriją bei kurstydami atitinkamą rusofobinę, antitarybinę isteriją

Reikia paklausti: ko tuo siekiama?

Pradėkime nuo to, kad Tarybų Sąjungos prilyginimo nacistinei Vokietijai, Stalino — Hitleriui, o komunizmo — nacizmui, diskursas Lietuvoje, kaip ir Rytų Europoje, seniai įsigalėjęs. Šiuo požiūriu vadinamieji rūmų istorikai (pradedant Arvydu Anušausku, baigiant kitais "patriotais") tiesiog atlieka ideologinį užsakymą — formuoti iškreiptą tautos savimonę, kurioje TSRS ir Rusija atlieka didžiojo "blogiuko" rolę.

Istorijos klastojimas — rusofobų ginklas

Faktai, tokie kaip Rytų Europos tautų — tarp jų ir lietuvių — pavergimą bei sunaikinimą numatęs nacių Generalinis planas "Ost", jei ne stačiai neigiami, tai užtušuojami ir patogiai "primirštami". Tuo tarpu iš esmės politinį, klasinį, o ne etninį ar religinį pobūdį turėję represiniai Tarybų Sąjungos veiksmai, ne tik kiekybiškai perdedami, bet ir vaizduojami tariamu "sovietiniu genocidu", kurio nebuvo, bei, pagal pačią "genocido" sąvoką ir realius TSRS veiksmus, kaip pripažįsta istorikas Liudas Truska, ir būti negalėjo.

Šiuolaikinėje Rusijoje, kur liaudis blaivosi po Perestroikos ir ją sekusių dešimtmečių, tokios ideologemos nebeveikia. Simptomiška, kad jas atmeta ir Vladimiras Putinas, ir kiti savarankišką Rusijos vystymosi vektorių remiantys valdančiųjų sluoksnių atstovai. O Lietuvoje, nuolankiai aptarnaujančioje Jungtinių Valstijų reikalus regione, kitokio diskurso "viršūnės" leisti negali.

Begėdiško istorinių faktų klastojimo politizavimą akivaizdžiausiai išreiškia vadinamoji "istorijos politikos" samprata, kurią mėgsta linksniuoti tiek atviri neofašistai kaip Vytautas Radžvilas, tiek TS-LKD nusėdę jo bendraminčiai (Laurynas Kasčiūnas, Audronius Ažubalis ir kt.) ir kurią valstybiniu lygmeniu įgyvendina tiek Lietuva, tiek kiti Jungtinėms Valstijoms pavaldūs Rytų Europos kraštai.

Pastaruoju metu paskelbtas Pabaltijo šalių prezidentų — Gitano Nausėdos, Egilo Levito ir Kersti Kaljulaid — bendras pareiškimas dėl Antrojo pasaulinio karo, tariamų TSRS "nusikaltimų" bei dabartinės Rusijos laikysenos, kaip ir antitarybiniai ES pareiškimai, visiškai atitinka šią "generalinę liniją", kuria Rytų Europos tautų savimonė nuosekliai apdirbinėjama pagal XXI amžiaus Vakarų imperializmo reikalavimus.

Iš tiesų, šių interpretacijų neatitikimas realiems istoriniams faktams mums yra akivaizdus. Kaip ir jų politiniai motyvai, o būtent — Rusijos izoliavimas, supriešinimas su kaimynais, siekiant pajungti ją visiškam Vakarų viešpatavimui, net jei to būtų siekiama socialinio, politinio chaoso ar netgi šalies teritorinio vientisumo kaina. Istorijos klastojimas iškyla kaip vienas pagrindinių rusofobų ginklų.

Mankurtų kūrimas

Betgi reikalas eina giliau — į pačią tautos dvasią, į kiekvieno šios propagandos veikiamo asmens sielą: Lietuvai ir lietuviams 1941–1945 metais vykęs Didysis Tėvynės karas buvo lemiamas, hamletišką "būti ar nebūti" klausimą sprendęs laikotarpis. Būtent Raudonosios armijos, o kartu ir 16-ios lietuviškosios šaulių divizijos didvyrių dėka tiek Lietuva, tiek lietuvių tauta apgynė savo teisę ne tik į valstybingumą, bet ir į gyvybę, kurios grobikai naciai palikti nesiruošė. Iš tiesų, šios teisybės šviesoje TSRS kova prieš hitlerizmą pasireiškia kaip bendras, tikrai egzistencinis buvusių tarybinių tautų, o pasauliniu istoriniu požiūriu — kaip visos žmonijos reikalas.

Šito nesupratimas, dar daugiau — neigimas valstybiniu lygiu, pradedant valstybės vadovų pareiškimais ir baigiant melą vadovėliuose skleidžiančioje švietimo sistemoje — tik lengvina pasaulyje ir taip vykstantį neonacizmo renesansą. Faktiškai tai yra "mankurtizacija", kurią knygoje "Ilga kaip šimtmečiai diena" kirgizų rašytojas Čingizas Aitmatovas aprašė pasakoje apie Mankurtą — žmogų be istorijos, be kultūros, be kolektyvinės atminties, tapusį tikrų tikriausiu dvasiniu vergu.

Sužvėrėjusių neonacių siautėjimas Ukrainoje — tiek prieš šešerius metus įvykusi Odesos tragedija, tiek besitęsianti banderininkų agresija Donbase — rodo, kokios gali būti šitokio mankurtizavimo pasekmės. Besivystantys socialiniai bei geopolitiniai prieštaravimai tiek COVID-19 vajaus, tiek ant slenksčio esančios pasaulinio ūkio krizės šviesoje šiuos pavojus gali tiktai paaštrinti bei privesti prie sprogimo.

Istorinės tiesos svarba

Šiuo požiūriu, kaip niekad anksčiau išryškėja istorinės tiesos svarba. Iš tiesų, liaudis, kaip mokė Maksimas Gorkis, privalo pažinti savo istoriją. Trinti šią istoriją, žodžiu, veisti mankurtus, yra klasikinė, gėbelsiška tautų pavergėjų strategija. Šiandien vienintelis būdas kiek galima labiau jai atsispirti — tai ir pažinti, ir sistemingai skleisti, platinti istorinę tiesą, kuri šiame fronte yra būtina išsivadavimo sąlyga, be kurios neįmanoma išeiti iš už visuotinio melo matricos ribų.

Tokiame kontekste ir turėtume Lietuvoje prisiminti bei paminėti Didžiosios Pergalės prieš fašizmą, absoliutų visų dorų žmonių priešą, 75-ąsias metines. Dar daugiau: nekaltas milijonų žuvusiųjų — tiek bejėgių aukų, tiek kovose kritusių didvyrių — kraujas šiandien įpareigoja kiekvieną, žinantį tiesą, ne tylėti ir ne kartoti antitarybinių istorijos klastotojų klišes, bet drąsiai ginti atminimą tų, kurių dėka mes šiandien esame gyvi.

Tai yra absoliučiai mažiausia, ką ir galima, ir privalu padaryti atsidėkojant už tikrai neįkainojamą fašizmo nugalėtojų — Raudonosios armijos karžygių — žygdarbį. Tad tai ir darykime.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija