Ar Vokietija vis dar krikščioniška šalis?

Autorius: Giedrius Tamaševičius Šaltinis: http://www.nzidinys.lt/335695/... 2015-05-31 22:31:03, skaitė 3014, komentavo 0

Ar Vokietija vis dar krikščioniška šalis?

Į šį klausimą pačioje metų pabaigoje pabandė atsakyti „Frankfurter Allgemeine“ apžvalgininkas Markusas Giunteris.

Jo teigimu, krikščionybės idėja Vokietijoje yra patyrusi bankrotą. Krikščionių modernistams ir tradicionalistams, uoliems reformatoriams ir geležiniams konservatoriams Vokietijoje beliko tik nuolaužų krūva.

Žinoma, išliko istorinės dekoracijos – beveik du trečdaliai vokeičių vis dar yra dviejų didžiųjų krikščionių bažnyčių nariai, valstybinėse mokyklose tebedėstoma tikyba, šalyje tebeveikia 45 000 maldos namų, per metus sudaroma 44 000 katališkų sanuokų, 225 tūkstančių jaunuolių priima evangelikų konfirmaciją.

Svarbus veiksnys yra tai, kad katalikų ir evangelikų bažnyčios yra sukūrusios darbo vietas daugiau nei milijonui vokiečių. Viskas būtų puiku, jei Bažnyčia būtų vertinama vien kaip svarbus darbdavys ar socialinės apsaugos sistemos ramstis.

Kitokį vaizdą atskleidžia apklausos apie Bažnyčią kaip tikėjimo bendruomenę:

Tik trečdalis vokiečių tiki Kristaus prisikėlimu, net 60 procentų Vokeitijos krikščionių atmeta amžinojo gyvenimo tiesą. Bendrai paėmus, ateiviais iš kosmoso arba juodomis katėmis kaip bloga lemiančių ženklu tiki kur kas daugiau vokiečių nei paskutiniojo teismo tikrove.

Kam gi tuomet reikalinga Bažnyčia? – klausiama kitoje apklausoje. Kaip ir galima būtų tikėtis – daugiausiai dėl kultūrinių ar socialinių, o ne religinių priežasčių.

Bažnyčia dažniausiai siejama su šeimos tradicija arba vieta, kurioje galima iškilmingai atšvesti svarbius gyvenimo įvykius – krikštą, konfirmaciją ar santuoką.

Po poros dešimtmečių, rašo Markusas Giunteris, iš gyvenimo pasitrauks paskutinioji aktyvi Bažnyčios žmonių karta, tuomet ir taps akivaizdu, kad sąmoningų krikščionių bendruomenė Vokietijoje nėra didesnė nei Jehovos liudytojų. Straipsnio autorius taip pat pripažįsta, kad egzistenciniai klausimai šiuolaikiniam žmogui išlieka svarbūs, tačiau Dievo ieškantieji nesuranda atsakymų šių dienų Bažnyčioje.


Vokiečių religinė priklausomybė pagal mokamus mokesčius religinei bendruomenei

Viena iš dažniausiai nurodomų priežasčių yra ta, kad katalikų Bažnyčia atsiliekanti nuo gyvenimo, nepakankamai prisitaikanti prie šiuolaikinio žmogaus poreikių. Kita vertus, būtent Vokeitijos atvejis šiuos svarstymus akivaizdžiai paneigia.

Evangelikų bažnyčia šioje šalyje, regis, išpildė visas liberaliosios reformos svajones. Čia jau senokai atšauktas celibatas, įteisinta moterų kunigystė, liberaliai traktuojami moralės klausimai, plačiai atvertos durys pederastams ir išsiskyrusiesiems. Jei tik tai būtų raktas į sėkmę, evangelikų padėtis Vokietijoje turėtų gerokai skirtisi nuo katalikų. Tačiau taip nėra.

Problema, pasak autoriaus, yra ta, kad krikščionių Bažnyčios šioje šalyje nutolo nuo amžinųjų, nekintančių pagrindinių tikėjimo tiesų. Tuomet Jėzus jau nebe Dievo sūnus, gyvas asmuo, bet tik pavyzdinis žmogus, tarsi Buda, o tikėjimas - tik dar vienos organizacijos ideologija, mažai kuo besiskirianti nuo tokių organizacijų kaip "Unesco" ar "Greenpeace" ir jų skelbiamų taikos, teisingumo ir nesavanaudiškumo idėjų.

Markuso Giunterio svarstymus apie krikščionybės perspektyvas Vokietijoje jau po Naujųjų metų pratęsė leidinio „The European“ redaktorius Aleksanderis Giorlachas. Straipsnyje, paskelbtame portale katholisch.de, pagrindinę kaltę dėl turštėjančių banyčių skiria katalikų vyskupams, nesiėmusiems reikiamų priemonių aštuntajame dešimtmetyje, kai bažnyčios dar buvo pilnos.

Tuomet iš karto reikėjo imtis aktyvios bendruomenių katechezės ir tikybos mokymo ir tokiu būdu išvengti pamaldų lankytojų atoslūgio. Šiandien to imtis veikiausiai jau per vėlu. Krikščionybė, pasak autoriaus, nebeturi jokio balso viešajame diskurse aktualiausiais visuomenei klausimais, nei apie darbo rinką, nei apie pabėgėlių, ekonomikos ar gyvybės apsaugos problemas.

Portalo katholisch.de bedradarbis Andreas Piutmanas, komentuodamas minėtuose straispniuose išsakytą kritiką, atkreipia dėmesį į jos vienpusiškumą. Jo teigimu, tokie tekstai labiausiai patinka ultrakonservatyviems tradicionalistams, kurie iš šalies mėgaujasi Bažnyčios žlugimu, įsitikinę, kad vienintelis teisingas kelias – tradicinio bažnytiškumo restauracija.

Piutmanas taip pat primena, kad dėl neigiamų pokyčių nedera kaltinti vien vyskupų, juk už krikščioniškosios naujienos skelbimą ir liudijimą yra atsakingi visi tikintieji. Katastrofiškus vazdinius paneigia tikrovė, kurioje bažnyčia iki šiol teikia viltį, paguodą ir padrąsinimą milijonams žmonių, ugdydama sąžinės kultūrą, kurdama visuomenėje empatijos, tolerancijos ir sustarimo, poltikos atsakingumo klimatą. Apie šią tikrovę, deja, mažai kalbama.

Andreas Piutmanas priduria, kad ir sekmadienio pamaldų lankytojų skaičiaus mažėjimas anaiptol nėra toks iškalbingas rodiklis, juk ir iš dešimties Jėzaus išgydytų raupsuotųjų padėkoti sugrįžo tik vienas.

Skaityta „Mažojoje studijoje“ per LRT radiją.