Vytautas Sinica. Kodėl bijoma Nacionalinio susivienijimo? (pasaka apie neonacius)

Autorius: ProPatria.lt Šaltinis: http://www.propatria.lt/2020/0... 2020-04-28 04:31:00, skaitė 247, komentavo 8

Vytautas Sinica. Kodėl bijoma Nacionalinio susivienijimo? (pasaka apie neonacius)

Balandžio 14 dieną portale 15min.lt paskelbta niekieno nepasirašyta publikacija, kuria skaitytojams peršamos nepagrįstos sąsajos tarp Nacionalinio susivienijimo narių ir galimų užsienio neonacių. Tokia publikacija ne tik manipuliatyvi, bet ir atskleidžia nemenkas pastangas bet kokia kaina sukurti skandalą apie naujai susikūrusį Nacionalinį susivienijimą. 

 

„Siejamas“ ir „nesvetimas“ – kaip atsiranda „ryšiai“?

Autentiškame straipsnyje (tekstas po paros pakeistas) apie įtariamą trylikametį neonacių tinklo kūrėją iš Estijos rašoma: „Manoma, kad [sulaikytas] trylikos metų paauglys palaikė ryšius su kraštutinių dešiniųjų Estijos konservatyvios liaudies partijos (EKRE) parlamentaru Ruubenu Kaalepu. Pastarasis nesvetimas ir Lietuvos nacionalistams“. Įvadinėje teksto pastraipoje minima, kad paauglys yra „siejamas“ su politiku. Abstrakčios frazės „siejamas“ ir „nesvetimas“ tobulai pasitelkiamos manipuliacijai ir insinuacijoms. 

Ką konkrečiai reiškia „siejamas“ ar „palaikė ryšius“? Kaip perskaitome toliau tekste, „viename trylikamečio sukurtame forume buvo pastebėta naudojantis pseudonimu „Kert Valter“. Šiuo pseudonimu ne kartą naudojosi EKRE atstovas Estijos parlamente Ruubenas Kaalepas.“ Taigi „palaikė ryšius“, nes jo pseudonimas pastebėtas to vaiko forume. Nei tapatybės identifikavimo, nei kokio fiksuoto judviejų bendravimo, nei pažinties fakto. Estijos parlamentaras tampa „siejamas“ su vaiku, dėl to, kur pastebėtas jo naudotas slapyvardis. Atitinkamai šis parlamentaras tampa „nesvetimas Lietuvos nacionalistams“, nes šiemet dalyvavo jų (mūsų) renginyje minint Vasario 16-ąją Vilniuje. Kadangi pora narių pasidarė ir bendrą nuotrauką, ryšys „akivaizdus“.

Nors pažintis su R. Kaalepu – priešingai nei vaizduojama tekste – įvyko renginio vietoje ir buvo atsitiktinė, o neformali nuotrauka padaryta atsiminimui, jokiu būdu nesiekiame išsiginti šios pažinties ar EKRE partijos apskritai. Akivaizdu, kad jie patys yra šmeižto kampanijos ir  „ryšių“ atradinėjimo aukos. 15min skelbiasi esą oficialiais melagingų naujienų tikrintojais „Facebook“ tinkle, tačiau patys bevardžiuose straipsniuose skleidžia mitus ir sąmokslo teorijas.

Reikia pripažinti, kad balandžio 16 dieną, 9.46 val. (pusantros paros po teksto paskelbimo, taigi „prasisukus“ visam pagrindiniam skaitytojų srautui) tekstas buvo atnaujintas, įvairias formuluotes pakeičiant etiškesnėmis: artimesnėmis tiesai ir ne tokiomis atviromis interpretacijoms. Motyvuojant tuo, kad šiame atsakyme įtrauktos citatos ir jų kritika nebeatitinka aptariamo straipsnio turinio, atsisakyta atsakymą publikuoti 15min.lt. Tačiau konkrečios patikslintos formuluotės nekeičia esminio fakto, kad teksto visuma kuria skaitytojams klaidingą Nacionalinio susivienijimo ir užsienio neonacių ar net teroristų ryšių įspūdį. Žala reputacijai išlieka, kaip ir klausimas dėl tokio teksto intencijų.  

 

Vakar „fašistų“, šiandien jau „neonacių“ paieškos Lietuvoje

Tai, kad rengiant publikaciją pasistengta atrasti ir penkiaaukštėmis „sąsajomis“ pagrįsti tarptautinių teroristų ir Nacionalinio susivienijimo ryšius, rodo pastangas visuomenės akyse kurti naująją partiją juodinantį įvaizdį net ir profesinės savigarbos kaina. Tai, kad nepasivarginta paprašyti komentaro iš straipsnyje interpretuojamų asmenų ar paties Nacionalinio susivienijimo, liudija, kad ieškota ne tiesos, o sensacijos. 

Prieš gerą dešimtmetį bandymams diskredituoti ir grėsminti dešiniąją patriotinę politiką buvo pasitelkiama atgaivinta sovietinė „nacionalisto“ etiketė. Tada kiekvienas, kalbantis apie tautos suverenumą, kultūrą, kalbą, istoriją ir panašius dalykus, apskritai, apie lietuvių šeimininkavimą savo valstybėje, buvo apšaukiamas nacionalistu ir to sąlyginai užteko žmonėms pagąsdinti. 

Šiandien situacija gerokai pasikeitusi. Visame Vakarų pasaulyje vykstant tautų pavasariui ir kylant reakcijai į neigiamas globalizmo pasekmes, nacionalizmas kasdienėje sąmonėje vėl tapo normaliu pažiūras nurodančiu žodžiu. Atskirų propagandistų bandymai vaizduoti nacionalizmą kaip neapykantos ideologiją nebedaro įspūdžio. Ir ne be pagrindo. Nacionalizmo studijose visiems gerai žinoma, kad nacionalizmas tėra tautos siekis turėti valstybę ir pačiai save valdyti. Jokių imperinių užmačių ar kitų tautų niekinimo nacionalizmas nenumato, priešingai, visas tautas laiko lygiomis. Tai paaiškinama net istorijos vadovėliuose. Tiek Vasario 16-oji, tiek Sąjūdis, tiek visos laisvės kovos buvo ryškiausios lietuvių tautos nacionalizmo manifestacijos. O žmonės visgi prisimena, kad „buržuazinio nacionalizmo“ baubą išrado sovietai. 

Tokioje situacijoje ieškoma naujo žodyno. Praėjusiais metais Bernardas Gailius, Virgis Valentinavičius, Rimvydas Valatka ir kiti ne visada formaliai partiniai apžvalgininkai lyg šiaudo griebėsi „fašizmo“ sąvokos. Visi, Lietuvoje keliantys suverenumo, tautiškumo ir nacionalinės savigarbos principus, apšaukti fašistais, visuomenė gąsdinta fašizmo sugrįžimu, tokie tekstai skelbti didžiausiuose portaluose, frazės skambėjo respektabiliose laidose. Teko šios etiketės pirmiausiai VU profesoriui Vytautui Radžvilui ir jo bendražygiams. Visuomenė įtikinėta, kad niekas tų tariamai „fašistinių“ idėjų nepalaiko. Bet jeigu nepalaiko, tai kam tiek apie jas dejuoti? Etiketė nesuveikė ir tauta neišsigando. Sprendžiant iš komentarų, greičiau pasijuokė iš fašizmo pasakos autorių. Beje, ir vėl semiančių iš sovietinio žodyno, kai ir Smetonos režimas ir visa nepriklausoma prieškario Lietuva buvo – nepatikėsite – „fašistinė“. Tiesą sakant, iki 1943 metų stalininėje SSRS Kominternas fašistais krikštijo visus, kas nebuvo komunistai, neapeinant nei socialdemokratų. Bet draugo Stalino pamokos nebeveikia. 

Šį pavasarį 15min.lt žengė dar toliau ir pradėjo iš labai toli, nuo kažin kokių diskusijų forumų, vynioti neonacių Lietuvoje teoriją. Ką apskritai reiškia „neonacių“ burtažodis, iki šiol neaišku, nors ir jį naudojo jau sovietai. Bet teorija vystoma – rimtais veidais analizuojamos nepilnamečių diskusijos, „žurnalistiniai tyrimai“ mėgina identifikuoti studentus ar moksleivius, besislepiančius po išsigalvotais slapyvardžiais. Kaip pamatėme paskutiniame straipsnyje, galiausiai visa tai bandoma susieti ir su Nacionaliniu susivienijimu – pirmąja politine jėga, kuri (oponentai nepripažįsta, bet gerai supranta) iš tiesų gali tapti realiais antiglobalistinių ir demokratinių pažiūrų atstovais Lietuvos politikoje. 

Kam tokios pastangos?

Kaip bežiūrėsime, Nacionalinis susivienijimas yra vienintelė partija, kalbanti apie sistemines Lietuvos politikos problemas ir ne kosmetinius jos patobulinimus, o esmines permainas demokratijos, suverenumo, teisingumo ir nacionalinės savigarbos link. Taip pat suprantanti, kad jokie reikšmingi „pataisymai“ negalimi paliekant veikti esamą oligarchinę (stambiosios žiniasklaidos, verslo ir partijų suaugimo prasme) sistemą. Kol gyvuos, ji niekada neleis keisti šeimos, kalbos, gamtos apsaugos, migracijos ar bet kurios kitos jums rūpimos srities politikos. Ne vienas idealistinių tikslų vedinas politikas tą patyrė savo kailiu. Tačiau nė viena politinė jėga to nepripažįsta. 

Jau steigiamajame suvažiavime Nacionalinis susivienijimas paskelbė tris rezoliucijas, kurių nė vienos neįmanoma įsivaizduoti kitos partijos vardu. Pirmąja reikalaujama atšaukti globalios Lietuvos strategiją „Lietuva 2030“, kuri tik skatina emigraciją ir tautos išnykimą. Vietoje jos reikalaujama priimti naują strateginį dokumentą, kurio tikslas būtų lietuvių tautos išlikimas savo nepriklausomoje valstybėje. Kita rezoliucija buvo reikalaujama reformuoti LRT, įtvirtinti žodžio laisvės, nešališkumo ir objektyvumo principus, atsisakyti faktinės savicenzūros ir „teisingų“ pašnekovų atrankos LRT eteryje. Galiausiai trečioje rezoliucija kvietė „užtikrinti visos turimos patikimos informacijos apie prisipažinusius ir neprisipažinusius KGB bendradarbius paviešinimą“ bei „sukurti proporcingumo ir protingumo principus atitinkantį Komunistų partijos ir sovietinių saugumo struktūrų pareigūnų liustracijos modelį, parengti ir priimti jį atitinkančius įstatymus.“ Ir čia jau ne tik žodžiai. Politikoje žodis tampa veiksmu ir įpareigoja. Niekas kitas kelti tokių klausimų ir prisiimti tokių įsipareigojimų iš tolo nedrįsta. 

Kai ką Lietuvoje išgąsdino Nacionalinio susivienijimo šūkis „Pakelk galvą, lietuvi!”. Jau tekę sakyti, kad pats tokio šūkio kuklinimasis liudija, kad turime gilią nacionalinės savigarbos problemą. Valstybės vertai politinei tautai nėra nieko natūralesnio už norą būti savo valstybės šeimininkais. Šūkis primena, kad tokiais šeimininkais nesame, o valstybingumas ir demokratija ne vienu aspektu taip ir liko fasadiniai. Mintis apie fasadinį valstybingumą daug ką piktina, bet ir kviečia susimąstyti, padėjus į šalį emocijas. 

„Pakelk galvą, lietuvi!” reiškia valstybės ir savigarbos susigrąžinimą: 

- Pilietinį – nes turime atgauti pilietinę savigarbą ir pasijusti valstybės šeimininkais, kurių nevaiko biurokratai, nemulkina politikai ir žiniasklaida, kurie neturi stebėti nuolatinio valstybės turto švaistymo beprasmybėms ir kurie jaučiasi iš tiesų galintys visi kartu kaip tauta lemti Lietuvos likimą; 

- Ekonominį – nes šalyje, kurioje milžiniškas atotrūkis tarp sukuriamos vertės ir gaunamų atlyginimų, būtini teisingesni mokesčiai ir algos, skaidresnės verslo sąlygos, gyvulių ūkio panaikinimas; 

- Tautinį nes turime teisę ir net pareigą didžiuotis savo kultūra, istorija, kalba, gamta, paveldu, juos puoselėjame ir perduodame ateities kartoms, suprantame, kad ugdymas yra svarbiausias to įrankis ir norime kad valstybė visapusiškai tarnautų šiam išlikimo tikslui. Atmetame bet kokius bandymus prisidengiant „atvirumu“ versti Lietuvą visų ir kartu niekieno valstybe, kurioje lietuvius keistų masinė imigracija. 

- Pagaliau tai reiškia žmogiškąją savigarbą ir dvasinį pakilimą nuo kasdienybės rūpesčių, aukštesnių tautą telkiančių ir žmogų realizuojančių tikslų paieškas. Didžiuojamės lietuvių pasaulėžiūra ir vertybiniais principais, laikome juos pavyzdžiu ir norime puoselėti, todėl nesileisime perauklėjami, tildomi politiniu korektiškumu ir nedalyvausime sovietiškuose bandymuose Lietuvoje kurti perauklėtą Naująjį Žmogų. 

Civilizuotas Vakarų pasaulis du su puse tūkstančius metų žino, kad gera valstybė ugdo piliečių dorybes, gerbia jų prigimtį, užtikrina jų saugumą ir orias gyvenimo sąlygas. Su Lietuvoje skleidžiamos ideologinės propagandos ir leftistų „privalomos laisvės“ projektais tai absoliučiai nesuderinama. 

Įkūrėme šią partiją matydami, kad Lietuva 30 metų eina priešingu keliu: atsisako savitumo, savigarbos, vertybinių normų ir piliečių valdžios idealo. Šie idealai kelti Sąjūdžio, tačiau greitai nutildyti ir galutinai sutrypti per 1992 metų antisąjūdinę kontrrevoliuciją. Kai Nacionalinio susivienijimo pirmininkas prof. Radžvilas kalba apie „sąjūdinę partiją“, jis neturi iliuzijų apie šimtatūkstantinius mitingus, tokią pat gausią narystę ir visos tautos susivienijimą. Sąjūdinė partija reiškia, kad jos atstovai yra besąlygiškai atskaitingi tiems, ką atstovauja, o savo tikslu kelia visapusišką valstybės atnaujinimą ir susigrąžinimą į piliečių rankas. Viešą gyvenimo Mele atsisakymą Tiesos naudai. 

Neabejoju, kad yra žmonių, kuriems ta mintis nesuprantama ir kelianti šypseną. Tačiau daug kam ji jau suprantama ir dar daug kas ją supras, matydamas vis ryškesnius kontrastus tarp propagandos apie klestinčią Lietuvą ir fakto, kad esame greičiausiai nykstanti pasaulio valstybė. Melas išvargina, kad ir kaip saldžiai maskuojamas. „Globalios Lietuvos 2030“ strategija buvo tautos susinaikinimo strategija. Niekas jos pernelyg negina, tačiau ir niekas nedrįsta atšaukti. Taip tyliai reiškiamas pritarimas šiam susinaikinimo keliui. Nacionalinio susivienijimo programa yra viešas iššūkis „globalios Lietuvos“ košmarui.

Todėl tiems, kam globalistinis kelias patrauklus ir savas ar bent naudingas, tiems, kas investavo į savo padėtį „globalioje Lietuvoje“ pastangų, laiko ir rankų paspaudimų, pagaliau tiems, kas buvo išauklėti abejingumo valstybei dvasia sovietmečiu ar sovietinių kadrų rankomis jau nepriklausomoje Lietuvoje – visiems jiems Nacionalinis susivienijimas yra vertas pastangų ištepti ir diskredituoti. Vertas vadinti „fašistais“, o rytoj gal jau ir „naciais“. Gal kas nors patikės. Nieko tokio. Dėl tikro Lietuvos atsinaujinimo verta sutikti melą pakelta galva.