Lidžita Kolosauskaitė. Išdulkintų smegenų nacija

Autorius: Lidžita Kolosauskaitė Šaltinis: https://lidzita.lt/isdulkintu-... 2018-10-08 09:07:23, skaitė 539, komentavo 0

Ar pastebite, kad vis daugiau moterų ryžtasi gimdyti vaikus, kai… nebegali to padaryti? Vis daugiau net ir iš pažiūros išsilavinusių žmonių nebesugeba patys priimti sprendimų, dėl ko išleidžia krūvas pinigų koučeriams ar kitiems protknisiams, mintantiems iš jų infantilumo?

Skolos nejučia tapo gero gyvenimo simboliu, o galimybė būti savarankišku – pavojumi, dėl ko net ir suaugusiems kaip mažiems vaikams liepia dėtis šalmus važiuojant dviračiu, o darželinukus tampo lyg šunis apvilktus ryškiomis liemenėmis ir surištus murzina virve. Baisu ir įsivaizduoti, ką tie vaikai darys, kai turės paleisti virvę.

Nors galbūt dar po kelių dešimtmečių bus tokia pat virvė suaugusiems – suriš kaip tuos bamblius, apvilks ryškiomis liemenėmis ir vilks iš darbo namo ir iš namų į darbą. O mes džiaugsimės, kad saugu ir stebėsimės, kad dar mūsų tėvai patys mokėjo gatvę pereiti – nesaugu! – sakysime.

Socialinis darbuotojas ar vaiko teisių specialistas – suaugęs tarp suaugusiųjų. Namuose nurodinėja nebe tėvai, o samdyti dėdės ir tetos, kurie geriau žino, kaip ką daryti. „Kai kyla konfliktas tarp vaiko ir tėvų, mano pareiga yra palaikyti vaiką,“ – pareiškė vienas toks specialistas dokumentiniame filme apie Norvegijos vaiko teisių apsaugos sistemą.

Žinoma, juk vaikas geriau žino, kaip gyventi! Jo branda ir gyvenimiška patirtis yra visiškai pakankami priimti sprendimus ne tik dėl savęs, bet ir dėl visos šeimos. Tiesa, tuos sprendimus apmokėti turėtų tėvai, nes, nepaisant visos brandos ir patirties, vaikas negali pats užsidirbti.

Pasaulis tapo reliatyviu, o gyvenimas – fantazija: „Mąstyk pozityviai„, „Viskas priklauso nuo tavęs„, „Negali pakeisti situacijos – keisk požiūrį„, „Problemos yra tavyje„. Visi šie posakiai puikiai tinka prievartaujamai moteriai, kuri proceso eigoje, supratusi, kad negali pakeisti situacijos, tačiau gali pakeisti požiūrį, ima ne tik aistringai dejuoti, bet dargi nučiulpia tris kartus – iš entuziazmo.

Kuo gražesni kostiumai – tuo tuštesnės galvos ir frazės apie nieką lyg piktžolės želia pasekėjų galvose.

Ilgai svarsčiau – nu kodėl, bliamba? Kodėl išsilavinimas nebeturi ryšio su realybe, kodėl moralė praradusi bet kokį aktualumą, o rampų šviesoje – gerai apmokami infantilai, kartojantys citatas, vertas Absurdiškiausio metų teiginio nominacijos?

Bet ten, kur aš neturiu atsakymo, jį pateikia A. Šopenhaueris:

„Tai nuobodulys lemia, kad žmonės – būtybės, taip mažai mylinčios viena kitą, vis dėlto labai ieško vienas kito, ir šitaip nuobodulys tampa bendravimo šaltiniu /…/ Tarp troškimo ir norų išsipildymo neišvengiamai plaukia kiekvieno žmogaus gyvenimas. Norėjimas savo prigimtimi yra kančia; patenkinimas greitai pasotina; turėjimas pašalina žavesį /…/Nuolatinės pastangos nusikratyti kančios duoda tik tai, kad ji pakeičia savo pavidalą /…/ Ji iškyla kaip lytinis potraukis, aistringa meilė, pavydas, neapykanta, pyktis, baimė, garbėtroška, pinigų troškimas /…/ Jei pagaliau ji negali pasireikšti jokiu kitu pavidalu, ji pasirodo apsirengusi pilkais persisotinimo ir nuobodulio drabužiais – nuobodulio, prieš kurį vėl ieškoma įvairiausių priešnuodžių. Jei galiausiai ir pavyks ją nubaidyti, sunku tikėtis, kad kančia nesugrįš vienu iš jos ankstesnių pavidalų, ir šitaip šokis prasidės iš pradžių, nes tarp kančios ir nuobodulio blaškosi kiekvieno žmogaus gyvenimas“.

Paversk žmogų malonumų vergu, realybės vengiančiu idiotu, besislapstančiu nuo realybės – ir ypač mirties – savo paties fantazijų bei pigių pramogų pasaulyje ir še tau – vaikščiojantys somnambulai. Daryk su jais, ką nori. Išnaudok juos kaip nori. Problemas jie užgers antidepresantais, bet nedrįs pajudinti piršto, kad ką nors pakeistų.

Juk problemos gali būti tik galvoje, ar ne?